Besivaikydamas Naikintoją, antarietis spėjo išmaišyti visą Imperiją, nuo Gibraltaro iki Asirijos, o paskutinis pėdsakas vėl vedė į Italijos pietus. Buvo akivaizdu, jog panorėjęs, persekiojamasis galėjo virsti tikru vaiduokliu ir tapti nematomu. Nepaisant nuolat šen, bei ten aptinkamų lavonų, o tiksliau jų likučių, nemirtingajam prireikė daugiau nei dešimties metų, kol palaidus įvykius sugebėjo susieti į pėdsakų grandinę, vedančią Naikintojo link. Jo medžioklė buvo kraują kaitinantis iššūkis, kurio antarietis laukė ilgus tūkstantmečius.
Tiesa, šį smagumą buvo kiek apkartinęs itin keistas ypač uoliai šniukštinėjusios Sargybos elgesys. Buvo akivaizdu, jog buvusios Karių Gildijos palikuonys jau senokai suvokė besivaiką du zuikius, tačiau tai, kaip Sargybos šunys vijo savo aukas, vertė pakelti antakį. Atkakliai sekdami nemirtingojo pėdomis, jie nė neketino pulti bei nuolat laikėsi atokiai, o iki šiol buvę itin atsargūs, dabar nesibodėdavo pasirodyti atvirai ar net „netyčia“ pamesti vieną kitą laišką su ataskaitomis vadams. Nors ir naudingas, tačiau toks akivaizdus aplaidumas antarietį erzino - mėtytam ir vėtytam, jam nesinorėjo staiga pasitikėti į naujus sąjungininkus besiperšančiu priešu. Kelis metus iš eilės besitęsiant žaidimui „tu nebėk ir mes tavęs negaudysim“, nemirtingajam ėmė aiškėti Sargybos planas. Pastarasis, bent jau kol kas, akivaizdžiai nesikirto su antariečio tikslais. Ir paskutinį dešimtmetį subinę nuolat rodžiusi Fortūna visgi ryžosi užmesti akį į deimantinius Antario rūmus palikusį paskutinį Andajų.
Naujausios užuominos vedė link tolumoje stūksojusio kiek priploto Vezuvijaus silueto. Buvo likusios dar geros trys ar keturios kelionės dienos iki artimiausio miesto, kai antariečio sielą persmelkė dygaus šalčio banga, tarsi kas barbendamas lediniais plieno nagais būtų trūktelėjęs per nugarą.
- Šūdas! Kokią peklą tu čia verdi? - sumurmėjo nemirtingasis, aiškiai pajutęs savo galiomis besisklaidantį Naikintoją, - na bent jau žinau, jog tikrai esi netoliese.
Antarietis nujautė, ką ras Vezuvijaus apylinkėse ir tai jam visai nepatiko. Kovoti su savo lygio priešininku buvo kraują kaitinantis iššūkis ir pastarojo nemirtingajam visiškai nesinorėjo keisti į parazitų naikinimą. Šalčio banga pernelyg gerai buvo pažįstama ir jis puikiai žinojo, jog nesuskubus laiku sunaikinti keletą jų, pasaulį paskui gali tekti valyti nuo ištisų legionų tų kenkėjų. Ir kaip taisyklė tai buvo ganėtinai destruktyvi arba labai ilgai trunkanti veikla. Antarietis netryško entuziazmu imtis nei to, nei ano. Tad norėdamas išvengti masinio valymo, jisnusprendė smarkiai paspartinti žingsnį ir jau po nepilnos dienos beveik bėgimo netruko įsitikinti, jog paskubėti vertėjo.
Pakelės užeigos artėjant link Pompėjos retai būdavo tuščios, ne išimtis buvo ir ši – vos pravėrus smuklės duris, prieš antariečio nosį išniro marga ir triukšminga kompanija. Maisto jam ne itin reikėjo, tad užsisakęs ąsotėlį vyno įtarioms akims nuvesti į šalį, nemirtingasis įsitaisė nuošaliame užeigos kampe. Čia apdriskęs bei paliegęs keliautojas galėjo tyliai knapsėti ir nekliudomai vyne skandinti savas mintis, tuo pačiu puikiai matydamas bei girdėdamas kas dedasi aplinkui. Svirduliuodamas savo ąsotėlį rankoje ir laikas nuo laiko siurbtelėdamas vieną kitą gurkšnį, reikia pripažinti, tikrai gero vyno, antarietis ištempęs ausis pasinėrė į smuklėje verdantį svetimą gyvenimą: „...įsivaizduoji, tas skrudžas Fabijonas vis dar negražino skolos, o juk..“
- Na, man neįdomu, jog nesugebi išsimušto savo skolų, - sumurmėjo antarietis, - kitas!
„...sakai su Dalija?! Taigi ji kekšė, tik..“, - atsirėmęs abiem rankom į stalą rėžė prabangiais raštais siuvinėtą togą apsigobęs plebėjus, o gal net ir patricijus.
- Kekšė kartais gali būti ištikimesnė už neva padorią moterį, bet vėlgi – neįdomu, - rydamas eilinį vyno gurkšnį tyliai jam atsikirto Andajus, persimesdamas prie kito pokalbio.
