Perskaičius vieną kitą dešimtį sci-fi bei fantasy stiliaus romanų ar peržiūrėjęs ne mažesnį skaičių šių žanrų filmų, palengva ėmė kilti įvairių minčių. Kiek pakontempliavęs, t.y. „pasvajojęs“ kokį pusmetį, nusprendžiau, jog būtų visai įdomu jas užrašyti.
Taigi nusprendžiau, jog laikas sėsti prie kompiuterio ir apibendrinti tas padrikas mintis elektroniniame popieriuje. Iš pradžių kažkaip susiklijavo koks puslapis ar kitas gana padriko teksto, kuris nebuvo panašus, nei į apsakymą, nei į romaną. Tai buvo tiesiog įvairių minčių ir idėjų kratinys. Tačiau kelis kartus paskaitęs tas mintis ir prisiminęs senesnius kontempliavimus, pastebėjau, jog tos padrikos mintys ėmė nesunkiai jungtis į daugiau mažiau sklandų tekstą.
Taigi jūsų jūsų teismui pateikiu pradžią šio minčių srauto, kurį pavadinau „Demonas Sergėtojas“ („Drasiaširdį“ su lietuvišku vertimu pamačiau tik po to, kai sugalvojau šį pavadinimą). Jei bus poreikis, t.y. nebūsiu visiškai ir galutinai nušvilptas virtualioje erdvėje, įkelsiu ir daugiau savo sąmonės, pasąmonės ir nesąmonės srautų, apibendrintų elektroninėje erdvėje. Toliau skaitykite pirmąją dalį - „Klajones Chaose“.
Klajonės Chaose
"Akinantis, kurtinantis ir iki pats sielos gelmių galintis žeisti Chaosas. Brautis per jį – nerti į iki baltumo įkaitintų skutimosi peiliukų ir dygliuotos vielos gniutulų kupiną kalnų upę. Brisi prieš srovę ir Chaosas tave sudraskys į gabalėlius, juos sudegins, o pelenus išnešios beribėse platybėse. Per jėgą veržtis gali tik visiškas bukaprotis: kuo daugiau pastangų, tuo labiau pirmapradis Chaosas tau priešinsis ir tave naikins. Keliauti juo – leistis nešamam pasroviui. Tereikia pajusti tave apgulančių ir glamonėjančių srovių virpesius, palenkti pirštus norima kryptimi ir ši bekraštė energijos jūra ims nešti norimo tikslo link. Tik visiškai atsidavęs tėkmei, gali pajusti Gajos skleidžiamą šilumą ir šviesą, ir besimėgaudamas ja galiausiai pasijusti, atsidūręs kokiame nors krante."
Tarsi medžioklis jis keliavo iš pasaulio į pasaulį, Chaoso platybėse sekdamas Kūrėjų virpesių pėdsakais. Pėdsekys puikiai žinojo, jog vos įžengęs į naują pasaulį paskui Kūrėją, keliauti jis galės tik viena laiko kryptimi - Kūrėjui iš paskos, tad reikėjo nutaikyti tinkamą momentą, susieti save su konkretaus pasaulio laiko tėkme. Įžengsi per anksti - klaidžiosi be tikslo po beribes galaktika ar aklinoje tamsoje, pavėluosi - Kūrėjas jau bus palikęs šį pasaulį arba, dar blogiau, čia svečiuosis Naikintojai. Būtybės užnugaryje liko daugelio kitų pasaulių griuvėsiai - neaprėpiami šviesmečiai mirusios materijos, kažkada buvusios žvaigždėmis, planetomis ar gyvais padarais. Dalį pasaulių, praradusių ryšį su Gaja ir netekusių energijos, ištiko gravitaciniai kolapsai, o kiti pamažu iro į sudėtines atomines ir subatomines daleles absoliučiame šaltyje ir tamsoje.
Nors Kūrėjos pėdsakas vis dar buvo aiškiai juntamas, tačiau tokios nesėkmių virtinės jis jau sunkiai gebėjo prisiminti nuo pat Ayaos prakeikimo ar Andajų šeimos žlugimo. Kūrėja vis išslysdavo iš rankų ir to nebuvo galima paaiškinti jokiomis Senųjų sugalvotomis programuojamomis ir iš anksto nuspėjamomis Visatos evoliucijos sekomis. Pastarosios, nusakančios, kaip pasaulis plėtosis nuo pat jo sutvėrimo, čia buvo bejėgės, nes Kūrėjai nebuvo pavaldūs savo pačių skurtoms taisyklėms. Tiesiog paskutiniu metu, t. y. jau šimtus tūkstančių ciklų jam tiesiog žiauriai nesisekė...
„Na kad ir tą paskutinį kartą, kai ideologiniai religiniai nesutarimai peraugo į tarpgalaktinį karą su Imperija, kurios propagandos mašina paskelbė mane bei kitus Gajos galių palytėtus, atsakingais už visas nutikusias bei išgalvotas nelaimes Imperijos pasauliuose. Nors puikiai žinojau, kur buvo Kūrėja, tačiau tai nė kiek negelbėjo, nes ji ne šiaip buvo kitoje barikadų pusėje. Net ir su visomis savo galiomis, o tuo labiau dėl jų, negalėjau lyg niekur nieko imti ir įžygiavęs į Imperatoriaus menes pareikšti, jog Imperijos paveldėtoja turi keliauti su manimi, o Imperija turi tuoj pat baigti visas tas peštynes. Gal ir gerai, jog Kūrėja tą kart taip ir nepabudo, nes ji pati asmeniškai vadovavo Imperijos paskelbtam šventajam karui prieš pragaro išperą ir jo pakalikus.
Natūralu, jog tokio pobūdžio tokiame konflikte visos priemonės buvo tinkamos, kai kurios jų netgi pernelyg tinkamos. Taigi pergalę švenčiančių nebeliko... O ir pati kova buvo visiškai bejausmė ir neuždeganti – praktiškai beribę energiją valdančios technologijos niekada nežavėjo – galutinius jų panaudojimo padarinius buvo galima nuspėti taip pat lengvai, kaip ir Uždraustųjų Žodžių pasekmes. Kita vertus, Kūrėja ne taip jau ir klydo dėl pragaro išperos... Po Andajų namų žlugimo Antaris virto pragaru, kuriame supleškėjo visa Andajų dinastija bei ilgai bei kruopščiai juos puoselėta viltis atkurti Senųjų palikimą. Vieno mano pastangų tam greičiausiai nepakaks, o ir rezultatas gali gautis kiek keistas.“
Poerdviniai Gajos virpesiai ir energijos sūkuriai pagaliau jį atvedė į nuošalios spiralinės galaktikos rankovės pakraštį, kur savo planetas šildė nedidelė vieniša geltonai oranžinė žvaigždė. Nors sistema skaičiavo jau antrą milijardą ciklų, tačiau šio tipo žvaigždėms tai buvo pats jėgų žydėjimas ir ji dar kokius septynis – aštuonis milijardus ciklų ramiai šildys trečiąją planetą, išlaikydama jos vandenį skystame būvyje. Aplink planetą besisukantis palydovas – nedidelė gravitacinė maišyklė, neleidžianti užsistovėti pirminiam amino rūgščių gyvybės pagrindo vandenynui. O atokesnėse orbitose besisukantys keli dujiniai gigantai turėtų neblogai atlikti gravitacinio skydo, saugančio šį lėtai plakamą kokteilį nuo paklydusio asteroido ar kometos, vaidmenį.
Nuošalus pasaulio užkampis – nebloga vieta įsikurti Kūrėjui, – poerdvio pakraštyje pats sau pastebėjo per visą žvaigždės sistemą patogiai „išsidrėbęs“ padaras. Iki artimiausių žvaigždžių šviesai reiktų keliauti ne vieną ciklą, o ir pačios artimiausios kaimynės nėra tipinės kandidatės į supernovas. Gražus ir jaukus dežavu, akivaizdžiai kurtas vieno ir to paties Kūrėjo. Tačiau nepaisant visų šių idealių sąlygų, šį kokteilį dar reikės ilgokai plakti, kol įvyks stebuklas ir žybtelės ta kibirkštis, po kurios prasidės „nevaldoma“ grandininė evoliucijos reakcija. Akivaizdu, jog dar smarkiai per anksti“, – sumurmėjo jis sau mintyse ir nugrimzdo į gilų snūdą, kiek giliau anapus tikrovės ribos.
