Kūrėja pramerkia akis
Beformį ir nematerialų kūną suvirpino konvulsijos, nė iš tolo neprimenančios tų, kurias galima patirti glėbyje laikant savo mylimąją. Pastarosios užlieja kūną tarsi šilta banga, staiga persmelkianti visą kūną nuo akių iki pat kojų pirštų galiukų. Kiekviena šilumos banga sukausto raumenis beveik iki mėšlungio ir lygiai taip pat staiga, kaip užlieja – pasitraukia, palikdama šilumą ir švelnų lengvą maudimą visame kūne. Tačiau nors aštrūs pojūčiai nė iš tolo nepriminė orgazmo, net ir neįgavęs formos, nemirtingasis vos nenuleido. Aiškiai juntamos fizinio kūno krūtinę paprastai puošiančio Dingir ženklo pulsacijos galėjo reikšti tik vieną – kažkur apačioje Kūrėja pramerkė akis, įsikūnijusi kokiame nors greičiausiai nieko dar nenutuokiančiame kūne.
„Kūrėja! Ir vėl pramiegojau! Ve...“, - tačiau vos pradėjęs plūstis nemirtingasis, staiga nutilo ir susimąstė. „Kas per bjaurūs įpročiai?! Kokio %^@%$^% bandau keikti save savo paties vardu?.. Ne veltui tie padarai šneka: su kuo sutapsi tuo ir pats tapsi. Gerai, laikas ieškoti mano angelo bei šviežienos“, – sulig tais žodžiais jis ėmė godžiai sekti energijos virpesių sroves. Leisdamas šią energiją per save, nemirtingasis ėmė atsargiai liestis prie sielų, priklausančių planetą apgyvendinusiems protaujantiems padarams, kurie, kaip ir keliuose ankstesniuose pasauliuose, save skambiai titulavo žmonėmis.
Rasti giminingą sielą buvo ne ką lengviau, nei susekti Kūrėją. Kiekviena siela, siejanti trimačio pasaulio gyvį su jo gyvybę palaikančia Gaja, yra skirtinga, nes visi mes esame unikalūs. Tačiau nepaisant unikalumo, energetinės aukštesnių matmenų sielų charakteristikos kartais būdavo panašios. Tai nemirtingajam suteikdavo galimybę susilieti su tapačia siela bei įsikūnijus jos kūne, sujungti abiejų būtybių sąmones.
Čia ir slypėjo bene didžiausia problema, mat beveik visuomet visų tų žmonių sąmonės būdavo labai jau siauros ir nepasirengusios priimti nors kiek už įprastinio pasaulio rėmų išlendančią informaciją. Sunkumų kėlė ne vien per milijonus savo gyvenimo metų sukauptas žinių ir prisiminimų lobynas, turbūt pranokstantis ištisų tų žmonių civilizacijų bendras patirtis. Dėl savo riboto „akiračio“, giminingos sielos sąmonė neretai pasirodydavo esanti visiškai nelanksti ir aklai įsitikinusi savo unikalumu bei absoliutumu. Ji paprastai visomis įmanomomis priemonėmis priešindavosi susiliejimui, nes tai reikšdavo vienvaldystės asmenybei pabaigą. Ribotas protas niekaip nenorėdavo užleisti savo sosto ir priimti šalia savęs šimtus kitų protų, dabar sudarančių daugiau ar mažiau darnią ir vieningą nemirtingojo sąmonę. Tokį susiliejimą ribotas protas vertino, kaip savo veiklos sutrikimą, haliucinacijas ar kitokias anomalijas, kurioms būtina priešintis. Kita vertus, ne taip jau retai nutikdavo ir tikrų protavimo sutrikimo atvejų, vėlgi dėl tų pačių ribotų galimybių suvokti ir aprėpti nemirtingojo sąmonės platybes. Taigi sąmonių susiliejimas, o tuo pačiu ir įsikūnijimas, neretai tapdavo beveik neįmanomas ir dažniausiai reikalaudavo kokių nors specifinių, neretai ekstremalių, aplinkybių sudarymo.
Tiesa, keblumų kėlė ir paties nemirtingojo siela. Per milijonus savo gyvenimo ciklų mėtytas ir vėtytas, ypač jaunystėje, nemirtingasis nepasižymėjo ypač dideliu asmenybės stabilumu ir susitvardymu. Nors jis turėjo pakankamai laiko susitupėti, tačiau panašu, jog laikas neturėjo įtakos ne tik nemirtingojo senėjimui, bet ir asmenybės brandai. Jis ne kartą buvo priskaldęs malkų daugiau, nei tilpo į vežimą ir priviręs košės, nei galėjo išsrėbti. Tiesa, per tuos milijonus ciklų nemirtingasis ir pats ėmė tai suvokti, tad giminingas sielas bandė rinktis dar atsargiau, nei tik pradėjęs savo klajones po pasaulius. Išsirinkęs pernelyg suderinamą sielą, jis rizikavo įsikūnyti tokioje pat nestabilioje ir karštakošėje asmenybėje. O drauge su netikėtai bundančiomis nemirtingojo galiomis, tai visuomet buvo grėsmingas derinys. Ir nors nemirtingasis paskutiniu metu buvo tik blankus šešėlis to, kuris griuvėsiais pavertė Antarį, jis turėjo pats turėjo ne vieną progą įsitikinti tuo, ką nestabilus protas gali pridaryti netyčia atradęs nemirtingojo galias.
Deja, iki įvykstant pilnam sąmonių susiliejimui, pasirinkta siela būdavo beveik nekontroliuojama ir nemirtingojo sąmonė turėjo tik patariamąjį vaidmenį. Ir tikrai ne visuomet pasirinktos sielos sąmonė teisingai suvokdavo tas pasąmonės lygmens patarimų žinutes. Šis balsas „iš aukščiau“ kartais paskatindavo imtis labai tamsių darbų, vien tik todėl, kad nekontroliuojama siela pirmiausia pasigaudavo tamsiąją nemirtingojo pusę, apie kurią net jis pats nelabai norėjo prisiminti. Ir tuomet į pasaulį nužengdavo tas, kurio vardas ilgainiui tapdavo blogio asmenvardžiu. Legendomis apie šį tamsos pasiuntinį gąsdindavo mažus vaikus, žinoma, jei tik toks pragaro išpera nesunaikindavo viso ar bent jau išperos tautai žinomos pasaulio dalies anksčiau, nei spėdavo pasirodyti šios legendos. Beveik visuomet tuo pat metu baigdavosi ir tamsos viešpatystė, nes nemirtingojo galiomis besismaginanti sąmonė dažniausiai sunaikindavo ir savo kūną.
Nemirtingasis galėjo be vargo užvaldyti bet kurį žmogų ir pavergti jo sąmonę, tačiau jį labiau domino harmoninga sąmonių simbiozė. Pats neturėdamas Kūrėjo galių semtis energijos iš Gajos tėkmės, kūno ryšį su Gaja nemirtingasis galėjo išsaugoti tik susivienijęs su tapačia siela. Ryšiui nutrūkus, kūnas tampa nepajėgus pats patenkinti savo gyvasties energijos poreikių ir tiesiog miršta, tad po kūno užgrobimo nemirtingajam reikdavo ieškoti iš kur pasisemti energijos. Ir nors toli paprastai nereikėdavo ieškoti, nemirtingasis puikiai žinojo, jog pasaulių tautos retai toleruodavo savo gentainius, staiga peršokusius į aukštesnę mitybos grandinės pakopą, o ypač jei tie gentainiai dar ir imdavo elgtis kažkaip keistai. Kita vertus dažniausiai kaltas buvo ir jis pats – ranka ištrauktos svetimos sielos energija niekad nebuvo tokia viliojanti ir soti, kaip išsiurbta iš kūno, įsikibus dantimis į aukos kaklą. Ir nors iš tiesų nebuvo jokio energetinio skirtumo, tačiau net ir nemirtingajai būtybei per dešimtis tūkstančių protėvių kartų įkaltas instinktas sąmonei diktavo, jog maistas turi būti vartojamas per burna ir ne kitaip. Prie to kažkiek prisidėjo ir patys Kūrėjai, numatę, jog energijos balansą kūnuose turės palaikyt skysčiai. Taigi, viso to pasėkoje, dantimis išplėštos, o tiksliau išsiurbtos sielos energija buvo suvokiama kaip sotesnė ir alkis buvo numalšinamas ilgesniam laikui, nors pats vaizdelis, savaime suprantama, aplinkiniams buvo šokiruojantis.
Buvo ir kitų nepatogumų su prievarta užvaldytų sielų kūnais, nes tiesioginis įsibrovimas sukeldavo įvairias ląstelių mutacijas – nemirtingojo siela užvaldytą kūną bandydavo laikyti savu. Žmonėms ir kitiems panašiems gyviams atsirasdavo ypač aštri alergija ultravioletinei spinduliuotei (apie jonizuojančią net kalbėti neverta) bei kai kurioms medžiagoms, turinčioms baktericidinių savybių. Ultravioletiniai spinduliai ar minėtos medžiagos akimirksniu sutrikdydavo nemirtingajam įprastą spartų ląstelių regeneracijos procesą ir prasidėdavo spartus audinių irimas, nes užvaldyto kūno ryšys su Gaja būdavo sutrikęs. Nereikia stebėtis, jog toks įsikūnijimas ilgainiui nelikdavo nepastebėtas ir, ypač mažiau išsivysčiusiuose civilizacijose, paskatindavo gandus apie tamsos padarą bei jo pasekėjus, jei tokių atsirasdavo. Natūralu, jog šie gandai dar labiau paskatindavo baimę ir tautų norą atsikratyti nemirtingojo įsikūnijimu. Kaip taisyklė visa tai baigdavosi kraujo praliejimu ir nors kova buvo paties nemirtingojo kraujyje, tačiau, anot jo paties, masinis tarakonų traiškymas jam jau kartais imdavo kelti šleikštulį. Bereikalingų skerdynių nemirtingasis buvo linkęs vengti dar ir dėl Ayaos prakeikimo, kuris kartais būdavo netgi labai skausmingas.
„Jaučiuosi tarsi banginis, košiantis planktoną. Skirtumas tik tas, jog banginis siekia prisikimšti pilnus nasrus, o man reikia, kad tarp dantų užsiliktų tas vienintelis man tinkamas bestuburis“ - pat sau šyptelėjo medžiotojas, sklęsdamas tarp energijos virpesių jūros. „Hm... Šitas gal ir bus tinkamas. Gal reiktų krimstelėt ir patikrint...“ Su lyg tais žodžiais nemirtingasis ėmė derinti savo beformio energetinio kūną kūno virpesius su pasirinkta siela. Įsikūnijimas niekad nevykdavo greitai, tačiau amžinai gyvenančiai būtybei tai nekėlė didelių problemų, svarbu suspėt visiškai įsikūnyti anksčiau, nei mirs pasirinktos sielos kūnas, o tuomet jis galės mėgautis ilgu gyvenimu. Žinoma, geriau viskas pavyktų greičiau, tuomet bus galima ilgai gyventi jauname kūne, nes net ir nemirtinojo galios negalėjo pasukti laiko atgal, kad ir kaip to kartais norėjo ir pats nemirtingasis.
Bus daugiau...