User Rating: 5 / 5

Star ActiveStar ActiveStar ActiveStar ActiveStar Active
 

Article Index

Demonas SergėtojasDemonas Sergėtojas
Pagaliau pavyko pabaigti dar vieną antrojo skyriaus dalį - „Prakeiksmas“. Ankstesnę dalį rasite čia, o patį pirmąjį skyrių - nuorodoje „Susiję“. Užbėgant įvykiams už akių, visas antrasis skyrius bus laisvos įvairių istorinių (realių ir nelabai) įvykių interpretacijos, užlenkiant jas į savo pusę. Taigi malonaus, skaitymo, nors tekstas ir nežada būti malonus, kaip ne kaip, o antrasis skyrius vadinasi - „Brendant kraujo upe“.

Prakeiksmas

Įšventinęs mokinius, Jėzus negaišo veltui laiko ir išsyk atnaujino piligrimystę, skelbdamas Tiesos žodį bei padėdamas visiems įsiklausiusiems. Deja, Kūrėjos skelbiamos tiesos apie pasaulio sandarą, nors ir supaprastintos bei pritemptos iki primityvios civilizacijos lygio, buvo priimtinos ne visų ausims. Dažnas tiesiog nesuprato Jėzaus lūpomis skelbiamų Kūrėjos tiesų.

 

(Jn 8) Jėzus vėl jiems kalbėjo: „Aš pasitrauksiu, o jūs ieškosite manęs ir numirsite savo nuodėmėje. Kur aš einu, jūs negalite nueiti“.

Tada žydai ėmė klausinėti: „Nejaugi jis ketina nusižudyti, kad sako: 'Kur aš einu, jūs negalite nueiti'?“

Jėzus atsakė: „Jūs esate iš pažemių, o aš esu iš aukštybės. Jūs – iš šio pasaulio, o aš – ne iš šio pasaulio. Dėl to aš jums sakiau, kad jūs numirsite savo nuodėmėse. Tikrai! Jeigu jūs netikėsite, kad Aš Esu, – jūs numirsite savo nuodėmėse“.

Tuomet jie paklausė: „Kas gi tu toks esi?“

Jėzus atsakė: „Kaip tik tas, ką aš jums sakau!Daugel turėčiau apie jus kalbėti ir smerkti, bet tiesakalbis yra mano Siuntėjas, ir aš skelbiu pasauliui, ką iš jo girdėjau“.

O buvo ir tokių, kuriuos Kūrėjos bandymai parengti žmones ateisiantiems su Gajos galiomis paprasčiausiai siutino. Tai jos nestebino – daugeliui tautų Kūrėjai neretai pasirodydavo pernelyg kitokie ir sunkiai suvokiami, nekalbant jau apie pasirodymą tikruoju pavidalu.

(Jn 8) Žydai atsiliepė: „Argi mes ne teisingai sakome, kad tu samarietis ir velnio apsėstas?!“

Jėzus jiems tarė: „Aš nesu velnio apsėstas. Aš tik gerbiu savo Tėvą, o jūs niekinate mane. Aš neieškau sau garbės: yra kas ieško ir teisia. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas laikysis mano žodžio, neragaus mirties per amžius“.

Žydai jam atkirto: „Dabar mes žinome, kad tu velnio apsėstas. Juk numirė Abraomas ir pranašai, o tu tvirtini: 'Kas laikysis mano žodžio, tas neragaus mirties per amžius'. Argi tu didesnis už mūsų tėvą Abraomą, kuris mirė? Pranašai irgi mirė. Kuo tu dediesi?“

Jėzus atsakė: „Jei aš save šlovinčiau, manoji šlovė būtų niekai. Bet yra mano Tėvas, kuris mane šlovina, kurį savo Dievu jūs vadinat. Tik jūs jo nepažįstate, o aš jį pažįstu. Jei sakyčiausi jo nepažįstąs, būčiau lygus jums melagis. Bet aš jį pažįstu ir laikausi jo žodžio. Jūsų tėvas Abraomas džiūgavo, kad matysiąs manąją Dieną;jis ją išvydo ir džiaugėsi“.

