Šių metų ankstyvą pavasarį nusprendžiau pabandyti alternatyvų būdą keliauti į darbą - minti pedalus. Sprendimas buvo priimtas spontaniškai - pasėdėjus sekmadienį (berods) vakare su kaimynais ir tarp visų kitų temų prie stalo, pablevyzgojus apie dviračius. O pirmadienio ryte, apėjau automobilį, išsitraukiau dviratį ir užsimetęs kuprinę, numyniau darbo link. Apie 7 ryto kovo mėnesį dar dar kaip reikiant šaltoka ir darbe prireikė atsigauti geros valandos, nes nu kam tas buržujų išmislas - termodrabužiai... "Weearin' jeans and leather, not cracker jack clothes"... :D Na, kitą dieną jau buvau kiek protingesnis.
Pripažinsiu pirmosiomis dienomis buvo sunkoka ir po tų 10km, prireikdavo pasikeisti apatinius marškinėlius. Bet po savaitės kitos organizmas apsiprato ir išlaikyti ramų vidutinį 16-17 km/h greitį nebekilo jokių sunkumų, o į darbą atvykdavau tik gerokai sušilęs, jei neskaityti dviračio šalmu pridengtos makaulės. Taip nuo balandžio mėnesio, kai pradėjau naudoti „Strava“, nes ankstesnė „Amazfit GTS 2E“ sinchronizavimo programa telefone nusinešė statistiką drauge su laikrodžio reset'u, susikaupė 112 kelionių dviračiu, kurios sudarė daugiau nei 1000km. Prie to kažkiek prisidėjo ir mano iniciatyva mano pradėta kelionės į darbą alternatyvia transporto priemone skatino iniciatyva #CentricMoves :) . Bet per keletą mėnesių jau tapo įprasta, kad automobilis lieka garaže, o į darbą minu pats ir taip prisidedu tiek prie savo, tiek prie planetos gerovės. :)
Reziumuojant šių metų rezultatus - galiu pasakyti, kad važiuoti į darbą ne automobiliu, o dviračiu ne tik įmanoma, bet ir visai patogu. Tam nebūtina turėti brangaus dviračio ar kažkokių ypatingų fizinių gebėjimų, kurie mano atveju yra gerokai žemiau plintu... ėėhm... statistinio vidurkio. Taip pat, priešingai, nei daugelis mano - dviratis nėra vien tik vasaros transporto priemonė. Netgi priešingai - minti vėsiais pavasario ir rudens rytais buvo kur kas maloniau, nei karštais vasaros vakarais. :) Tačiau, kaip visuomet, yra keletas "bet", kurie daugiau ar mažiau gadiną šios geros alternatyvos automobiliui naudojimą. Taigi apie viską iš eilės.
Važiuoti dviračiu iki darbo yra kiek daugiau, nei 10km ir kaip rodo ponia Statistika, automobilis rytinio piko metu nėra labai greitesnis - vidutinis kelionės greitis tesiekia 28-35 km/h. Jei vertinti kelionės laiką, tai kelionė automobiliu trunka 20-25 minutes, o dviračiu 32-38 minutes į darbą ir 36-40 atgal, nes į Aleksoto kalną minasi ilgiau, nei važiuojama nuo kalno. Bet iš namų automobiliu išvažiavus ne 7:00-7:10, o 7:20-7:30, ar dar vėliau - šis skirtumas sumažėja dar labiau arba jo nebelieka išvis, nes kitaip nei automobiliui, dviračių takuose kamščių, bent jau kol kas, nėra.
