Kinas keičia kiną: Redmi Note 9
- Informacija
- Parašė Elvinas
- Skaitytojų: 516
Todėl liepos mėnėsis buvo paskirtas internetinių parduotuvių asortimento lyginimu su „GSM Arena“ ir „China smartphone Review" puslapiuose publikuojamomis apžvalgomis. Kriterijai nesikeitė - pirmoje vietoje baterijos darbo laikas, atskiras lizdas SD kortelei bei galimybė atsirakinti OS įkrovą. Deja, išimamos baterijos kriterijų teko paaukoti. Kaip ir ne per didžiausią ekraną, nes pastaruoju metu visi telefonai su nors kiek geresniais parametrais prasideda beveik nuo 6" dydžio planšetės. Žinant pastarojo meto madas - atsirado naujas kriterijus: ne stiklinis korpusas. Deja - telefonai krenta neretai ir stiklinis korpusas nesuteikia jokio privalumo. O įvilkus į dėklą - gražaus korpuso vis vien nesimato.
Kadangi su Xiaomi patirties jau turėjau ir ši kompanija per paskutinius 10 metų iš „iPhone“ kopijuotojos tapo rimta elektronikos kompanija, tai pasirinkimas baigėsi ties „Redmi Note 9“. Tarp svarstytų variantų buvo „Motorola G8“ variacijos, „Nokia 5“ bei „Nokia 6“, „Realme 6“ variantai, dar keli anoniminiai kinai su didelėmis baterijomis. „Huawei“ ir „Samsung“ išbraukti iš sąrašų bei teisės sugrįžti, nes gamintojai arba neleidžia atsirakinti telefono arba atsirakinus visaip kliudo, gavus „root“ teises. Dėl tos pačios priežasties iškrito ir „Nokia“, nes yra keblumų su „root“. Pradėjus skaityti apžvalgas - „Motorola“ atkrito dėl prastos kameros. „Realme“ („Oppo“ telefonai varguolių rinkoms) berods užkliuvo kainos kokybės santykis. Anoniminių kinų nebenorėjau, nes programinę įrangą reikia naujinti, o su tomis anoniminėmis kompanijomis tai kartais būna keblu. Finaliniame trejete liko „Redmi Note“ 9, 9s ir 9Pro. Laimėjimą, vėlgi, lėmė nuotraukų kokybė - lyginant „GSM Arena“ pateikiamas nuotraukas, 9s ir 9Pro nuotraukos pasirodė pernelyg „užaštrintos“ ir nenatūraliai kontrastingos. Paprastas 9 turėjo akiai mielesnį „muiliuką“. Na bet tai jau skonio reikalas, o dėl jo nesiginčyjama.
Metų pirkinys - siurblys robotas
- Informacija
- Parašė Elvinas
- Skaitytojų: 856
Savaime suprantama - nereikia kelti nerealių lūkesčių ir tikėtis neįmanomo. Tačiau sumažinti dulkių kiekį kambariuose šis siurblys tikrai sugeba. Anksčiau dar nė neįpusėjus savaitei vonios kambario kampe, kur yra rekuperacijos oro ištraukimas, imdavo augti pilki "katinukai". Pradėjus po kambarius šliaužioti S5, prireikia po poros savaičių, kad ant dušo kabinos kampų susikauptų akivaizdžiai pastebimas dulkių sluoksnis, primenantis, kad jau laikas traukti skudurus ir 220V „pragaro mašiną“.
Taigi apie viską iš eilės.
RAID1 vertimas į RAID5 beldžiant į medį ir galvojant, ką paaukoti hardware dievams
- Informacija
- Parašė Elvinas
- Skaitytojų: 526
Namų serveris pergyveno jau kelis atnaujinimus. Pernai seni WD Green diskai buvo pakeisti didesniais, o dar vėliau jie paraudonavo, keičiant 1.5 TB į 2 TB WD Red, kurie turėtų būti labiau pritaikyti NAS reikmėms. Tačiau migravimo į 2 TB diskus ilgam neužteko ir serveryje ėmė baigtis vieta - vien rezervinės kopijos užima per 800GB. Taigi vėl ėmiau sukti galvą, kur gauti daugiau vietos.
Paprasčiausias būdas - pirkti dar didesnius diskus. Bet tai brangu ir RAID1 nėra labai efektyvus disko erdvės panaudojimas. Taigi nusprendžiau RAID1 veidrodį pakeisti į RAID5 masyvą, kuriame duomenų saugumas remiasi kontrolinių sumų skaičiavimu. Naudojant Linux MD diskų masyvus, tai padaryti teoriškai yra labai paprasta. Tiesiog reikia "užauginti" RAID1 į "sugriuvusį" RAID5 ir paskui pridėti trūkstamą RAID5 diską. Ir taip nupirkus vieną papildomą diską, 2 TB veidrodis turėtų tapti 4 GB talpos RAID5 masyvu.