Tada žydai jam sakė: „Dar neturi nė penkiasdešimt metų ir esi regėjęs Abraomą?“

Jėzus tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: pirmiau, negu gimė Abraomas, Aš Esu!“

Tuomet jie griebėsi akmenų, norėdami jį užmušti, bet Jėzus pasislėpė ir išėjo iš šventyklos.

Sikarijus nė pats nesuvokė, kas jį stūmė pirmyn – po įšventinimo ant tos uolos, kiekvieną kartą Mesijui kilus nors menkiausiam pavojui, jį tarsi kas ant sparnų nešė. Jis negalėjo to suvaldyti, kaip ir nebegalėjo išsitraukti durklo iš makštų – Jėzaus žodis „Nežudyk!“ jam tapo absoliučiu įstatymu. Tūžtanti minia nespėjo susivokti, o mesijas jau dingo jiems iš akiračio – sikarijus turėjo dovaną, kurią uoliai tobulino gildijos treniruotėse. Jėzaus žodžių įsiutinti ir pabandę prieš jį pakelti ranką, net nesuprato kas nutiko – iš niekur kirtę tikslūs smūgiai į paširdžius akimirksniu išmušė akmenis iš jų rankų ir atėmė kvapą kelioms akimirkoms. Brangiausiam Jėzaus mokiniui to visiškai pakako užmesti gobtuvą ir išvesti savo mokytoją pro tūžtančią minią bei palikti juos su nosimi...

Tačiau Kūrėjai nerimą kėlė ne šie pavieniai įtūžę žmonės, jos skelbiamų tiesų netikėtai išjudinti iš savo susikurtų saugių nežinios kiautų. Ją bei palaipsniui Gajos galių įgaunančius mokinius stebino šį pasaulį persmelkusio pykčio, neapykantos bei pagiežos kiekis. Jie instinktyviai jautė, jog pasaulis rimtai susirgo ir jį būtina gydyti, tačiau vienintelė Kūrėja gebėjo suvokti tikrąsias šios civilizacijos ligos priežastis.

„Šie žmonės tikrai kitokie. Dauguma jų turi įgimtą imlumą Gajos galioms, tačiau retas jų suvokia šiuos gebėjimus ir tik vienetai lavina juos. Ir beveik visuomet tai vyksta nesąmoningai, tad yra gausybė Gajos tėkmės palytėtų žmonių, kuriuose šis energijos gaivalas tiesiog tuščiai kaupėsi, – vis dažniau pati sau pastebėdavo Kūrėja. Ji negalėjo pasakyti ar tai buvo šio pasaulio autoriaus nesėkmė ar, priešingai, bandymas ištaisyti klaidas ankstesniuose pasauliuose dvyniuose, tačiau skirtumai neapsiribojo vien tik gerokai sustiprintu įgimtu nenumaldomu noras varžytis bei kažką nugalėti. Kitaip, nei ankstesniuose pasauliuose, Kūrėjas surizikavo sustiprinti imlumą Gajai, tikėdamasis spartaus tobulėjimo. Kūrėja tam tikrai neprieštaravo – „atlantų progresas tikrai nerodė, jog jis klydo. Drąsiai pažvelgę į Gajos šulinį ir pasisėmę jos galių, atlantai sugebėjo toli aplenkti kaimynines tautas. Kita vertus, puikiai pamenu, kaip kaip ištižimas bei nežabotas turtų ir valdžios troškimas ėmė žlugdyti šį progresą. Pastarąjį galutiniai pribaigė to išsišokėlio blyksnis, paskandinęs ne tik atlantų civilizaciją, bet ir visų likusių planetos tautų progresą“, - besikapstydama nelinksmuose prisiminimuose Kūrėja suvokė, perpratusi ligos priežastis.

Būtent tas nelemtas blyksnis Aukso Vartų miesto Magijos Gildijoje buvo paskutinis lašas, pastūmėjęs šios planetos tautas augančios neapykantos keliu. Užgniaužtos Gajos galios, papildomai sustiprintos pasaulio Kūrėjo, ėmė veržtis laukan perdėtu karingumu. Negana to, net ir po keleto tūkstantmečių pasaulio tautos vis dar prisiminė tą nelemtą konfliktą su Gajos galias valdančiais. Ir ne tik prisiminė – po katastrofos Atlantidoje, kiekvienas nors kiek savyje atvėręs Gajos šaltinį, kėlė mažų mažiausiai pavydą, o dažniausiai – baimę. Jų buvo bijoma, net jei tai tebūdavo ligas padedantys išgyti žiniuonys. O kaip žinia, nuo baimės iki neapykantos – vienas žingsnis, tad nereikia stebėtis, jog per tuos tūkstantmečius nei vienoje tautų taip ir nesugebėjo įsitvirtinti jokia Gajos galias puoselėjanti gildija ar brolija. Užburtas ratas, kurį Kūrėja tikėjosi išardyti pasitelkusi savo sukurtą mesiją bei ir jo pasekėjus.

Pastarųjų, nepaisant civilizacijos tamsumo, nuolat daugėjo, ypač jiems savo akimis išvydus tikrąsias Mesijo galias. (Lk 7) Paskui Jėzus pasuko į miestą, vardu Najinas. Drauge keliavo jo mokiniai ir gausi minia. Prisiartinus prie miesto vartų, štai nešė numirėlį – vienturtį našlės sūnų. Kartu ėjo nemaža miesto minia. Pamačiusiam motiną Viešpačiui pagailo jos, ir jis tarė: „Neverk!“ Priėjęs palietė neštuvus. Nešėjai sustojo. O jis prabilo: „Jaunuoli, sakau tau: kelkis!“ Numirėlis atsisėdo ir pradėjo kalbėti. Jėzus atidavė jį motinai. Visus pagavo baimė, ir jie garbino Dievą, sakydami: „Didis pranašas atsirado tarp mūsų“ ir: „Dievas aplankė savo tautą“. Ta žinia apie jį pasklido po visą Judėją ir visą šalį.

Minioje buvę žmonės nustėrę stebėjo neštuvų link žengiantį pranašą, tiesiantį link jų akiai malonia aukso spalva švytinčiomis gijomis apipintas rankas. Joms besiplaikstant vėjyje, ore aiškiai buvo girdimas upelio čiurlenimą primenantis garsas. Mesijui palietus ant neštuvų krašto nukarusią jaunuolio ranką, ore besiplaiksčiusios gijos susmego į numirėlio kūną ir vienas kitą lenkdami švytintys siūlai nuskubėjo ranka aukštyn, tai pasirodydami odos paviršiuje, tai panirdami gilyn į kūną. Netrukus visą jaunuolio kūną apgaubė vis stipriau pulsuojantis švytintis voratinklis, o čiurlenimas palengva virto garsiu šniokštimu, aprimstančiu prigesus gijoms ir prabundančiu joms vėl suspindus. Keletą akimirkų Jėzus stovėjo sustingęs ir užmerkęs akis, o paskui pasigirdo garsus trūkčiojantis švokštimas – tarsi jaunuolis būtų ką tik išnėręs iš gilios upės. Jis mėšlungiškai sugriebė pranašo ranką ir atsisėdo neštuvuose, mirksėdamas paklaikusiomis akimis – buvęs mirusysis akivaizdžiai nesuvokė, kas ką tik nutiko...

„Senokai jau nebuvau regėjęs šio stebuklo“, - pats sau sumurkė nemirtingasis, sikarijaus akimis stebėjęs jaunuolio prikėlimą iš mirusiųjų, - „ir kaskart negaliu atsigėrėti, kaip lengvai ir, galima sakyti, grakščiai Kūrėjai į kūną sugrąžina paklydusią sielą, suliedama ją tokiais pat tvirtais saitais, kaip ir užgimstant gyvybei. Grubūs mirties valdovo metodai nė iš tolo negali prilygti šiam stebuklui. Tuo labiau, jog Kūrėjai iš tiesų grąžina sielą kūnui, o ne įkalina ją mirštančiame mėsos gabale.“

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti