Blog'as

Asmeniniai tinklaraščiai, kuriuose rašoma tai, kas užeina ant seilės ir nebūtinai susiję su IT.

Star InactiveStar InactiveStar InactiveStar InactiveStar Inactive

Senajam „Samsung i780“ komunikatoriui (tuomet jie buvo taip vadinami) atėjo laikas į pensiją. Nors pats telefonas dar veikia, tačiau jis jau spėjo pasenti visomis prasmėmis. Taigi jis buvo pakeistas nauju nenauju išmaniuoju - „Samsung i9000“.

Drauge su gausiu funkcionalumu, „i9000“ pateikė ir, turbūt, visiems šiuolaikiniams išmaniesiems bendrą problemą - trumpą laiko tarpą, iki prireiks ieškoti elektros tinklo akumuliatoriui pakrauti. Realiai, aktyvavus mobilųjį internetą ir klausantis muzikos nedideliu garsumu, telefonas vargiai išgyvendavo vieną darbo dieną, t.y. 8 val. Tokia padėtis visiškai netenkino, net ir žinant, jog darbe pakrovėjas visuomet buvo po ranka. Taigi, vėl buvo nuspręsta kreiptis į skaitmeninio pasaulio gelbėtojus - kinus, ne kartą padėjusius sunkiu metu. Gautas rezultatas yra gana prieštaringas...

Star InactiveStar InactiveStar InactiveStar InactiveStar Inactive

Demonas sergėtojasDemonas sergėtojas - Demonas sergėtojas

Pasąmonės srautas nesibaigė, tik, deja, dabartiniu metu yra kur kas mažiau laisvo laiko jo dešifravimui ir perteikimui daugiau mažiau lietuvių kalba. Tad antrojo skyriaus pirmajai daliai (ar antrosios dalies pirmajam skyriui - čia kaip kam labiau patinka) prireikė gerokai daugiau laiko. Visgi naujasis mažasis direktorius dykaduoniaut, t.y. užsiimti kūrybine veikla, nelabai leidžia. Nepaisant to, pavyko išpešti šiek tiek laiko ir tęsti pradėtą apsakymą.

Kita dalis

2 skyrius: Brendant kraujo upe

Mesijas

Skausmas nesiliovė jau keletą tūkstantmečių ir nors anapus ribos laiko tėkmė gerokai skyrėsi nuo įprastinio trimačio pasaulio, tačiau rodėsi, jog ji taip pat pakluso Ayaos prakeiksmui ir kiekvieną kartą nukentėjus Kūrėjo įsikūnijimui, tėkmė sulėtėdavo, sukeldama papildomas kančias. Tiesa tai, ką dabar jautė nemirtingasis – buvo tik lengvas dilgčiojimas, palyginus su ta akimirka, kai akinantis grynos energijos spindulys perplėšė pusiau Ninanos šventyklos bokštą. Tą pačią akimirką nemirtingajam pasirodė, jog jį kažkas sudraskė į tūkstančius gabalėlių, kiekvieną jų apipylė rūgštimi ir persmeigę adata, paliko juos skrusti ant žarijų. Jis taip pat galėjo prisiekti beveik fiziškai pajutęs, kaip skilo ir trupėjo jo sielos ginklo ašmenys. Ir nors tokios kančios negalėjo nužudyti nemirtingojo, antraip Ayaos prakeiksmas būtų netekęs prasmės, tačiau kiekvienas toks nuotykis iš pagrindų susilpnindavo nemirtingojo galias. Pastarąsias jis atgauti galėjo tik vieninteliu būdu – sugrįždamas prie savo tikrosios esybės. Ir nors nemirtingasis nelabai norėjo to daryti, tačiau puikiai suvokė, jog netrukus nelabai turės iš ko rinktis, ypač jei jį ištiks dar viena panaši nesėkmė.

Tūnodamas kažkur tarp šiapus ir anapus, jis suvokė, jog negalėjo sau leisti dar kartą prarasti Kūrėjos inkarnatės. Vien jau todėl, jog tokios nesėkmės sudrumsdavo įprastinę Gajos energijos tėkmę, o šių įvykių raibuliai neretai nuvilnydavo toli už pasaulio ribų. Ir nors Teros kalną pažadinęs dar nepabudusio jaunuolio šūvis nė iš tolo neprilygo jo rankoje nušvitusios Angelo Rankos blyksniams, kurių vienas yra suskaldęs ištisą planetą, tačiau net ir toks šnipštelėjimas galėjo nelikti nepastebėtas. Ypač, jei Naikintojų šnipai buvo jau buvo kur nors netoliese. Tiesa, pastarųjų godumas beveik garantavo, jog jie bent kelis tūkstantmečius neskubės atverti vartų į Antarį bei pranešti Namtar apie savo radinį, o godžiai sprogs šviežieną patys. Tačiau sutrupėję sielos ašmenys, kurių jis dar nė nesusirado ir kažkur jūros dugne palaidota Angelo ranka, visai nekėlė noro, rizikuoti susidurti akis į akį su tais pragaro išperomis. Net, jei tą pragarą kadaise jis pats ir buvo užkūręs, jis vis dar tebebuvo paskutinis iš Andajų, žinantis Naikintojų taip geidžiamas Uždraustųjų Žodžių paslaptis. Dėl jų tas, kurio vardas buvo uždraustas, visų Naikintojų buvo medžiojamas netgi labiau, nei Kūrėjai su jų gyvybės kupinais pasauliais, mat kiekvienas Naikintojas tikėjosi užvaldęs šias galias, mesti iššūkį Namtar ir Asag. O pastarieji su Andajų palikuoniu dargi turėjo ir asmeninių sąskaitų dėl jų bendro Ialdagorto žūties per Didįjį Vaymą.

User Rating: 1 / 5

Star ActiveStar InactiveStar InactiveStar InactiveStar Inactive

Karcher SE 6.100Karcher SE 6.100
Mažajam sparčiai augant ir vis aiškiau demonstruojant norą judėti kur kas toliau, nei pagalvėmis ir sofos atramomis atitvertas pusės kvadratinio metro plotas ant sofos, buvo susimąstyta apie bendrąją buto tvarką. Nepaisant mano brangiausios užsispyrusių pastangų kovoti su dulkėmis, po savaitės jos vis viena tumulais vartosi pakampėse. Dar daugiau, prasiurbus kambarius su senuku Philips dulkių siurbliu (kuris šiaip nebuvo pats pigiausias), susidaro įspūdis, jog jis daugiau dulkių išpučia, nei susiurbia. Bent jau po kambarių siurbimo, ore tvyro sausas graužiantis dulkių tvaikas.

Taigi po gan ilgų apmąstymų buvo nuspręsta pabandyti atnaujinti kovos su dulkėmis priemones ir įsigyti plaunantį dulkių siurblį anksčiau, nei jas iš pakampių ims traukti tuoj imsiantis šliaužioti „siurblys“. O jei jau naujinti, tai naujinti rimtai ir rinktis „plaunantį“ dulkių siurblį, kuris visą šlamštą filtruotų į vandenį ir neišleistų atgal. Savaitę paskaičius įvairiausius forumus, buvo išsirinktas mėlynasis dalekas (nors pasak mano brangiausios, tai R2D2) - „Thomas Bravo 20s“, tačiau nuvažiavus į parduotuvę (jau berods trečią kartą) viskas vėl apsivertė. Bet apie viską iš eilės...

Star InactiveStar InactiveStar InactiveStar InactiveStar Inactive

Ką daryti su uogomis, jei uogienės neverdi, o išmesti gaila. Atsakymas paprastas - reikia spausti sultis. O kada jas išgerti, tai čia jau kaip išeis. Na, praktika rodo, kad surūgusios sultys antrą kartą nesurūgs. Svarbiausia, kad jos surūgtų teisingai.