„Šviesa ir tamsa, tvarka bei chaosas, gėris ir blogis. O koks skirtumas?.. Gėris tampa blogiu, pažvelgus iš kitos barikadų pusės. Išnykus tamsai, nebūtų galima suvokti šviesos, o kažką kuriant, tenka... Nors ne. Kūrėjai gali kurti iš nieko, nes tik jiems yra pavaldus visą naikinantis Chaosas, tapęs neišsemiamu jų galios šaltiniu. Tik Kūrėjai gali suvaldyti daugiamačio Chaoso energijos srovių virpesius, juos sinchronizuoti ir nukreipti sroves taip, kad šios įžiebtų naujo stabilaus trimačio pasaulio kibirkštį. Tik jie gali naujajam pasauliui suteikti pakankamai energijos išgyventi, o ne gimti mirties agonijoje.
Ir kaip ir tūkstančiuose kitų pasaulių, šioje švelnių ūkų dengiamoje žydroje planetoje įvyko eilinis stebuklas – negyva materija tapo gyvais organizmais, semiančiais energiją iš poerdvyje sruvenančios Gajos. Tai suvokė ir nemirtingasis, kurį iš milijonų ciklų miego švelniai žadino planetą dabar gaubiantys ir skrodžiantys energijos srovių virpesiai, palydintys kiekvieną naują gyvybę. Kiekviena jų iš bedugnio energijos šulinio pasemdavo savą saują energijos ir perduodavo ją aplinkiniam pasauliui, taip puoselėdama visuotinį pasaulio balansą. Nuo šios energetinės pusiausvyros priklauso ne tik pačių gyvybių, bet ir viso pasaulio išlikimas. Gyvybės trūkumas gan greitai išsekindavo pasaulio energijos atsargas ir jis paprasčiausiai sunykdavo, o Kūrėjui persistengus su audringa evoliucijos raida – Gajos proveržių sukelti kataklizmai galėdavo sunaikinti ir pačią gyvybę. Pavojų keldavo ne vien jau savaime destruktyvūs Gajos tėkmės proveržiai – jie iš esmės keitė likusios gyvybės raidą. Dažniausiai proveržių atverti neribotos energijos šaltiniai arba ištvirkindavo išgyvenusias tautas ir jos tiesiog susinaikindavo, arba, atvirkščiai, po proveržio likę gyvieji imdavo kariauti su Gajos dovaną įgijusiais gentainiais, kaltindami juos pasaulį ištikusiais kataklizmais. Chaoso klajoklis galėjo prisiminti vos kelis atvejus, kai gaivališkus Gajos tėkmės išsiveržimus išgyvenusios tautos visgi sugebėjo tinkamai išnaudoti joms atsivėrusius neišsemiamus energijos šulinius ir pasiekti tokias aukštumas, apie kurias anksčiau net svajoti negalėjo. Nepaisant to, net ir tuomet nebuvo apsieita be didesnių ar mažesnių karų, nekalbant jau apie tai, jog be Kūrėjo ir jo ištikimo tarno pagalbos vargu ar būtų kas nors pavykę.
Tačiau gobšumas ar baimė nebuvo vieninteliai pavojai pasaulių pusiausvyrai. Šviežios energijos ištroškę Naikintojai nuolat ieškojo dar vieno gyvo pasaulio, kurio gyvybės sąskaita galėtų patenkinti savo energijos poreikius. Senųjų gimtinė Antaris, smarkiai nukentėjusi dar Didžiojo konflikto laikais, tapo beveik negyvenama dykuma po Andajų dinastijos sunaikinimo, kurį Naikintojai pašaipiai įvardijo Valymu. Nebeturėdamas ko prarasti, nemirtingasis užkūrė pragarą Antarį užėmusiems Namtar ir Asag vadovaujamiems Naikintojams. Paskutinės kovos Antaryje nemirtingasis niekada nepamirš – tai buvo vienas iš tų kartų, kai jis galėjo visiškai savęs nevaržyti. Tąsyk jis išliejo visą širdgėlą ir neapykantą, sukauptą per ilgus Valymo metus, tapusius amžinybe. Antaryje jis du kartus neteko artimiausių ir abu kartus Naikintojai su Namtar ir Asag priešakyje buvo to priežastis, tad jie gavo to, ko troško labiausiai – Uždraustuosius Žodžius, tik ne visai ta forma, kaip jie tikėjosi.
Poerdvyje tūnojęs medžioklis naujos gyvybės užgimimo akimirkos laukė milijonus ciklų, kurie greičiausiai jam pasirodė tarsi akimirka, nes laiko tėkmė Chaose gerokai skyrėsi nuo trimačio pasaulio, nors ir sruveno viena kryptimi. „Pakaks svajoti - reikia imtis darbo ... ir, gal būt, šiek tiek pasistiprinti“, - išsiviepė nemirtingasis, slinkdamas prie poerdvio ribos, skiriančios trimatį pasaulį nuo jį gaubiančio daugelio matavimų Chaoso. Šią ribą jis galėjo kirsti dvejopai – sutelkdamas visas savo galias ir materializuodamasis planetos paviršiuje arba įsikūnydamas giminingoje sieloje. Pirmasis būdas buvo paprastas, tačiau reikalaujantis daug jėgų, kurių papildyti jam buvo gerokai sudėtingiau, nei Kūrėjui. Antrajam reikėjo daug laiko ir kruopščių giminingos sielos paieškų.
Teoriškai laiko jis turėjo į valias - nemirtingieji sava mirtimi nemiršta, bent jau apie tokius atvejus per visą savo netrumpą gyvenimą jam neteko girdėti. Kruopštumo stoka jį taip pat sunku buvo kaltinti, žinant, kaip kruopščiai Chaoso srovėse jis „uodė“ Kūrėjo pėdsaką. Tačiau apačioje kunkuliuojančios gyvasties virpesiai gana greitai pasufleravo ne itin džiuginančias naujienas, jog šiame planetos gyvybės evoliucijos tarpsnyje giminingų sielų nemirtingasis neras, o ir apetito peraugusių driežų sielos taip pat nekėlė. Kiek paniuręs nemirtingasis suprato, jog palūkėti teks kiek ilgėliau. Kita vertus, patirtis ankstesniuose pasauliuose kuždėjo, kad sąlygiškai netrukus žydrąją planetą turėtų užtvindyti protingų būtybių sielų tvanas.
„Be Kūrėjų pasaulis būtų tuščias ir nuobodus, o jei būti tikslesniu – jo iš vis nebūtų. Nei šio, nei visų kitų, panirusių į begalinės energijos sūkurį. Tik akinančia šviesa švytinčios būtybės tebeturi Senųjų dovaną, kurti gyvybę iš nieko. Tik gyvybe ir šiluma spinduliuojantys angelai gali apsaugoti pasaulį nuo subyrėjimo ar ugnimi alsuojančių demonų. Turbūt ne veltui beveik visų lankytų pasaulių tautos susikurdavo dievybes, kurių atvaizdai nesąmoningai, evoliucijos grandine, DNR sekomis ar tiesiog pirmapradės gyvybės jėgos vedami įgaudavo daugiau ar mažiau Kūrėjų bruožų. Ir, reikia pripažinti, gana tikroviškų. Tokie Kūrėjų atvaizdai pasitaikydavo net ir tuose pasauliuose, kuriuos Kūrėjai bandė kurti ne pagal savo pasaulio pavyzdį. Tiesa, vaizduojamojo meno reikalus neretai apsunkindavo tai, jog ne visuomet Kūrėjai teikdavosi pasirodyti savo tikraisiais pavidalais. Kaip taisyklė, pasaulius tekdavo ilgai ir kruopščiai rengti Kūrėjo pasirodymui tikruoju pavidalu. Antraip „kultūrinis šokas“ dėl tikrojo pavidalo būdavo per didelis ir primityvūs protai nesugebėdavo priimti Kūrėjo, jį ignoruodavo ar net sukildavo, palaikę jį demonu. O štai pastariesiems tapatybės problemos kildavo retokai, nebent koks Naikintojas sąmoningai imdavo žaisti su savo aukomis, prisistatydamas visagale aukštesniąja būtybe, nužengiančia iš dangaus. Tačiau bendrai paėmus, visos tos tautos turbūt taip pat instinktyviai jautė, ko derėtų saugotis ir pagrįstai bijoti, kaip ir jautė tai, ką reikia garbinti.
Kūrėja pramerkia akis
Beformį ir nematerialų kūną suvirpino konvulsijos, nė iš tolo neprimenančios tų, kurias galima patirti glėbyje laikant savo mylimąją. Pastarosios užlieja kūną tarsi šilta banga, staiga persmelkianti visą kūną nuo akių iki pat kojų pirštų galiukų. Kiekviena šilumos banga sukausto raumenis beveik iki mėšlungio ir lygiai taip pat staiga, kaip užlieja – pasitraukia, palikdama šilumą ir švelnų lengvą maudimą visame kūne. Tačiau nors aštrūs pojūčiai nė iš tolo nepriminė orgazmo, net ir neįgavęs formos, nemirtingasis vos nenuleido. Aiškiai juntamos fizinio kūno krūtinę paprastai puošiančio Dingir ženklo pulsacijos galėjo reikšti tik vieną – kažkur apačioje Kūrėja pramerkė akis, įsikūnijusi kokiame nors greičiausiai nieko dar nenutuokiančiame kūne.
„Kūrėja! Ir vėl pramiegojau! Ve...“, - tačiau vos pradėjęs plūstis nemirtingasis, staiga nutilo ir susimąstė. „Kas per bjaurūs įpročiai?! Kokio %^@%$^% bandau keikti save savo paties vardu?.. Ne veltui tie padarai šneka: su kuo sutapsi tuo ir pats tapsi. Gerai, laikas ieškoti mano angelo bei šviežienos“, – sulig tais žodžiais jis ėmė godžiai sekti energijos virpesių sroves. Leisdamas šią energiją per save, nemirtingasis ėmė atsargiai liestis prie sielų, priklausančių planetą apgyvendinusiems protaujantiems padarams, kurie, kaip ir keliuose ankstesniuose pasauliuose, save skambiai titulavo žmonėmis.
Rasti giminingą sielą buvo ne ką lengviau, nei susekti Kūrėją. Kiekviena siela, siejanti trimačio pasaulio gyvį su jo gyvybę palaikančia Gaja, yra skirtinga, nes visi mes esame unikalūs. Tačiau nepaisant unikalumo, energetinės aukštesnių matmenų sielų charakteristikos kartais būdavo panašios. Tai nemirtingajam suteikdavo galimybę susilieti su tapačia siela bei įsikūnijus jos kūne, sujungti abiejų būtybių sąmones.
Čia ir slypėjo bene didžiausia problema, mat beveik visuomet visų tų žmonių sąmonės būdavo labai jau siauros ir nepasirengusios priimti nors kiek už įprastinio pasaulio rėmų išlendančią informaciją. Sunkumų kėlė ne vien per milijonus savo gyvenimo metų sukauptas žinių ir prisiminimų lobynas, turbūt pranokstantis ištisų tų žmonių civilizacijų bendras patirtis. Dėl savo riboto „akiračio“, giminingos sielos sąmonė neretai pasirodydavo esanti visiškai nelanksti ir aklai įsitikinusi savo unikalumu bei absoliutumu. Ji paprastai visomis įmanomomis priemonėmis priešindavosi susiliejimui, nes tai reikšdavo vienvaldystės asmenybei pabaigą. Ribotas protas niekaip nenorėdavo užleisti savo sosto ir priimti šalia savęs šimtus kitų protų, dabar sudarančių daugiau ar mažiau darnią ir vieningą nemirtingojo sąmonę. Tokį susiliejimą ribotas protas vertino, kaip savo veiklos sutrikimą, haliucinacijas ar kitokias anomalijas, kurioms būtina priešintis. Kita vertus, ne taip jau retai nutikdavo ir tikrų protavimo sutrikimo atvejų, vėlgi dėl tų pačių ribotų galimybių suvokti ir aprėpti nemirtingojo sąmonės platybes. Taigi sąmonių susiliejimas, o tuo pačiu ir įsikūnijimas, neretai tapdavo beveik neįmanomas ir dažniausiai reikalaudavo kokių nors specifinių, neretai ekstremalių, aplinkybių sudarymo.
Tiesa, keblumų kėlė ir paties nemirtingojo siela. Per milijonus savo gyvenimo ciklų mėtytas ir vėtytas, ypač jaunystėje, nemirtingasis nepasižymėjo ypač dideliu asmenybės stabilumu ir susitvardymu. Nors jis turėjo pakankamai laiko susitupėti, tačiau panašu, jog laikas neturėjo įtakos ne tik nemirtingojo senėjimui, bet ir asmenybės brandai. Jis ne kartą buvo priskaldęs malkų daugiau, nei tilpo į vežimą ir priviręs košės, nei galėjo išsrėbti. Tiesa, per tuos milijonus ciklų nemirtingasis ir pats ėmė tai suvokti, tad giminingas sielas bandė rinktis dar atsargiau, nei tik pradėjęs savo klajones po pasaulius. Išsirinkęs pernelyg suderinamą sielą, jis rizikavo įsikūnyti tokioje pat nestabilioje ir karštakošėje asmenybėje. O drauge su netikėtai bundančiomis nemirtingojo galiomis, tai visuomet buvo grėsmingas derinys. Ir nors nemirtingasis paskutiniu metu buvo tik blankus šešėlis to, kuris griuvėsiais pavertė Antarį, jis turėjo pats turėjo ne vieną progą įsitikinti tuo, ką nestabilus protas gali pridaryti netyčia atradęs nemirtingojo galias.
Deja, iki įvykstant pilnam sąmonių susiliejimui, pasirinkta siela būdavo beveik nekontroliuojama ir nemirtingojo sąmonė turėjo tik patariamąjį vaidmenį. Ir tikrai ne visuomet pasirinktos sielos sąmonė teisingai suvokdavo tas pasąmonės lygmens patarimų žinutes. Šis balsas „iš aukščiau“ kartais paskatindavo imtis labai tamsių darbų, vien tik todėl, kad nekontroliuojama siela pirmiausia pasigaudavo tamsiąją nemirtingojo pusę, apie kurią net jis pats nelabai norėjo prisiminti. Ir tuomet į pasaulį nužengdavo tas, kurio vardas ilgainiui tapdavo blogio asmenvardžiu. Legendomis apie šį tamsos pasiuntinį gąsdindavo mažus vaikus, žinoma, jei tik toks pragaro išpera nesunaikindavo viso ar bent jau išperos tautai žinomos pasaulio dalies anksčiau, nei spėdavo pasirodyti šios legendos. Beveik visuomet tuo pat metu baigdavosi ir tamsos viešpatystė, nes nemirtingojo galiomis besismaginanti sąmonė dažniausiai sunaikindavo ir savo kūną.
Nemirtingasis galėjo be vargo užvaldyti bet kurį žmogų ir pavergti jo sąmonę, tačiau jį labiau domino harmoninga sąmonių simbiozė. Pats neturėdamas Kūrėjo galių semtis energijos iš Gajos tėkmės, kūno ryšį su Gaja nemirtingasis galėjo išsaugoti tik susivienijęs su tapačia siela. Ryšiui nutrūkus, kūnas tampa nepajėgus pats patenkinti savo gyvasties energijos poreikių ir tiesiog miršta, tad po kūno užgrobimo nemirtingajam reikdavo ieškoti iš kur pasisemti energijos. Ir nors toli paprastai nereikėdavo ieškoti, nemirtingasis puikiai žinojo, jog pasaulių tautos retai toleruodavo savo gentainius, staiga peršokusius į aukštesnę mitybos grandinės pakopą, o ypač jei tie gentainiai dar ir imdavo elgtis kažkaip keistai. Kita vertus dažniausiai kaltas buvo ir jis pats – ranka ištrauktos svetimos sielos energija niekad nebuvo tokia viliojanti ir soti, kaip išsiurbta iš kūno, įsikibus dantimis į aukos kaklą. Ir nors iš tiesų nebuvo jokio energetinio skirtumo, tačiau net ir nemirtingajai būtybei per dešimtis tūkstančių protėvių kartų įkaltas instinktas sąmonei diktavo, jog maistas turi būti vartojamas per burna ir ne kitaip. Prie to kažkiek prisidėjo ir patys Kūrėjai, numatę, jog energijos balansą kūnuose turės palaikyt skysčiai. Taigi, viso to pasėkoje, dantimis išplėštos, o tiksliau išsiurbtos sielos energija buvo suvokiama kaip sotesnė ir alkis buvo numalšinamas ilgesniam laikui, nors pats vaizdelis, savaime suprantama, aplinkiniams buvo šokiruojantis.
Buvo ir kitų nepatogumų su prievarta užvaldytų sielų kūnais, nes tiesioginis įsibrovimas sukeldavo įvairias ląstelių mutacijas – nemirtingojo siela užvaldytą kūną bandydavo laikyti savu. Žmonėms ir kitiems panašiems gyviams atsirasdavo ypač aštri alergija ultravioletinei spinduliuotei (apie jonizuojančią net kalbėti neverta) bei kai kurioms medžiagoms, turinčioms baktericidinių savybių. Ultravioletiniai spinduliai ar minėtos medžiagos akimirksniu sutrikdydavo nemirtingajam įprastą spartų ląstelių regeneracijos procesą ir prasidėdavo spartus audinių irimas, nes užvaldyto kūno ryšys su Gaja būdavo sutrikęs. Nereikia stebėtis, jog toks įsikūnijimas ilgainiui nelikdavo nepastebėtas ir, ypač mažiau išsivysčiusiuose civilizacijose, paskatindavo gandus apie tamsos padarą bei jo pasekėjus, jei tokių atsirasdavo. Natūralu, jog šie gandai dar labiau paskatindavo baimę ir tautų norą atsikratyti nemirtingojo įsikūnijimu. Kaip taisyklė visa tai baigdavosi kraujo praliejimu ir nors kova buvo paties nemirtingojo kraujyje, tačiau, anot jo paties, masinis tarakonų traiškymas jam jau kartais imdavo kelti šleikštulį. Bereikalingų skerdynių nemirtingasis buvo linkęs vengti dar ir dėl Ayaos prakeikimo, kuris kartais būdavo netgi labai skausmingas.
„Jaučiuosi tarsi banginis, košiantis planktoną. Skirtumas tik tas, jog banginis siekia prisikimšti pilnus nasrus, o man reikia, kad tarp dantų užsiliktų tas vienintelis man tinkamas bestuburis“ - pat sau šyptelėjo medžiotojas, sklęsdamas tarp energijos virpesių jūros. „Hm... Šitas gal ir bus tinkamas. Gal reiktų krimstelėt ir patikrint...“ Su lyg tais žodžiais nemirtingasis ėmė derinti savo beformio energetinio kūną kūno virpesius su pasirinkta siela. Įsikūnijimas niekad nevykdavo greitai, tačiau amžinai gyvenančiai būtybei tai nekėlė didelių problemų, svarbu suspėt visiškai įsikūnyti anksčiau, nei mirs pasirinktos sielos kūnas, o tuomet jis galės mėgautis ilgu gyvenimu. Žinoma, geriau viskas pavyktų greičiau, tuomet bus galima ilgai gyventi jauname kūne, nes net ir nemirtinojo galios negalėjo pasukti laiko atgal, kad ir kaip to kartais norėjo ir pats nemirtingasis.
Bus daugiau...