Ką gi, diskas buvo užsakytas prieš savaitę. Šiandien išjungiau serverį, įdėjau ir prijungiau diską ir įjungus kompiuterį niekas nesudegė. Pradžia nebloga. Tiesa, diena prieš tai visus svarbius duomenis iš serverio persikopijavau į 2 atskirus išorinius diskus. Taip dėl visa ko. :) Linux RAID dokumentacijoje masyvo migracija aprašyta labai glaustai:
mdadm --grow /dev/md/mirror --level=5 mdadm --grow /dev/md/mirror --add /dev/sdc1 --raid-devices=3
Kai nusibosta siurbti kambarius, darbo imasi robotas
- Informacija
- Parašė Elvinas
- Skaitytojų: 948
Dulkių siurbliai robotai nėra naujiena. Tik iki šiol tai dažnai buvo arba labai brangūs, arba labai buki, be jokios tvarkos zujantys po kambarius, įrenginiai. Neretai pasitaikydavo ir abiejų šių savybių kombinacija. Tobulėjant technikai, ji palaipsniui pinga ir tampa prieinama didesniam vartotojų ratui. Taip nutiko ir su robotizuotais dulkių siurbliais. Beje, toks įdomus faktas - šioje srityje lyderiauja visai ne tos kompanijos, kurių vardus įprasta matyti ant dulkių siurblių įrenginių. Įprastiniai buitinės technikos gigantai šioje srityje atrodo beviltiškai atsilikę ir robotizuotų dulkių siurblių rinkoje karaliauja savi lyderiai.
Taigi renkantis dulkių siurblį pirmiausia teko apsispręsti, ko norima - grindų siurbimo ar plovimo. Turimas „Bissel Crosswave“ siurblys šluota puikiai atlieka abu veiksmus - šlapiu šepečiu nušveičia prilipusius nešvarumus ir susiurbia šiukšles. Deja su siurbliais robotais taip nėra: yra arba gerai siurbiantys siurbliai, arba robotai plovėjai („iRobot Braava“ serija pavyzdžiui). Kombinuoti įrenginiai gerai neatlieka kažkurios iš šių dviejų funkcijų, o neretai ir abiejų. Pagrindinė to problema yra ta, kad robotai siurbliai gali siurbti tik sausą turinį, nes siurbimo traktas nėra pritaikytas siurbti skysčius. Visi kombinuoti siurbliai robotai tiesiog iš paskos „velka“ daugiau ar mažiau šlapią „skudurą“, kuriuo nuvalo išsiurbtą grindų dalį. Kai kurie jų papildomai dar gali „pabrūžinti“ ta užpakaline šluoste („iLife A9“). Priklausomai nuo konstrukcijos, toks robotas gali turėti vandens siurblį arba vandens tėkmę ant šluostės patikėti poniai Gravitacijai ir ponui Atmosferos Slėgiui. Nepaisant to, kaip vanduo drėkina šluostę, pati šluostė nėra nuvaloma, kaip šlapio siurbimo siurblio šepetys ir ja nuvalius daugiau, nei 10 kv. m. ji labiau terlios grindis, nei jas valys. Kadangi pagrindinė problema buvo besikaupiančios dulkės, tai dėmesys buvo sutelktas į siurbiančius robotus.
Nuotolinės pramogos su PS4 arba kaip išvengti peštynių dėl televizoriaus
- Informacija
- Parašė Elvinas
- Skaitytojų: 853
Apie šią problemą yra pagalvoję tiek „Microsoft“, tiek „Sony“ žaidimų kompiuterių kūrėjai. Ir abiems kompiuteriams yra sprendimas - žaisti žaidimus, vaizdą perduodant į nutolusį įrenginį. Dėl „Nintendo Switch“ nesu tikras ar šis kompiuteris turi galimybę žaisti žaidimus nuotoliniu būdu, nes pavyko aptikti tik vaizdo transliavimo galimybes. Kita vertus su savą ekraną turinčiu „Switch“ tokios problemos neturėtų kilti iš principo, nes tai nešiojamas žaidimų kompiuteris.
Turintys „XBox“ gali pasinaudoti „Microsoft“ sukurta „XBox Console Companion“ programa, skirta „Windows 10“ operacinei sistemai. Išsamias programos naudojimo instrukcijas rasite šiame puslapyje: https://support.xbox.com/en-US/games/game-setup/how-to-use-game-streaming. Panašu, kad kompanija taip pat ketina nepamiršti ir mobiliųjų vartotojų ir „Android Play Store“ galima rasti „Xbox Game Streaming (Preview)“ programą. Taip pat galima panaudoti ir trečiųjų šalių programą - „OneCast“ (https://onecast.me/), kuri pritaikyta „Android“ ir „Mac“ sistemoms. Kadangi šiuo klausimu aš palaikau mėlynųjų komandą, tai daugiau apie nuotolinį žaidimą „XBox“ kompiuteriu papasakoti negaliu.
Turintiems „PlayStation 4“ „Sony“ sukūrė „PS4 Remote Play“ programą, pritaikytą „Windows“ ir „Mac“ kompiuteriams, kurią rasite šiame puslapyje: https://remoteplay.dl.playstation.net/remoteplay/lang/en/index.html. Kadangi langinių asmeniniame kompiuteryje apskritai nėra jau daugiau nei 8 metai, tai oficialios „Sony“ programos man buvo ne itin įdomios. Taigi kiek paieškojus pavyko rasti atvirojo kodo „Remote Play“ klientinę programą „Chiaki“ (https://github.com/thestr4ng3r/chiaki), tinkančią ir „Linux“ sistemoms (taip pat „Android“, „Mac“ ir „Windows“).
11 ir 13 skyrius ginantys autorių teisių gynėjai jau susipainiojo patys už ką kovoja
- Informacija
- Parašė Elvinas
- Skaitytojų: 810
Iki šiol didžiausi Europos Sąjungos Autorių teisių direktyvos 11 ir 13 skyrių šalininkai visi choru tvirtino, jog naujoji direktyva niekaip nėra įpareigojanti naudoti turinio filtrus. Ir apskritai su turinio filtrais nieko neturi bendra. Dabar jų pačioje paskelbtoje svetainėje Manifesto4copyright.eu jau kalbama kitaip.
Svetainėje aiškiai sakoma, kad tokios platformos, kaip Google ir Facebook filtruoja turinį ir tie filtrai blokuoja ne tik neteisėtą turinį, pavyzdžiui, pornografiją ar teorizmo propagandą, bet ir teisėtą turinį. Patys autorių teisių gynėjai pripažįsta, kad filtrai netobuli ir jie neturi jokio reguliavimo. Ir štai dabar naujoji derektyva išgelbės pasaulį ir ims reguliuoti ne tik turinį, bet ir filtrus. Na ir, kaip pastebi „TechDirt“, Manifesto4copyright.eu staiga nurodo, kad tam tikrais atvejais turinio platintojams nebereikia naudoti jokių filtrų. Viskas labai paprasta - tiesiog platintojas susimoka sąžiningus ir pagrįstu autorinius mokesčius, įsigydabas globalaus turinio licencijas. Na ir tuomet mokant už VISĄ turinį, platintojui nebereikia jokių filtrų.
Google and Facebook are already using filter algorithms. They filter not only – as intended – illegal content (e.g. pornographic or terrorist content), but also completely legal content (e.g. photos of naked bodies). They do so arbitrarily and without democratic regulation. The new directive, however, will regulate filters. At the same time, the platforms currently earn their money by making third parties’ content accessible and advertising it, without paying appropriate fees to the creators of this content – photographers, musicians, authors, graphic artists. This is where the new directive on European copyright law comes in: Article 13 regulates how licensing works for platforms. Platforms should pay creatives fair and reasonable remuneration by obtaining licences for the global repertoire. If they have such flat-rate licences from collecting societies, they do not need to filter content.
Beje, kaip puikiai matėme iš neseniai vykusių žudynių Naujoje Zelandijoje, filtrai lygai taip pat sėkmingai neblokuoja ir norimo blokuoti neteisėto turinio. Ir tai dar kartą parodo, kad garantuotas kažkokio turinio blokavimas yra iš principo neįmanoma užduotis internete, kuris nėra suplanuotų transliacijų terpė, kaip televizija ar radijas. Ir 11 bei 13 skyriai ir daro būtent tai - atsparų trikdžiams ryšių tinklą verčia transliacijų terpe, kur galės dalyvauti tik stambūs žaidėjai, galintis susimokėti duoklę autorių teisių „stogui“.
„TechDirt“ naujienoje yra keletas iškalbingų pavyzdžių, aiškiai parodančių, kaip autorinių mokesčių rinkėjai „sąžiningai“ dalijasi su atlikėjais ir kūrėjais surinktomis lėšomis. Jei trumpai, tai internetas yra nauja technologija, kuri keičia nusistovėjusią verslo tvarką ir senas verslas turi pasitraukti arba prisitaikyti. Kažkodėl niekas nesistebi, kad pasirpdžius automobiliams, gatvėse neliko arkliais traukiamų vežimų, o pavieniai barzdaskučiai jau nebeužsiima kraujo nuleidinėjimu.
Jei trumpai, tai paskutinių keleto metų tendencijos yra akivaizdžiai vartotojų laisvių nenaudai ir kol vartotojai nepradės galvoti ir balsuoti pinigine, atidžiau žiūrėdami už ką mokama, tol situacija tik blogės.