Tad pernai prisiminus vaikystę ir virtuvėje pupsėjusius senelio užraugtus stiklinius butelius, buvo nuspręsta atgaivinti šią tradiciją. Tuo labiau, jog atliko visas kibiras su trupučiu raudonųjų serbentų. Taigi uogos pakliuvo po presu, gautos sultys buvo atskiestos vandeniu ir jas pasaldinus, imta kantriai laukti. Po keleto perpylimų, surūgusios saldžios sultys ėmė panašėti į gėrimą. O po pusės metų keliauja į rūsį, kur dar pastovės mažiausiai pusmetį.

Dar keletas nuotraukų fotogalerijos buities skiltyje.

Star InactiveStar InactiveStar InactiveStar InactiveStar Inactive

Demonas sergėtojasDemonas sergėtojas
Pagaliau atėjo laikas paskutiniajam pirmosios dalies skyriui. Ankstesnę dalį skaitykite čia: „Sielos akmenys“. Nenustebkite, jei kūrinyje pamatysite pažįstamų detalių, juk, kaip ir rašiau pačioje pradžioje, šio kūrinio atsiradimą sąlygojo iki šiol matyti sci-fi ir fantasy filmai bei perskaityti romanai. Tad natūraliai savo kūrinyje pasiskolinau keletą labiausiai į akį kritusių objektų. Galų gale, jus šis pasaulis sukurtas iš ... meilės ir taikos!!!! This world is made of.... Love and Peace!!! :D

Angelo ranka

Tūnodamas kažkur tarp šiapus ir anapus, nemirtingasis aiškiai jautė Kūrėjos artumą ir nors kol kas negalėjo tiksliai nusakyti jos buvimo vietos, tačiau vien jau žinojimas, jog tai ji, Kūrėjo paieškas darė kur kas malonesnėmis. Tiesa, tai taip pat didino riziką prisiminti Aya'os prakeiksmus, kurių niekaip neleisdavo pamiršti Dingir ženklo dilgčiojimas. „Dabar svarbiausia pabusti pačiam ir užbaigti įsikūnijimą – mintyse pratarė nemirtingasis – o jau paskui bus galima eiti ieškoti pupyčių“.

Vos peržengus Karių Gildijos slenkstį, Mestorui išsyk atsivėrė kelias į pačias giliausias ir slapčiausias gildijos menes, į kurias galėjo patekti tik Tarybos nariai ir didžiųjų meistrų rato žmonės. Nereikia stebėtis, jog atsirado nemažai priešiškai nusiteikusių gildijos narių, kurie slapčia ar netgi atvirai reiškė savo nepasitenkinimą tuo, jog po ilgų metų varginančių treniruočių pasiekiamos paslaptys buvo atvertos vos gildijos slenkstį peržengusiam pašaliečiui. Tačiau nemaža dalis nepatenkintųjų, vos jiems teko proga pabendrauti su Mestoru, labai greitai pakeitė nuomonę apie jaunuolį. Juos apžavėdavo jaunuolio ryžtas, užsispyrimas, gabumai, o svarbiausia – iš pasąmonės gelmių palaipsniui, tarsi atoslūgio išnyrantis nemirtingojo įsikūnijimų sukauptas žinių lobynas. Neretai būdavo netgi taip, jog neturėdamas atsakymo į užduotą klausimą tą pačią dieną, po savaitės ar kitos Mestoras jau turėdavo subrandintą mintį. Jaunuolis netgi skatino užduoti klausimus – kuo daugiau ir įvairesnių klausimų jam būdavo užduodama, tuo gilesnius pasąmonės žinių klodus pavykdavo atidengti Mestorui. Kapstydamasis po kitų savo gyvenimų prisiminimus, jaunuolis mokė atlantus kovos menų, karybos, strategijos, politikos, neaplenkdamas net ir tokių dalykų, kaip religija bei magija. Tiesa, paskutiniu klausimu buvo keletas išimčių – įvykiai Ugarito uoste bei su jais susijusi sielos magija buvo tos žinios, apie kurias jis niekam ir niekuomet neužsiminė. Ir nors jis dar neprisiminė kodėl, tačiau tvirtai žinojo, jog šios žinios aplinkiniams visuomet buvo tabu, visuose gyvenimuose.

Subkategorijos

Mano pasvaigimai apie IT ir apie viską, kas liko be IT. smile