Patogiai kelionei mieste tikrai nereikalingas kažkoks ypatingas dviratis, kainuojantis, kaip vidutinis nenaujas automobilis. Tam visiškai pakanka nenaujo dviračio už 300-400€ ar net mažiau. Pats į darbą pradėjau važinėti už save senesniu dviračiu, kurį pirkau už 400Lt. Tačiau važiuojant mažiausiai 3 kartus per savaitę po 20km, greitai atsiranda noras važiuoti patogiau ir šį bei tą pasikeisti. Deja, vintažiniam „Kettler“ dviračiui nepavykus pritaikyti šiuolaikinių dalių, teko jį parduoti ir už 350€ nusipirkti kitą, kiek naujesnį. Jei ne milimetro dalimis besiskiriantys vamzdžių storiai, neleidę prisitaikyti vairo ir sėdynės, tai keitęs nebūčiau, nes senas, apsilaupęs dviratis gerokai sumažina išlaidas dviračių spynai. :)
Taigi renkantis patogų dviratį kasdienėms kelionėms verta atkeipti dėmesį į keletą dalykų, galinčių kelionę padaryti patogesne. Pirmiausia norėčiau atkreipti dėmesį į sėdėseną, ypač tiems, kas girdėjo tokį terminą, kaip "stuburo išvarža". Trumpoms miesto kelionėms tiesi ("upright") sėdėsena greičiausiai bus patogesnė, už aerodinaminę sportinę sėdėseną susilenkus. Todėl dviračio vairas turi būti bent jau ne žemiau, nei sėdynė. Po daugiau 1000km, jau kartais kyla minčių spjauti į vyriškumą ir vietoje "vyriško" rėmo, pasigriebti žmonai nupirktą "gulbę" - būtent tokia dviračio rėmo komponuotė leidžia garantuoti tiesią sėdėseną. Ne veltui Nyderlanduose „granny bike“ yra tokie populiarūs. Kitas labai svarbus elementas - amortizuojantis sėdynės kotas. Jūsų subinė ir nugara jums tikrai padėkos, jei balnelis bus "užmautas" ant stūmoklinės arba, dar geriau, paraleograminės balnelio iškyšos. O štai dėl pačio balnelio tai galima ginčytis iki pažaliavimo ir dažniausiai tik kiekvieno penktasis lietimosi taškas galės nurodyti - patogus vienas ar kitas balnelio modelis. Asmeniškai, po pusmečio važinėjimo, galiu pasakyti, kad siauri balneliai man vis dar yra nepatogūs ir mano užpakaliui yra kur kas labiau priimtina plati 26cm pločio "sofkutė", nei siauras, nors ir minkštas gelinis balnelis. Žmona šiuo klausimu man pritaria, todėl "Velo ProX VL-8080" "sofkutę" man teks užsisakinėti iš naujo, jei tik rasiu... Siauri balneliai tikrai turėtų būti patogūs, dėvint specialius dviratininko rūbus, turinčius paminkštinimus, tačiau būtent to persirenginėjimo aš ir noriu išvengti. Kita vertus, apsivilkęs džinsus, aš aiškiai jaučiu, kaip į balnelį trinasi kojos, tad prireikus be sustojimų važiuoti daugiau, nei 20km, platus balnelis gali sukelti juntamų keblumų. Žinoma, tai yra asmeninė nuomonė, su kuria, kai kas, kategoriškai nesutiks, tačiau nepaisant to siūlyčiau atkreipti dėmesį į šiuos dalykus ir išsibandyti patiems, prieš perkant. Ir jei tik yra galimybė, pabandyti pavažiuoti toliau, nei 1-2 km.
Iš kitų dviračio aksesuarų, kuriems verta nepataupyti, norėčiau paminėti dviračio krepšį ir žibintą. Nors ir kietą pagrindą turintys, tačiau pigūs, per bagažinę permetami, krepšiai turi tendenciją vibruoti ir šokinėjant per kliūtis (žr. pastraipą apie bortelius ir amerikietiškus kalnelius), jie yra linkę pakliūti į stipinus. Priklausomai nuo to, kas buvo į stipinus pakliuvusio krepšio kampe, tai baigsis garsiu blerbimu arba staiga užblokuotu galiniu ratu. Taip suplėšęs 2 turėtus krepšius, įsigijau "Ortlieb Back Roller Design" serijos krepšį, kurio tikrai neįsuks į ratą. Papildomas Ortlieb krepšių privalumas, lengvas uždėjimas ir nuėmimas, tiesiog pakeliant už rankenos. Žinoma, tai reiškia, kad prirakinę dviratį, greičiausiai norėsite "nusikelti" ir 70€ kainuojantį krepšį, antraip tai gali padaryti kas nors kitas, kai jūsų nebus šalia.
Prie padangos prispaudžiamą elektros generatorių galite iškart nusukti ir išmesti į smulkios elektronikos surinkimo konteinerį - zulinamos padangos zvimbimas įkyrės po keleto minučių greitesnio važiavimo. O važiuojant lėčiau, šie generatoriai paprastai nesugeba duoti pakankamai galios ir žibintai vos vos spingsi. Be to, tokie generatorius yra labai jautrūs net ir menkam ratlankio susiklaipymui. Todėl renkantis dviratį, vertėtų rinktis modelį, turintį generatorių stebulėje, antraip teks nuolat krauti akumuliatorius ar keisti vienkartinius elementus. O tai gali reikėti daryti gan dažnai, nes žibintai turi šviesti ryškiai - nuo to priklauso jūsų saugumas. Vieną kartą teko grįžti miglotą lapkričio vakarą su nusėdusiais akumuliatoriais - kelionės dalis neapšviestu šaligatviu buvo ne iš maloniųjų. Keletą eurų kainuojantys žibintai ne tik neapšvies kelio jums, tačiau negarantuos, kad kiti eismo dalyviai jus pastebės tamsiu paros metu. Todėl renkantis žibintą reikėtų rinktis ryškius LED (bent 20-40 lux) ar lazerinius žibintus ir pageidautina tiek priekinius, tiek ir galinius. Kadangi norėjau "nenuimamo" žibinto, tai įsigijau "Trelock LS 430 BIKE-i GO 40", nors buvo ir gerokai ryškesnių modelių.
Mano atveju beveik visą kelionę galima važiuoti šaligatviais arba dviračių takais, jei neskaityti nuosavos gatvės šalia namų ir atkarpos nuo Vytauto bažnyčios iki Pilies, kur tenka dardėti Senamiesčio akmenų grindiniu, dalinantis kelią su automobiliais. Todėl galima sakyti kelionė yra ganėtinai saugi, žinant tai, kad dauguma vairuotojų nežiūri į dviratininkus, kaip į lygiaverčius eismo dalyvius (apie KET kiek vėliau). Tačiau, kas smarkiai nuvilia, tai patys dviračių takai. Taip, nuo Garliavos iki Kauno ir greta Veiverių plento buvo nutiesti nauji dviračių takai, kurie yra gerokai geresni, nei ten buvę subyrėję šaligatviai. Tačiau tai, kaip jie yra įrengti - iš principo tinka tik neskubiam savaitgalio pasivažinėjimui. Sankirtose su šoninėmis gatvelėmis takas baigiasi betoniniu bortu, pakilusiu virš gatvės kokius 3-4 centimetrus. Jei ne bortai, tai ties kiekvienu įvažiavimu į kiemą "amerikietiški kalneliai", nors galima buvo įvažiavimą sulyginti su taku. Daugelyje vietų dviračių takas nėra atskirtas nuo pėsčiųjų, nors vietos yra apstu. Savo ruožtu "Laba diena" KET 57: "..Važiuodamas kelkraščiu, pėsčiųjų ir dviračių taku, šaligatviu, dviračio vairuotojas privalo duoti kelią pėstiesiems, neturi jiems trukdyti ar kelti pavojaus, o pro pat pėsčiąjį leidžiama važiuoti greičiu, kuris yra artimas pėsčiojo judėjimo greičiui (3–7 km/h), paliekant tokį tarpą iš šono, kad eismas būtų saugus." Sankirtos su gatvėmis taip pat prieštaringos, dalis jų pažymėtos pėsčiųjų perėja (1.13.2), o dalis dviračių tako (1.14) ženklinimu. Automatiškai, teoriškai prie pėsčiųjų perėjos, iš principo reikėtų nulipinėti nuo dviračio ir vestis jį per gatvę, praktiškai...
Tokia infrastruktūros būsena tikrai nepadeda saugiai naudoti dviračius, kaip transporto priemones, o ne tik kaip pramogų ar laisvalaikio praleidimo būdą. Ir tai liūdina, nes dviračių takams šalia Veiverių plento buvo išleisti dideli pinigai ir patys takai yra kokybiški, tačiau jų projektuotojams galima rašyti ne daugiau, nei 4. Dešimtbalėje sistemoje... O juk padaryt gerai nebūtų buvę brangiau. Tuo labiau, kad keliose atkarpose takas yra įrengtas beveik be priekaištų: dviračių ir pėsčiųjų takai atskirti gėlynais, užvažiavimai beveik sulyginti su gatvės lygiu, nėra stačių užvažiavimų.
Atskiru "geru" žodžiu norėtūsi paminėti mūsų valdžią ir jos dviratininkų saugumu besirūpinusius KET pakeitimų iniciatorius. Ryškiaspalvių liemenių būtinumas, esant tvarkingiems dviračių apšvietimo elementams yra abejotinas privalumas. O štai patogumo jas dėvėti ant dviračio yra mažai, tiek vasarą, tiek ir žiemos sezono metu. Jei jau tikrai rūpintis dviratininkų saugumu, tai reikalavimą nulipti nuo dviračio ir persivesti per pėsčiųjų perėją, reikėtų praplėsti ir įpareigoti vairuotojus privalomai sustoti prie kiekvienos pėsčiųjų perėjos, išlipti ir apsidairyti, ar kas neketina eiti. Va tada tikrai bus saugu ir visiška nesąmonė, tik jau abipusė. O jei rimtai, tai norint rūpinis saugumu, vertėtų pasidomėti labiau patyrusių šalių - Nyderlandų, Danijos, Suomijos, Norvegijos patirtimis ir pažiūrėti, kaip tai daroma ten. Ir jei jau labai knietėjo keisti KET, tai tikrai būtų pakakę Nyderlandų "silpnesniojo kelių eismo dalyvio teisumo" principo, kai ne dviratininkai turi saugotis automobilių, o automobiliai dviratininkų. ;)
Vairuodamas tiek du, tiek ir keturis ratus - galiu pasakyti, kad dalbajobų pakanka abiejose srityse. Tačiau kelis mėnesius pavažiavęs dviračiu ir persėdęs prie automobilio vairo, greit įpratau pasižiūrėti į dešinį veidrodėlį prieš sukdamas dešinėn. Tiesiog pavažiavus dviračiu, labai greitai ateina suvokimas, kad dviratininkas yra toks pat eismo dalyvis, kaip ir automobilininkas.
Kalbant apie orus, tai šiemet kažkaip beveik visuomet pavyko išvengti nepalankių oro sąlygų - lietingomis dienomis arba dirbau iš namų, arba automobilio reikėjo dėl kažkokių kitų priežasčių. Tačiau kelis kartus teko važiuoti ir per lietų ar snigį. Jei ne akiniai, tai lietaus problema visai neblogai išsispręstų paprasčiausio polietileninio lietpalčio pagalba - deja, valytuvų akiniams nėra numatyta. Ir tai bene vienintelė reali problema, trukdanti važiuoti dviračiu lyjant nedideliam lietui. O štai sniegas beveik jokių problemų nekėlė. Matomai buvo jau pakankamai šalta ir snaigės kažkaip nelipo prie akinių stiklų, o nuo drabužių jis lengvai nusipurtė.
Pradėjęs rašyti šį straipsnį, buvau nusiteikęs reziumuoti šių metų dviračių sezoną ir laukti pavasario, tačiau gavosi taip, kad dygliuotos žieminės padangos jau yra sumontuotos ir sėkmingai išbandytos. Beliko automobiliu pravažiuoti šalia dviračių tako ir įvertinti jo nuvalymo lygį. Visgi, prisnigus 20 ar daugiau centimetrų sniego, minti dviračiu gali būti keblu ir dygliai jau gali ir nebepadėti. Tačiau jei takas bus nuvalytas, tai esant dabartinėms eismo sąlygoms, kelionė dviračiu tikrai bus greitesnė.