Blog'as
Asmeniniai tinklaraščiai, kuriuose rašoma tai, kas užeina ant seilės ir nebūtinai susiję su IT.
- Informacija
- Parašė Elvinas
- Tėvinė kategorija: Bacila
- Skaitytojų: 15963
Pasąmonės srautas nesibaigė, tik, deja, dabartiniu metu yra kur kas mažiau laisvo laiko jo dešifravimui ir perteikimui daugiau mažiau lietuvių kalba. Tad antrojo skyriaus pirmajai daliai (ar antrosios dalies pirmajam skyriui - čia kaip kam labiau patinka) prireikė gerokai daugiau laiko. Visgi naujasis mažasis direktorius dykaduoniaut, t.y. užsiimti kūrybine veikla, nelabai leidžia. Nepaisant to, pavyko išpešti šiek tiek laiko ir tęsti pradėtą apsakymą.
2 skyrius: Brendant kraujo upe
Mesijas
Skausmas nesiliovė jau keletą tūkstantmečių ir nors anapus ribos laiko tėkmė gerokai skyrėsi nuo įprastinio trimačio pasaulio, tačiau rodėsi, jog ji taip pat pakluso Ayaos prakeiksmui ir kiekvieną kartą nukentėjus Kūrėjo įsikūnijimui, tėkmė sulėtėdavo, sukeldama papildomas kančias. Tiesa tai, ką dabar jautė nemirtingasis – buvo tik lengvas dilgčiojimas, palyginus su ta akimirka, kai akinantis grynos energijos spindulys perplėšė pusiau Ninanos šventyklos bokštą. Tą pačią akimirką nemirtingajam pasirodė, jog jį kažkas sudraskė į tūkstančius gabalėlių, kiekvieną jų apipylė rūgštimi ir persmeigę adata, paliko juos skrusti ant žarijų. Jis taip pat galėjo prisiekti beveik fiziškai pajutęs, kaip skilo ir trupėjo jo sielos ginklo ašmenys. Ir nors tokios kančios negalėjo nužudyti nemirtingojo, antraip Ayaos prakeiksmas būtų netekęs prasmės, tačiau kiekvienas toks nuotykis iš pagrindų susilpnindavo nemirtingojo galias. Pastarąsias jis atgauti galėjo tik vieninteliu būdu – sugrįždamas prie savo tikrosios esybės. Ir nors nemirtingasis nelabai norėjo to daryti, tačiau puikiai suvokė, jog netrukus nelabai turės iš ko rinktis, ypač jei jį ištiks dar viena panaši nesėkmė.
Tūnodamas kažkur tarp šiapus ir anapus, jis suvokė, jog negalėjo sau leisti dar kartą prarasti Kūrėjos inkarnatės. Vien jau todėl, jog tokios nesėkmės sudrumsdavo įprastinę Gajos energijos tėkmę, o šių įvykių raibuliai neretai nuvilnydavo toli už pasaulio ribų. Ir nors Teros kalną pažadinęs dar nepabudusio jaunuolio šūvis nė iš tolo neprilygo jo rankoje nušvitusios Angelo Rankos blyksniams, kurių vienas yra suskaldęs ištisą planetą, tačiau net ir toks šnipštelėjimas galėjo nelikti nepastebėtas. Ypač, jei Naikintojų šnipai buvo jau buvo kur nors netoliese. Tiesa, pastarųjų godumas beveik garantavo, jog jie bent kelis tūkstantmečius neskubės atverti vartų į Antarį bei pranešti Namtar apie savo radinį, o godžiai sprogs šviežieną patys. Tačiau sutrupėję sielos ašmenys, kurių jis dar nė nesusirado ir kažkur jūros dugne palaidota Angelo ranka, visai nekėlė noro, rizikuoti susidurti akis į akį su tais pragaro išperomis. Net, jei tą pragarą kadaise jis pats ir buvo užkūręs, jis vis dar tebebuvo paskutinis iš Andajų, žinantis Naikintojų taip geidžiamas Uždraustųjų Žodžių paslaptis. Dėl jų tas, kurio vardas buvo uždraustas, visų Naikintojų buvo medžiojamas netgi labiau, nei Kūrėjai su jų gyvybės kupinais pasauliais, mat kiekvienas Naikintojas tikėjosi užvaldęs šias galias, mesti iššūkį Namtar ir Asag. O pastarieji su Andajų palikuoniu dargi turėjo ir asmeninių sąskaitų dėl jų bendro Ialdagorto žūties per Didįjį Vaymą.
- Informacija
- Parašė Elvinas
- Tėvinė kategorija: Blog'as
- Skaitytojų: 6618
Ką daryti su uogomis, jei uogienės neverdi, o išmesti gaila. Atsakymas paprastas - reikia spausti sultis. O kada jas išgerti, tai čia jau kaip išeis. Na, praktika rodo, kad surūgusios sultys antrą kartą nesurūgs. Svarbiausia, kad jos surūgtų teisingai.
Tad pernai prisiminus vaikystę ir virtuvėje pupsėjusius senelio užraugtus stiklinius butelius, buvo nuspręsta atgaivinti šią tradiciją. Tuo labi au, jog atliko visas kibiras su trupučiu raudonųjų serbentų. Taigi uogos pakliuvo po presu, gautos sultys buvo atskiestos vandeniu ir jas pasaldinus, imta kantriai laukti. Po keleto perpylimų, surūgusios saldžios sultys ėmė panašėti į gėrimą. O po pusės metų keliauja į rūsį, kur dar pastovės mažiausiai pusmetį.
Dar keletas nuotraukų fotogalerijos buities skiltyje.
- Informacija
- Parašė Elvinas
- Tėvinė kategorija: Blog'as
- Skaitytojų: 29701
Mažajam sparčiai augant ir vis aiškiau demonstruojant norą judėti kur kas toliau, nei pagalvėmis ir sofos atramomis atitvertas pusės kvadratinio metro plotas ant sofos, buvo susimąstyta apie bendrąją buto tvarką. Nepaisant mano brangiausios užsispyrusių pastangų kovoti su dulkėmis, po savaitės jos vis viena tumulais vartosi pakampėse. Dar daugiau, prasiurbus kambarius su senuku Philips dulkių siurbliu (kuris šiaip nebuvo pats pigiausias), susidaro įspūdis, jog jis daugiau dulkių išpučia, nei susiurbia. Bent jau po kambarių siurbimo, ore tvyro sausas graužiantis dulkių tvaikas.
Taigi po gan ilgų apmąstymų buvo nuspręsta pabandyti atnaujinti kovos su dulkėmis priemones ir įsigyti plaunantį dulkių siurblį anksčiau, nei jas iš pakampių ims traukti tuoj imsiantis šliaužioti „siurblys“. O jei jau naujinti, tai naujinti rimtai ir rinktis „plaunantį“ dulkių siurblį, kuris visą šlamštą filtruotų į vandenį ir neišleistų atgal. Savaitę paskaičius įvairiausius forumus, buvo išsirinktas mėlynasis dalekas (nors pasak mano brangiausios, tai R2D2) - „Thomas Bravo 20s“, tačiau nuvažiavus į parduotuvę (jau berods trečią kartą) viskas vėl apsivertė. Bet apie viską iš eilės...
Read more: „Karcher SE 6.100“ - truputis apgavysčių ir „nedadarymų“, tačiau šiaip siurbia neblogai
- Informacija
- Parašė Elvinas
- Tėvinė kategorija: Bacila
- Skaitytojų: 12803
Pagaliau atėjo laikas paskutiniajam pirmosios dalies skyriui. Ankstesnę dalį skaitykite čia: „Sielos akmenys“. Nenustebkite, jei kūrinyje pamatysite pažįstamų detalių, juk, kaip ir rašiau pačioje pradžioje, šio kūrinio atsiradimą sąlygojo iki šiol matyti sci-fi ir fantasy filmai bei perskaityti romanai. Tad natūraliai savo kūrinyje pasiskolinau keletą labiausiai į akį kritusių objektų. Galų gale, jus šis pasaulis sukurtas iš ... meilės ir taikos!!!! This world is made of.... Love and Peace!!! :D
Angelo ranka
Tūnodamas kažkur tarp šiapus ir anapus, nemirtingasis aiškiai jautė Kūrėjos artumą ir nors kol kas negalėjo tiksliai nusakyti jos buvimo vietos, tačiau vien jau žinojimas, jog tai ji, Kūrėjo paieškas darė kur kas malonesnėmis. Tiesa, tai taip pat didino riziką prisiminti Aya'os prakeiksmus, kurių niekaip neleisdavo pamiršti Dingir ženklo dilgčiojimas. „Dabar svarbiausia pabusti pačiam ir užbaigti įsikūnijimą – mintyse pratarė nemirtingasis – o jau paskui bus galima eiti ieškoti pupyčių“.
Vos peržengus Karių Gildijos slenkstį, Mestorui išsyk atsivėrė kelias į pačias giliausias ir slapčiausias gildijos menes, į kurias galėjo patekti tik Tarybos nariai ir didžiųjų meistrų rato žmonės. Nereikia stebėtis, jog atsirado nemažai priešiškai nusiteikusių gildijos narių, kurie slapčia ar netgi atvirai reiškė savo nepasitenkinimą tuo, jog po ilgų metų varginančių treniruočių pasiekiamos paslaptys buvo atvertos vos gildijos slenkstį peržengusiam pašaliečiui. Tačiau nemaža dalis nepatenkintųjų, vos jiems teko proga pabendrauti su Mestoru, labai greitai pakeitė nuomonę apie jaunuolį. Juos apžavėdavo jaunuolio ryžtas, užsispyrimas, gabumai, o svarbiausia – iš pasąmonės gelmių palaipsniui, tarsi atoslūgio išnyrantis nemirtingojo įsikūnijimų sukauptas žinių lobynas. Neretai būdavo netgi taip, jog neturėdamas atsakymo į užduotą klausimą tą pačią dieną, po savaitės ar kitos Mestoras jau turėdavo subrandintą mintį. Jaunuolis netgi skatino užduoti klausimus – kuo daugiau ir įvairesnių klausimų jam būdavo užduodama, tuo gilesnius pasąmonės žinių klodus pavykdavo atidengti Mestorui. Kapstydamasis po kitų savo gyvenimų prisiminimus, jaunuolis mokė atlantus kovos menų, karybos, strategijos, politikos, neaplenkdamas net ir tokių dalykų, kaip religija bei magija. Tiesa, paskutiniu klausimu buvo keletas išimčių – įvykiai Ugarito uoste bei su jais susijusi sielos magija buvo tos žinios, apie kurias jis niekam ir niekuomet neužsiminė. Ir nors jis dar neprisiminė kodėl, tačiau tvirtai žinojo, jog šios žinios aplinkiniams visuomet buvo tabu, visuose gyvenimuose.
- Informacija
- Parašė Elvinas
- Tėvinė kategorija: Bacila
- Skaitytojų: 12420
Na šį sykį tai jau tikrai turėtų būti priešpaskutinis pirmosios apsakymo dalies skyrius. Tiesiog, kaip apetitas atsiranda bevalgant, taip ir mintys kyla, jas rašant. Todėl rašant buvo išsiplėsta kiek daugiau, nei tilptų į vieną skyrių. Šeštajame skyriuje išvengęs būti palaidotas gyvas, Mestoras pagaliau sugrįš namo, tačiau kaip jį sutiks gimtoji Atlantida?
Sielos akmenys
Senųjų ginklas, regis, iš tiesų spartino sielų susiliejimą – jaunuolis akiaizdžiai tobulino savo Chaoso galių valdymo įgūdžius. Ir nepaisant to, kad iki nemirtingojo gebėjimų jam buvo toli, kaip iki pėsčiomis iki Antario, netgi sąmoningai nevaldydamas dalies savo gebėjimų, jaunuolis akivaizdžiai buvo visa galva aukštesnis už daugumą geriausių atlantų Magijos Gildijos meistrų. Žinoma, tik savoje destruktyviosios magijos srityje. Kita vertus, dėl tos pačios pažangos nemirtingasis šiek tiek nerimavo, jog jo įsikūnijimas beveik visuomet segėjo kito Kūrėjo dovanotąjį Senųjų ginklą. Jis būtų buvęs kur kas ramesnis dėl savo inkarnato, o tuo pačiu ir savos ateities, jei tame upės dugne po ranka būtų pakliuvusi Aži Dahaka, o ne Angelo ranka. Deja, kad ir kaip to norėjo, nemirtingasis negalėjo kontroliuoti kaip ir kur atsidurs jo vardiniai ginklai, pirmą sykį įžengiant į pasirinkto pasaulio srovę Chaoso vandenyne.
- Informacija
- Parašė Elvinas
- Tėvinė kategorija: Blog'as
- Skaitytojų: 5766
Įdomūs žmonės tie kinai. Išradingi ir darbštūs - aprūpina visą pasaulį ir brangia ir pigia elektronika. Be jų sunku būtų tiek „iPhone“, tiek ir „iFone“ mylėtojams. :) Labai dažnai jie padeda išspręsti tam tikrų užduočių atlikimą gerokai mažesnėmis sąnaudomis ir, dargi, už visai priimtiną kokybę. Nei T10 planšetiniu kompiuteriu, nei universaliu pulteliu skųstis labai negaliu - savo funkcijas jie atlieka. Bet kai kurie jų sprendimai priverčia pakrapštyti galvą.
Read more: Įdomūs žmonės tie kinai. Jungikliams kojas nukarpo...
- Informacija
- Parašė Elvinas
- Tėvinė kategorija: Bacila
- Skaitytojų: 12530
Dar vienas gabalas pasąmonės minčių srauto, užrašyto mums įprastos kalbos sakiniais. Tiesa, kaip ir rašant ankstesnę dalį, minčių vėl gavosi daugiau, nei galvota iš pradžių, todėl anksčiau planuotas paskutinis šeštasis skyrius „Angelo ranka“ taps septintuoju. O priešpaskutinį šeštąjį skyrių skaitykite šiame puslapyje, tiesa, „Ilga kelionė namų link“ gavosi kiek ilgoka, tad ji padalinta į dvi dalis.
Ankstesnės apsakymo dalys:
Deja, septintosios dalies tikrai gali tekti palūkėti, man apart įprastinių darbų, dar reikia sugebėti susitarti su naujuoju mažuoju namų direktoriumi. Ir nepaisant, jog sakoma, jog tėvai augina vaikus - iš tiesų, tai gaunasi beveik atvirkščiai, ypač pirmaisiais mėnesiais.
Ilga kelionė namų link
„Tai ką, radai? Belieka tik džiaugtis, jog žaislas nebuvo užtaisytas, o užsispyręs žioplys netyčia nesužadino Senųjų palikimo – pats save erzino nemirtingasis – ieškok paskui naujo kūno. Tuo labiau, jog šis tikrai atrodo žadančiai – nesibaido užuominų, lavina savo sugebėjimus ir nebando jais piknaudžiauti. Juk jau dabar jis galėjo jei ne sudeginti, tai bent jau kaip reikalas apskrudinti tą peštuką ir išsaugoti sveiką nosį. Kita vertus, dar klausimas ar tuomet jis būtų iš upės dugno išsitraukęs Senųjų žaislą. Nors tai ir ne Dahaka, tačiau kaip ten bebūtų – reikalai nuo šiol paspartės ir taps gerokai įdomesni“ – nematerialų nemirtingojo veidą perkreipė piktdžiugiška grimasa.
Subkategorijos
Bacila Įrašų kiekis: 90
Mano pasvaigimai apie IT ir apie viską, kas liko be IT. 
Demonas sergėtojas Įrašų kiekis: 14
Perskaičius vieną kitą dešimtį sci-fi bei fantasy stiliaus romanų ar peržiūrėjęs ne mažesnį skaičių šių žanrų filmų, palengva ėmė kilti įvairių minčių. Kiek pakontempliavęs, t.y. „pasvajojęs“ kokį pusmetį, nusprendžiau, jog būtų visai įdomu jas užrašyti. Tad nusprendžiau, jog laikas sėsti prie kompiuterio ir apibendrinti tas padrikas mintis elektroniniame popieriuje. Iš pradžių kažkaip susiklijavo koks puslapis ar kitas gana padriko teksto, kuris nebuvo panašus, nei į apsakymą, nei į romaną. Tai buvo tiesiog įvairių minčių ir idėjų kratinys. Tačiau kelis kartus paskaitęs tas mintis ir prisiminęs senesnius kontempliavimus, pastebėjau, jog tos padrikos mintys ėmė nesunkiai jungtis į daugiau mažiau sklandų tekstą.
Taigi jūsų jūsų teismui pateikiu pradžią šio minčių srauto, kurį pavadinau „Demonas Sergėtojas“ („Drasiaširdį“ su lietuvišku vertimu pamačiau tik po to, kai sugalvojau šį pavadinimą).