Laiptinėje dūzgiantis asmeninis serveris su mėgiamais filmais ir serialais yra geras dalykas, bet turi vieną didelį trūkumą - žiūrėti jame saugomą turinį galima tik pasitelkus asmeninio kompiuterio pagalbą. Tenka arba žiūrėti kompiuterio ekrane, arba užsiimti žongliravimu su DVD diskais ar USB atmintinėmis.
Apsisprendus, jog svetainės kineskopinė dėžė bus pakeista kuo nors modernesniu, nebuvo pamirštas ir naujų televizorių papildomas funckionalumas. Deja, pradėjęs atidžiau nagrinėti DLNA ir kitų daugiaterpių sistemų funkcijų televizoriuose galimybes, neradau akivaizdžių įtikinamų įrodymų, jog šios funkcijos tikrai leis žiūrėti vaizdo įrašus, gulinčius serveryje ir pateikiamus kompiuterių tinklu. Dar daugiau, kilo abejonių, jog vidiniai grotuvai sugebės susidoroti su interneto platybėse paplitusių kodekų aibe.
Todėl įvertinęs kainų skirtumus tarp LCD televizorių, turinčių galimybę jungtis prie tinklo ir neturinčių tokių funkcijų, nusprendžiau rinktis atskirą daugiaterpių sistemų grotuvą, kuris turėtų man reikiamas galimybes. Reikia pripažinti, jog šis pasirinkimas taip pat nebuvo lengvas, nes rinkoje tikrai yra iš ko rinktis. Galiausiai buvo nuspręsta pirkti neblogą kainos ir funkcionalumo santykį turintį „Asus O!Play HDP-R1“.
„Asus HDP-R1“ tikrai nebuvo vienintelis galimas pasirinkimas. Tarp kitų pasirinkimų buvo „Asus WD TV Live“, „Apacer AL670“ bei visas „Dealextreme“, „Focal Price“, „China Vision“ ir kitų Kinijos pigios technikos stebuklų parduotuvių meniu. Deja, dauguma pigių Kinijos technikos stebuklų turėjo neaiškias technines charakteristikas arba turėjo aiškias technines charakteristikas ir kainavo gerokai daugiau, nei norėjosi išleisti. „Apacer“ grotuvas atpuolė dėl ribotų galimybių tinkinti grotuvą, kurios tuomet atrodė labai reikalingos. Na, o „WD TV Live“ yra maždaug 100 litų brangesnis už „Asus HDP-R1“. Taigi galutinis variantas buvo maždaug 320 Lt kainavęs „Asus HDP-R1“, turintis kiek kuklesnes, nei „WD TV Live“, tinkinimo galimybes. Beje, dabartiniu metu yra jau yra pasirodęs R3 (Air) grotuvas, turintis „Wi-Fi“ sąsają ir įvairių kortelių skaitytuvus.
Už šiuos pinigus vartotojas gauna nedidelį juodą grotuvą, patogų juodą nuotolinio valdymo pultelį, HDMI ir analoginio signalo kabelius, porą baterijų, išorinį maitinimo šaltinį ir CD diską bei trumpą vartotojo vadovą. Visa tai yra supakuota į kompaktišką dėžutę.
Grotuvas gali rodyti vaizdo įrašus iš eSATA, USB laikmenų, vietinio tinklo ar interneto transliacijų. Kaip teigiama gamintojo techninėje dokumentacijoje, HDP-R1 gali rodyti visus populiariausius vaizdo įrašų formatus ir susidoroti su skiriamosiomis gebomis iki 1080p. Ir atrodo, jog gamintojas ne veltui gyrėsi, bet ... apie viską iš eilės.
Įrenginio derinimas visiškai paprastas - pakako prijungti analoginius kabelius (televizorius kol kas senasis CRT) ir įjungus grotuvą - ekrane trumpam šmėkštelėjęs „Asus“ logotipas buvo pakeistas daugeliui „Realtek“ lusto pagrindu pagamintų įrenginių įprastu meniu. Įrenginio nustatymų meniu nuostatose prireikė nustatyti datą ir laiką, pasirinkti subtitrų kalbą ir aktyvuoti „Letter Box 4:3“ formato vaizdą. „Asus“ automatiškai aktyvuoja DHCP klientą ir prijungus įrenginį prie tinklo, tinklo kelvedis jam suteiks IP adresą (žinoma, jei kelvedyje veikia DHCP servisas).
Toliau liko tik pasirinkti įprastinį punktą „Movies“ ir nuosekliai išsirinkti iš kokio šaltinio noriu žiūrėti vaizdo įrašus. HDP-R1 be problemų susirado vietinio tinklo serverį, paprašė įvesti SMB tinklo vartotoją ir slaptažodį ir leido išsaugoti nuorodą į serverį vėlesniam naudojimui. Reikia pripažinti tai tikrai reikalingas dalykas, nes distanciniu pulteliu surinkti vartotojo vardą ir slaptažodį nėra paprasta. Gaila, tačiau nuoroda nukreipia tik į patį serverį, o ne norimą serverio tinklo išteklių ar jo katalogą, kas būtų kur kas patogiau.
Iš turėtos vaizdo įrašų kolekcijos - problemų kilo tik su keturiais vaizdo įrašais. Poroje filmų grotuvas nesugebėjo suderinti vaizdo ir garso, nes abiem atvejais savo kreivokomis rankomis nesugebėjau tinkamai sujungti garso ir vaizdo takelių į vieną naują failą. Išsiaiškinus, kaip reikia tinkamai tai padaryti - problemos dingo. Kitas atvejis buvo akivaizdi programinės įrangos klaida, nes bandant atkurti vieną iš 26 serialo serijų - grotuvas paprasčiausiai perksikraudavo. Vėlgi, perpakavus MKV failą (nekeičiant glaudinimo ir kitų parametrų) - problemos dingo. Panašu, kad ketvirtojo vaizdo įrašo problemą galima išspręsti tik perkonvertuojant „XVid“ kodeku suglaudintą įrašą. HDP-R1 procesorius, kaip ir daugelio kitų panašios klasės įrenginių, nesugeba dekoduoti vaizdo įrašų, suglaudintų naudojant keleto lygių judesio kompensacijos algoritmą. Atkuriant tokius įrašus vaizdas ekrane gaunamas „grūdėtas“ ir kiekvienas naujas raktinis kadras yra palydimas „Unsupported GMC“ pranešimu ekrano viršuje.
Su kitais įrašais keblumų nekilo ir vaizdas buvo atkuriamas gražiai ir taip, kaip priklauso - be jokių pabyrėjusių taškų ar spalvų iškraipymo. HDP-R1 puikiai sugebėjo sumažinti raišką be jokių pastebimų akiai vaizdo subjaurojimų, kurie kartais pasitaiko 1920x180 įrašą sumažinant iki PAL (720x576) kadro. Erdvinio garso pakomentuoti negaliu - naudoju tik 2 kolonėles, ant to paties televizoriaus. Kol kas pakanka - ateityje žiūrėsiu. Įrenginys turi HDMI ir SPDIF lizdus, taigi kažką gal ir pavyks išburti, jei tik bus noro ir vietos kambaryje.
Muzikos atkūrimas jokių problemų, bent jau tokių, kurias sugebėčiau prisiminti praėjus porai mėnesių, nesukėlė. Tą patį galiu pasakyti apie internetines paslaugas - HDP-R1 puikiai groja internetinio radijo transliacijas ir rodo internetinę televiziją, žinoma, kiek tai leidžia DSL ryšio galimybės. Tiesa, įprastinis radijo ir TV rinkinys vargu ar tiks mūsų žiūrovams, nebent jie gerai moka kinų ir arabų kalbas. Taigi įprastinį TV ir radijo meniu greičiausiai teks keisti, o pultelio pagalba tai daryti nėra patogu.
Tokiam nuostatų keitimui bei papildomų funkcijų, pavyzdžiui, NFS tinklo išteklių prieigai reikia kiek patobulinti įrenginio programinę įrangą.
Reikia pripažinti „WD TV Live“ turi didesnį pasirinkimą patobulintos programinės įrangos, bet mano poreikiams visiškai pakako papildomų servisų ir internetinio valdymo skydelio, kuriuos siūlo „moServices“. Vienas iš šių servisų privalumų - jie nekeičia įrenginio aparatinės programinės įrangos („firmware“), todėl prireikus garantinio aptarnavimo - pakaks spragtelėti nuorodą „Pašalinti moServices“. Tiesa, yra ir trūkumų - toks vaizdas, kad šie priedai neišsisaugo ir išjungus įrenginį iš tinklo - priedų nelieka. Bent jau iš mano įrenginio jie buvo dingę ir teko instaliuoti antrą kartą.
Realiai viskas ko prireikė - NFS ištekliaus ir patogesnio TV ir radijo stočių sąrašo redagavimo galimybių. NFS aktyvavau todėl, kad palyginus su Samba (CIFS, „Windows Network“) protokolu, NFS yra gerokai lengvesnis ir mažiau apkrauna tiek serverį, tiek klientą. Be to, nereikia sukti galvos su vartotojais - NFS ištekliui nurodai, kad prieiti galima tik iš nurodyto IP ir kliente su nurodytu IP, liepi prijungti NFS išteklių. Prijungtas NFS išteklius atveriamas kur kas greičiau, nei SMB. Norintys galės į savo HDP-R1 įdiegti FTP serverį ir arba Bittorrent klientą ar UDP proxy IPTV žiūrėjimui, tačiau man to visiškai nereikia, nes visą papildomą funkcionalumą turiu savo serveryje.
Todėl kalbant apie tolimesnį tinkinimą - nematau prasmės to daryti. Įrenginys man reikiamas funkcijas atlieka puikiai, todėl toliau vadovaujuosi sena ir laiko patikrinta taisykle - „netaisyk veikiančio daikto“. ;) Ji labai palengvina gyvenimą.
Reziumuojant sakyčiau, kad tai yra geras pirkinys, kuris dažnai yra įjungiamas ir naudojamas pagal paskirtį. Iš kiek didesnių trūkumų galima būtų paminėti vienintelį USB lizdą, kurio gali pritrūkti panorus įrenginį prijungti prie WiFi tinklo, pasitelkus USB WiFi tinklo „plokštę“. Taip pat įrenginys kartais lėtokai reaguoja ar visai nereaguoja į mygtuko paspaudimus - visgi įjungus pagreitintos peržiūros režimą CPU apkrova išauga ir kartais „Pause/Play“ komandos yra pražioplinamos. Taigi, galiu drąsiai sakyti, kad šiuo pirkiniu nenusivyliau.