Star InactiveStar InactiveStar InactiveStar InactiveStar Inactive
 

Article Index

Demonas sergėtojasDemonas sergėtojas
Pagaliau atėjo laikas paskutiniajam pirmosios dalies skyriui. Ankstesnę dalį skaitykite čia: „Sielos akmenys“. Nenustebkite, jei kūrinyje pamatysite pažįstamų detalių, juk, kaip ir rašiau pačioje pradžioje, šio kūrinio atsiradimą sąlygojo iki šiol matyti sci-fi ir fantasy filmai bei perskaityti romanai. Tad natūraliai savo kūrinyje pasiskolinau keletą labiausiai į akį kritusių objektų. Galų gale, jus šis pasaulis sukurtas iš ... meilės ir taikos!!!! This world is made of.... Love and Peace!!! :D

Angelo ranka

Tūnodamas kažkur tarp šiapus ir anapus, nemirtingasis aiškiai jautė Kūrėjos artumą ir nors kol kas negalėjo tiksliai nusakyti jos buvimo vietos, tačiau vien jau žinojimas, jog tai ji, Kūrėjo paieškas darė kur kas malonesnėmis. Tiesa, tai taip pat didino riziką prisiminti Aya'os prakeiksmus, kurių niekaip neleisdavo pamiršti Dingir ženklo dilgčiojimas. „Dabar svarbiausia pabusti pačiam ir užbaigti įsikūnijimą – mintyse pratarė nemirtingasis – o jau paskui bus galima eiti ieškoti pupyčių“.

Vos peržengus Karių Gildijos slenkstį, Mestorui išsyk atsivėrė kelias į pačias giliausias ir slapčiausias gildijos menes, į kurias galėjo patekti tik Tarybos nariai ir didžiųjų meistrų rato žmonės. Nereikia stebėtis, jog atsirado nemažai priešiškai nusiteikusių gildijos narių, kurie slapčia ar netgi atvirai reiškė savo nepasitenkinimą tuo, jog po ilgų metų varginančių treniruočių pasiekiamos paslaptys buvo atvertos vos gildijos slenkstį peržengusiam pašaliečiui. Tačiau nemaža dalis nepatenkintųjų, vos jiems teko proga pabendrauti su Mestoru, labai greitai pakeitė nuomonę apie jaunuolį. Juos apžavėdavo jaunuolio ryžtas, užsispyrimas, gabumai, o svarbiausia – iš pasąmonės gelmių palaipsniui, tarsi atoslūgio išnyrantis nemirtingojo įsikūnijimų sukauptas žinių lobynas. Neretai būdavo netgi taip, jog neturėdamas atsakymo į užduotą klausimą tą pačią dieną, po savaitės ar kitos Mestoras jau turėdavo subrandintą mintį. Jaunuolis netgi skatino užduoti klausimus – kuo daugiau ir įvairesnių klausimų jam būdavo užduodama, tuo gilesnius pasąmonės žinių klodus pavykdavo atidengti Mestorui. Kapstydamasis po kitų savo gyvenimų prisiminimus, jaunuolis mokė atlantus kovos menų, karybos, strategijos, politikos, neaplenkdamas net ir tokių dalykų, kaip religija bei magija. Tiesa, paskutiniu klausimu buvo keletas išimčių – įvykiai Ugarito uoste bei su jais susijusi sielos magija buvo tos žinios, apie kurias jis niekam ir niekuomet neužsiminė. Ir nors jis dar neprisiminė kodėl, tačiau tvirtai žinojo, jog šios žinios aplinkiniams visuomet buvo tabu, visuose gyvenimuose.

Mestorui iš pradžių pasirodė, jog Karių Gildija iš visų plaučių spjovė ant Senųjų įstatymų, tačiau bendraudamas su aukščiausiais gildijos nariais jis greitai perprato tikrąjį jų tikslą. Kadaise padėję suklestėti Atlantidai, Senųjų įstatymai dabar tapo progreso apynasriu. Aplinkinėms tautoms, o taipogi ir ne itin šviesaus proto atlantams, Atlantida buvo brangakmenis, spindintis kaip ir šalies sinonimu tapę Aukso vartai. Tačiau šis spindesys tiesiog apakindavo ir jie nesugebėjo matyti, jog šalis ėmė pūti iš vidaus. Turtų pertekusią šalies grietinėlę, o visų pirma Magijos Gildiją, palaikančią glaudžius ryšius su deivės Ninanos šventykla, užvaldė godumas. Sklido kalbos, jog šį naują karą iš tiesų ketina pradėti pati Magijos Gildija, kurios minties magijos meistrų kerai išmintingą šalies valdovą Azaeusą pavertė bevale lėle, vykdančia savo šeimininko užgaidas. Karių Gildija, kuriai garbės priesaika buvo vienas iš kertinių gildijos įstatų, nusprendė sugrąžinti šlovę šaliai ir pašalinti nuo valdžios Magijos Gildiją, kol dar nėra per vėlu.

Per keletą mėnesių atlantų civilizaciją, tiksliau nedidelę jos dalį, kuriai atstovavo Karių Gildija, Mestoras slapčia pastūmėjo pirmyn daugeliu dešimtmečių, o gal net ir šimtmečių. Giliuose ir troškiuose Karių Gildijos rūsiuose, toli nuo pašalinių akių, savo gyvybe prisiekę saugoti pamatytas paslaptis, nagingiausi atlantų amatininkai bandė atkurti Mestoro nupasakotus ginklus ir mechanizmus, keletas alchemikų maišė degias ir troškias medžiagas, o kruopščiai užmaskuotose treniruočių salėse gildijos meistrai siekė perprasti jaunuolio parodytus bei nupasakotus kovos judesius ar magijos pasus. Vėliau jie savo žinias stengėsi perduoti kitiems ir taip toliau – vyko masinis pasirengimas karui, tik visai ne tam, kurio siekė Magijos Gildija. Ir nors Magijos Gildija įkūrė savo gvardiečių būrius – Magų Gildijos atsiribojimas nuo visų, įskaitant ir Karių Gildiją, buvo labai parankus rengiantis slaptai revoliucijai. Taigi Mestoras drąsiai dalinosi savo svetimais prisiminimais su Karių Gildija, nešykštėdamas jokių žinių, net ir tų, kurios buvo neįgyvendinamos su dabartinėmis civilizacijos technologijomis. Kita vertus, užsispyrimas ir išradingumas, kuriuos kūreno karšta neapykantos ugnis, neįgyvendinamas idėjas, pavertė įmanomomis. Per tuos kelis mėnesius Gildijos Rūsyje jie sugebėjo garu atgaivinti šaltą metalą ir priversti jį kalti ginklus bei šarvus, į alchemikų stiklo butelius įvarvinti pirmuosius aitrius lašus, galinčius iš koto išversti net ir stiprų vyrą.

Matydamas šią pažangą, Sargonas negalėjo atsigėrėti savo mokiniu ir jo nuoširdžiomis pastangomis:

– Žinai, aš nė negaliu pagalvoti, jog toks brangakmenis būtų galėjęs atitekti Magijos Gildijai. Jei jie būtų gavę tavo žinias, tai beveik tikrai būtų pasmerkta ne tik pati Atlantida, bet ir visos Vidurio jūros tautos, jei ne visas pasaulis.

– Na, bet juk pats žinai, jog pažiūrėti sau po kojomis Magijos Gildijai neįmanoma, kaip ir kiaulei pamatyti žvaigždes, – šyptelėjo Mestoras.

– Aha, tu teisus, pernelyg jau riebius pagurklius jie su tais šventikais sau užsiaugino. Išskerst kiaules ir baigtas kriukis – visiems bus tik geriau, – užsidegęs ėmė dudenti Sargonas, tačiau pamatęs rūškaną jaunuolio veido išraišką, greit pasitaisė, – neimk taip giliai į širdį. Ne visi jie yra blogi žmonės ir tikrai manau, jog tavoji Inin tikrai nėra tarp jų bei tau neatsakė tik todėl, jog jai greičiausiai neleido to padaryti ar tavo laiškai jos paprasčiausiai nepasiekė. Labai norėčiau, jog tavo taip nuoširdžiai atskleidžiamos žinios padės atsikratyti Magijos Gildijos jungo ir sugrąžins blėstančią Atlantidos šlovę.

– Na, reikia tikėti, jog mums viskas pavyks, – pritarė Mestoras, staiga aiškiai praradęs entuziazmą. Kiekvienas Inin ar Ninanos šventyklos paminėjimas jam buvo skausmingas. Greičiausiai todėl, jog dėl paskelbtos karinės padėties, jis negalėjo patekti į šventyklą ar imtis kitokių ryžtingų atvirų veiksmų, susigrąžinti Inin. Jam teko apsiriboti karštų jausmų kupinais laiškais, tačiau ir jie nuėjo nežinion be jokio atsako. Kita vertus, iš iškylančių prisiminimų klodų Mestoras žinojo, jog veikti pogrindyje, net ir neturi jokių piktų ar visuomenei neįtinkančių kėslų, jam buvo taip pat įprasta, kaip ir kvėpuoti ar kapoti galvas. Tad jis visa širdimi pasinėrė į Karių Gildijos rengiamą perversmą, tikėdamasis taip rasti kitą kelią į Ninanos šventyklą.

Galima sakyti, jog Magijos Gildijos siekiai pradėti karą ir užvaldyti kaimynių tautų žemes buvo labai parankūs šiems Karių Gildijos planams. Jie galėjo beveik nekeldami jokio įtarimo kaupti naują ginklų arsenalą ir apmokyti naujus karius. Tuo pačiu Magijos Gildija, vos tik jų tamsūs darbeliai ims kilti viešumon, įgis krūvą naujų priešų, tarp kurių greičiausiai bus visos likusios gildijos, išskyrus, gal būt, pirklių. Ir kas jau kas, Karių Gildija tikrai pasistengs atskleisti tamsius ilgaskvernių darbus – jau dabar surinkto Karių Gildijos kompromato pakaktų sukelti rimtai audrai. Tačiau to buvo maža – Karių Gildija norėjo sukelti tikrą uraganą, kuris tiesiog nušluotų visą tą susikaupusį purvą ir leistų atkurti šalį iš pagrindų. Nors kitos gildijos nebuvo įtrauktos į šią kovą dėl valdžios, Karių Gildija neabejojo sulauksianti paramos, nes pradėjus Magijos Gildijos karą, buvo akivaizdu, jog po pirmosiose karo linijose besikaunančių karių, labiausiai nukentės paprasti žmonės, kuriems atstovauja likusios gildijos. Žemdirbių, aludarių, vyndarių, duonkepių ir kitos gildijos turės ne tik vilkti karo provizijos jungą, bet ir pateikti daug jaunų žmonių, užimsiančių kritusių karių gretas. Kitaip, nei atlantų grietinėlė, paprasti žmonės dar nepamiršo kruvino pirmojo karo ir to, kaip Karių Gildija padėjo gydyti karo žaizdas, kuri, kitaip nei Magijos Gildija, neatsiribojo nuo paprastų žmonių. Taigi eiliniai atlantai jau dabar džiugiai sutiko viešus Karių Gildijos ketinimus kaip galima geriau pasiruošti ir veltui neleisti žūti nei vienam atlantų kariui – kiekvienas jų yra vienodai svarbus nepriklausomai nuo luomo ar rango. Nereikia stebėtis, jog šie Karių Gildijos karių tarybos pareiškimai siutino Magijos Gildijos ir kitą elitą, tiesiog norintį svetimomis rankomis prisigrobti naujų turtų.

– Aaa, štai kur tu! – iš ne itin linksmų apmąstymų Mestorą sugrąžino entuziastingas kalvio balsas, – eime į dirbtuves – turime tau dovanų.

– Apie ką čia jis? – suglumo Sargonas ir klausiamai pažiūrėjo į jaunuolį.

– Jums tikrai pavyko? Jie tikrai tiks? – Mestoro akys sužibo, tarsi mažo vaiko, pažadėjus jam saldainį.

– Na nepabandę, nesužinosim, tačiau tavo ugnies milteliai veikia tiksliai pagal tavo aprašymą. Juos supakavom į varines tūteles, užkimšdami švino liejiniais, – bėrė kalvis.

– Ėėė, man kas nors paaiškins, kas čia vyksta! Kokios dovanos?! Apie ką jūs čia?! – garsiai riktelėjo karys.

– A, na taip. Mestoras paprašė... Aš paprašiau..., – choru abu pradėjo pasakoti ir susižvalgę, nutilo, – tęsk tu, – pratęsė kalvis.

– Tu, manau, pameni tą iš upės dugno ištrauktą ginklą, – pradėjo Mestoras ir čia pat pamatė, kaip persikreipia Sargono veidas, tarsi jis būtų atsikandęs citrinos – to radinio jis kažkodėl nemėgo nuo pat pradžių, – aš prisiminiau, kaip jis turėtų veikti, tad bandančių mano sprogius miltelius paprašiau pagaminti keletą užtaisų mano ginklui. Eime, išbandysim, kaip jie veikia.

– Nežinau, nežinau. Aš, žinoma, labai gerbiu ir žaviuosi tavo pastangomis suteikti Karių Gildijai naujų žinių, tačiau tai, kaip jūs ketinate kovoti neatitinka kario kelio ir mūsų gildijos garbės kodekso. Nepyk, bet man tai atrodo nepriimtina, – rūsčiai pabaigė jau ne vieną žilą giją savo galvoje įgijęs karys.

– Nerūstauk. Širdyje man irgi daug labiau norėtųsi pagriebti tą ilgą bei kiek lenktą kardą ir tarsi viesului įsisukti į priešų tarpą, kertant kairėn ir dešinėn. Bet sutik, siekiant mūsų tikslo – pralieti kuo mažiau kraujo, mums reikia pasiruošti taip, kad ši kova būtų kiek galima trumpesnė. Labiausiai norėtųsi, jog ji pasibaigtų, vos tik prasidėjusi, antraip mes rizikuojame likti žmonių atmintyje, kaip brolžudiško karo sukėlėjai, – postringavo Mestoras, sekdamas netrivojančiam kalviui iš paskos. Pastarasis išbandyti savo ir kitų ginklininkų kūrinius norėjo ne mažiau, nei Mestoras.

Tvirtovės rūsyje, jų jau laukė dar vienas kalvis ir alchemikas, apdujusiomis akimis. Jaunuoliui priėjus, kalvis ištiesė saują varinių tūtelių pusapvaliais galais ir Mestoro veidą perkreipė šypsnys:

– Kiek jų pavyko pagaminti? – o dešinė ranka jau lindo užantin.

– Kelis tuzinus, – atsakė antrasis kalvis, – tačiau, jei reikės – nesunkiai padarysim daugiau. Keli auksakaliai vis dar bando atkartoti tavo ginklo mechanizmą, tačiau mums kol kas sunkiai sekasi taip tiksliai apdoroti kietą plieną. O, kaip ir pats sakei, minkšta geležis tam netinka ir ginklas būtų pavojingas pačiam kariui. Mes tuo įsitikinome patys...

– Asilai! Jums ką, nepatikėjote mano žodžiais?! – aiškiai pyktelėjęs pertraukė jį jaunuolis, – taigi, kas nors galėjo žūti!..

– Nusiramink! Nespirgėk, – ranka mostelėjo ginklakalys, – tavo žodžių pro ausis mes tikrai nepraleidome, tad ginklą tiesiog įtvirtinome rasto gabale. Trūktelėjus už virvės – iš spynos mažai kas liko. Kaip tu ir sakei, jei tai būtų karys – jis tikrai jau būtų buvęs negyvas.

– Nors tiek gerai... – aprimo Mestoras iš kalvio saujos paimdamas šešias tūteles. Jaunuolis negalvojo – dešinės rankos nykštys savaime paspaudė ginklo svirtelę ir sidabro spalvos ginklas perlinko pusiau, atverdamas metalinį ritinį su šešiomis skylėmis. Kairės rankos pirštai tūteles suspaudė į pundą ir vienu judesiu akimirksniu įstatė į skyles – šoviniai standžiai įsliuogė į būgną. Dešinės rankos krestelėjimas žemyn ir ginklas vėl išsitiesė, sausu spragtelėjimu užrakindamas mirtį nešančius metalo gabalus ginklo viduje. Mestoras jau buvo betiesiąs ranką, kai už nugaros pasigirdo įsakmus balsas:

– Jei neprieštarausit, mes irgi norėtume stebėti ginklo bandymą, – pasukęs galvą Mestoras išvydo porą Tarybos narių, vis dar reiškusių nepasitenkinimą tokiu sparčiu Mestoro kilimu gildijoje.

– Man bus garbė, – ištarė Mestoras, pagalvojęs: „O jie kurių galų čia atsibeldė??? Aš lyg ir neskelbiau visiems, kad man reikia šovinių...“.

Beveik gracingu, tarsi tūkstančius kartų atliktu judesiu Mestoras pasisuko į rūsio gale pririštą kiaulę, dešinės rankos mostu pakeldamas ir ištiesdamas laikytą ginklą, nykščiu atlaužė gaiduką ir paspaudė nuleistuką. Nuaidėjo švilpčiojantis sprogimas ir iš už pasipylusių kibirkščių nušviesto baltų dūmų kamuolio pasigirdo gailus žviegimas. Mestoras dar sykį paspaudė nuleistuką ir po antro sprogimo žviegimas nutilo – Angelo ranka vėl atgavo savo galias. Kurį laiką rūsyje įsivyravo tyla – atrodo net ir patys ginklakaliai nesitikėjo tokio efekto. Netikėtai tylą pertraukė kiek pašaipokas Tarybos nario balsas:

– Įspūdinga, tačiau prireikus ką nors pašalinti tyliai, toks ginklas visiškai netinkamas. Toks ugnies ir dūmų kamuolys kaip mat išduos šaulio pozicijas.

Mestoras jau buvo besižiojąs aiškinti, koks jis yra neteisus, tačiau jaunuolio ketinimus nutraukė skardus gildijos šauklio balsas:

– Štai kur jūs! Šaukiamas skubus tarybos susirinkimas ir jūs tuoj pat reikalingi pagrindinėje menėje. Karaliaus įsakymu visi pasiruošimai karui turės būti spartinami ir pasirengimų vertinti atvyks karaliau sudaryta komisija. O, kaip puiku! Mestorai, tu taip pat kviečiamas į tarybos susirinkimą.

– Aš?! – nustebo jaunuolis.

– Taip. Neklausinėk – daugiau nieko nežinau, apart to, kad vyresnieji buvo kažko labai susirūpinę, – atšovė šauklys ir išlėkė pro duris.

Mestoras su Sargonu susižvalgė, tačiau čia nebuvo ko diskutuoti – į susirinkimą buvo pakviestas tik jis ir tik ten jaunuolis sužinos to priežastis. Pastarosios pasirodė esančios kur kas įdomesnės, nei šauklio nurodytos. Oficialus karaliaus įsakymas paspartinti pasiruošimą ir pažangos vertintojai tebuvo priedanga pašalinėms ausims. Karių Gildijos taryba iš tiesų norėjo aptarti tikruosius šio tikrinimo tikslus bei kitas nerimą keliančias naujienas, gautas iš gildijos žvalgų tinklo. Šiam tinklui vadovaujanti Žudikų Gildija, iš esmės, buvo visiškai savarankiška ir Karių Gildija jai tebuvo tik priedanga nuo pašalinių akių. Aplinkiniams, o net ir net daugeliui karių šios gildijos egzistavimas buvo visiška paslaptis. Apie juos žinojo tik išrinktieji arba tie, kuriems ši žinia tapdavo paskutine jų gyvenime – šešėliai galėjo ištirpti tiesiog akyse ir atsiradę iš niekur, suvaryti tau užnuodytą durklą tiesiai į širdį. Šešėliai nesilaikė Karių Gildijos kodekso ir po savo sparnu Karių Gildija juos dengė tik dėl išskirtinių jų gebėjimų – trumpai tariant tai buvo tik abiem pusėms naudingas bendradarbiavimas be šiltų abipusių jausmų.

Susirinkime dalyvaujantis šešėlis paskelbė, jog drauge su Magijos Gildija šventykla rengia slaptą ginklą, galintį vienu ypu įveikti ištisą armiją. Anot Magijos Gildijoje sklandžiusių gandų, kažkam pati deivė Ninana perdavė savo galias. Vos nuaidėjus šiems žodžiams, menėje įsivyravo tyla – visi suprato, jog jei tai pasirodys esanti tiesa, tai visi jų pasiruošimai gali tapti tiesiog vaikų žaislais prieš dievų galią. Ko verti ginklai, jei juos laikantys kariai bus tiesiog užmigdyti vieno burtininko, radusio kelią į Gajos galių šaltinį. Šešėlis dar kažką sakė apie Magijos Gildijos tarybos planus, tačiau Mestoras jo nebegirdėjo – jis vėl tarsi paniro į rūką. Ausyse suskambėjo susijaudinęs balsas:

– Pagaliau! Radau! Šį kartą nepaspruksi! Tai ji! – jaunuolis nelabai susigaudė apie ką kalba galvoje prabilęs balsas, tačiau kažkodėl nujautė, jog tai labai susiję su juo pačiu. Neaišku kiek dar Mestoras dar būtų bukai žiūrėjęs į postringaujantį šešėlį, tačiau jis paminėjo jaunuolio vardą ir Mestoras sukluso.

Pasirodo, negana to, jog Magijos Gildija taip pat ruošė slaptą ginklą, jai taip pat tapo žinoma apie Mestorą ir jo vaidmenį gildijoje. Šešėlis negalėjo pasakyti, ar kas nors iš Magijos Gildijos ar rūmų žino apie rengiamą sąmokslą, tačiau Magijos Gildija jaunuolį laikė grėsme savo planams ir ketino jo atsikratyti. Žvalgas žinojo tik tiek, kad Mestorą ketinama poryt pakviesti į Magijos Gildiją ir apklausti dėl įtarimų, pažeidus Senųjų įstatymus, draudžiančius verstis kitos gildijos veikla. Nesunku buvo suprasti, jog Magijos Gildija vėl ketino jį viešai apkaltinti, naudojant kerus ir turbūt vėl išsiųsti iš šalies.

– Ką darysim? – pasigirdo dviprasmiškas tarybos vyresniojo klausimas ir dar nespėjus kam nors prasižioti iš Mestoro lūpų išsprūdo:

– Nelabai turim pasirinkimo – turėsiu ten eiti. Aš puikiai suprantu, jog tai bus spąstai, tačiau, jei jūs mane slėpsite – sukelsite dar daugiau įtarimų. O tuomet ta komisija gali imti šniukštinėti gerokai uoliau ir rasti kur kas daugiau, nei visi jūs norėtume, – žodžiai tiesiog liejosi nevaldomai. Mestoras pats stebėjosi savo gražbylyste, kurios negalėjo suvaldyti, tačiau buvo akivaizdu, jog ji veikia – tarp tarybos narių nuvilnijo murmesys:

– Jis teisus... Tai būtų pernelyg pavojinga... Mums reikia būti ypač atsargiems...

Taip netikėtai net ir sau pačiam, Mestoras gavo leidimą vykti į priešo irštvą ir dabar suko galvą, ką jis gali iš to laimėti. Kol kas jis matė tik vieną galimą naudą – galės vienu žingsniu priartėti prie Inin. Kita vertus, vargu ar iškvietę apklausai, Magų Gildija jam leis laisvai šmirinėti po Magijos Gildiją ar, tuo labiau, pasisvečiuoti Ninanos šventykloje. Tačiau sau pačiam netikėtai plačiai atvėrus srėbtuvę nelabai ir liko kito pasirinkimo – tik ruoštis į svečius. Magijos Gildija apklausą norėjo surengti kuo skubiau, tad buvo galima spėti, jog visi spąstai jau paspęsti ir jie tiesiog laukia, kol ši pilka pelė, vardu Mestoras, paklius į jų pinkles. Eidamas iš susirinkimo, Mestoras akis užkliuvo už iki veidrodinio blizgesio nugludinto skydo, o gal jis tiesiog nesąmoningai norėjo pamatyti savo veidą – kreivame skydo paviršiuje į jį žvelgė dar kreivesnė piktdžiugiška grimasa: „sakote, paspendėte spąstus pelėms?.. O krokodilo pagauti nesitikite?..“

 

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti