Ar galima kaip nors prijungti 2 kompiuteriams internetą, nenaudojant kelvedžio, jei interneto tiekėjas yra davęs tik vieną IP adresą ir internetas veikia tik viename kompiuteryje.

Galima, tačiau tam reikės įsigyti papildomą tinklo plokštę ir antrąjį kompiuterį prijungti prie internetą turinčio kompiuterio papildomos tinklo plokštės. Kitaip tariant, internetą turintis kompiuteris antrajam yra nurodomas, kaip kelvedis. „Windows“ sistemose internetui dalinti yra numatyta „Internet Connection Sharing“ (ICS) funkcija.

ICS aprašymą bei derinimo instrukcijas galite rasti šiame „Microsoft“ puslapyje arba šioje patarimų svetainėje. Pasitelkus ICS, antrasis kompiuteris galės naudotis beveik visomis interneto funkcijomis, išskyrus tas, kurioms reikia galimybės tiesiogiai prisijungti prie kompiuterio. Pastarosios neveiks, nes kompiuteriui bus suteiktas lokalaus tinklo adresas, kuris yra nepasiekiamas iš išorinių tinklų. Šiai problemai spręsti galima peradresuoti reikiamas užklausas iš pirmojo kompiuterio į antrąjį, tuomet peradresuotų tinklo paslaugų, pavyzdžiui, „Bittorent“ ar WWW serverio užklausos eis ne į pirmąjį, o išsyk į antrąjį kompiuterį. Išsamią ICS konfigūravimo ir tinklo paslaugų peradresavimo instrukciją galima rasti šiame „PortForward“ diskusijų forumo puslapyje.

Reikia tik pastebėti, jog tas pati tinklo paslauga, nusakoma TCP/UDP jungties numeriu, negali būti peradresuojama į keletą kompiuterių arba tuo pat metu naudojama ir kelvedyje, ir vidiniame kompiuteryje. Taigi, jei abiem kompiuteriais bus norima siųstis duomenis „Bittorrent“ tinklu, šias programas reikės suderinti naudoti skirtingas tinklo jungtis ir kelvedyje peradresuoti tik vidinio tinklo kompiuterio jungtis.

Internetą galima padalyti ir neperkant papildomos tinklo plokštės, o pasitelkiant tarpinio serverio („PROXY“) programinę įrangą (žinoma, jei kompiuteriai jau yra sujungti tarpusavyje į tinklą). Tačiau pasitelkiant „PROXY“ programinę įrangą, antrasis kompiuteris galės naudotis tik ribotu tinklo programų skaičiumi, nes ne visos programos gali būti suderintos veikti per tarpinį serverį. Kiek daugiau galimybių bus, jei internetą turinčiame kompiuteryje įdiegsite SOCKS tipo „PROXY“ serverį, nes jis yra funkcionalesnis, nei įprastiniai HTTP „PROXY“. Tačiau apie „Bittorent“ ar kitas tiesioginio keitimosi programas antrajame kompiuteryje praktiškai bus galima pamiršti. 

„Windows“ sistemoms skirtų „PROXY“ programų pavyzdžiais gali būti „CC Proxy“, „Win Gate“, „3Proxy“. Kai kurios jų nemokamos, kai kurios yra komercinės. Programos skiriasi savo funkcionalumu ir galimybėmis. 

Įdiegus internetą turinčiame kompiuteryje „PROXY“ programinę įrangą, reikės suderinti antrojokompiuterio programas ir kiekvienai jų nurodyti pirmojo kompiuterio adresą, kaip „PROXY“ serverio. Tokius nustatymus teks atlikti kiekvienai programai, kuri jungsis prie tinklo. 

Jei interneto paslaugų tiekėjas susieja interneto paslaugą su konkrečios tinklo plokštės aparatiniu adresu (MAC). Tuomet internetą gali pasiekti tik iš to kompiuterio, todėl kiti kompiuteriai turės naudotis juo, kaip kelvedžiu ar „PROXY“ serveriu. Žinoma, MAC adresus galima klonuoti, tačiau jei tinkle bus du kompiuteriai su tokiu pačiu MAC adresu, tai jie negalės perduoti duomenų vienas kitam, o jei interneto tiekėjas susiejo MAC su IP (taip dažniausiai ir daroma), tai vienu metu tinkle galės veikti tik vienas kompiuteris. Tokiu atveju vienintelis normaliai veikiantis sprendimas yra pirkti kelvedį ir jo išorinei tinklo sąsajai priskirti internetą turinčio kompiuterio MAC adresą, o abu kompiuterius perkelti į vietinį tinklą.