Tarsi grūdo ieškodamas pelų maiše, antarietis klausėsi tai vieno, tai kito pokalbio. Taip kuisdamasis bendrame smuklės šurmulyje jis tikėjosi išgirsti ką nors neįprasto ir išsiskiriančio iš įprastinių kasdienių verslo, paskalų ar buities pokalbių aplinkos: “...sssakkau jie bbvo ne šiaip neghyvvi! Jos tarrssi kas būtų išš..., išž..., išžiovinnes saulėje! Einu ddar vieną...“ Nemirtingasis sukluso, nes nors pasakotojas buvo prisišniojęs daugiau, nei derėtų, tačiau jo nusakytas vaizdas buvo labai jau pažįstamas.
„Tai tie bent jau negyvi buvo. Largui nepasisekė labiau. Kalbama, jog dingusi jo mylimoji Leticija dabar nei gyva, nei mirusi slankioja kažkur … “ - tai kaip tik ir buvo tos žinios, kurių jis taip uoliai ieškodamas, visai nenorėjo išgirsti. Bet kalbą apie nemirėlius užvedęs lėbautojas nespėjo pabaigti sakinio, mat jų draugelis, grįždamas su dar vienu ąsočiu vyno, už kažko užkliuvo ir su trenksmu bei keiksmais plojosi į suolą, ant kurio sėdėjo audeklais apsimūturiavęs antarietis. Akimirkai smuklė kiek nuščiuvo, tačiau netrukus salę vėl apgaubė įprastinis girtas šurmulys.
Andajus pernelyg nenustebo, prie kojų smuklėje sudirbus kažkokiam pijokui – per daugelį jo gyvenimų, taip jau buvo nutikę ne kartą. Tiesa sakant, į krituolį jis atkreipė dėmesį, tik pastarajam garsiai nosimi trinktelėjus į suolą – taip antarietis buvo įsiklausęs į tą girtą pašnekesį. Neskubėdamas pasukęs savo apmūturiuotą galvą girtuoklio pusėn, Andajus tarsi paklausė - „tau kažko reikia?“ Stambaus sudėjimo nelaimėlis plūsdamasis sunkiai bandė atsistoti ir svirduliuodamas ranka užkabino antariečio apsiaustą – ant žemės skambiai barkštelėjęs nukrito ilgas lenktas kardas, kurį savininkas kaipmat pakėlė ir paslėpė po apsiausto klostėmis. Tačiau tos trumpos akimirkos visiškai pakako, kad iki tol girtas, kaip pėdas vyriškis staiga tvirtai atsistotų ant kojų ir drebančiu pirštu rodydamas į nemirtingąjį, pro dantis iškoštų:
- TU, tai tu tame slėnyje pasiėmei Kornelijų! Aš pažinau tave!
Netikėtai prablaivėjęs vyriškis ėmė smarkiai mosikuoti rankomis, bandydamas atkreipti dėmesį ir tai jam beveik būtų pavykę, jei ne kitas, kur kas garsesnis, triukšmo šaltinis, įgriuvęs ko ne su visomis smuklės durimis:
- Ten slėnyje!.. Slė... Slėnis pilnas demonų! Jie..., - perbalęs iš baimės kaimietis sunkiai rinko žodžius. Romėnas dar bandė kažką veblenti, tačiau durų link skuodžiantis antarietis jau buvo išgirdęs viską, ko jam reikėjo – įvykių sūkurys ėmė suktis vis greičiau ir nemirtingasis puikiai žinojo, ko reikia imtis, kad padėtis netaptų visiškai nevaldoma. Ir jei tikėti valstiečio pasakojimu, darbo žadėjo būti nemažai, ypač norint viską atlikti, kaip galima tyliau ir pritraukiant kuo mažiau pašalinių akių. Tad šį syki jo visiškai neerzino iš paskos pakniopstom skuodžiantys Sargybos kariai – antariečiui reikėjo tik suderinti kai kurias detales.
- Ei, pakaks apsimetinėti, jog vienas kito nematome! Susitarkim, pagrindinę gaują pasiimu sau, o jūs imatės likučių ir rūpinatės, kad gyvieji jokių būdu nesusitiktų su tais nemirėliais. Tas, beje, galioja ir jums. Visiškai nesvarbu, kuo tie nemirėliai buvo anksčiau – vien ašmenimis jų nepaimsi. Taigi, pirmiausia nukapojat rankas kojas, o tai, kad liko – ugnimi. Juk jums dar liko tos alyvos, kurią taip dosniai laistėt Romoje? - žarstydamas kandžius patarimus, antarietis palaipsniui grimzdo į Gajos virpesių jūrą - Naikintojo paleistos piktžaizdės buvo jau netoli, tačiau nemirtingasis ieškojo ne jų, - ir šiukštu neleiskit jiems suleisti į save nagų ar dantų. Aš neturiu kada dirbti dukart.
Po geros dešimties minučių pašėlusio bėgimo, prieš akis išniro jau patekėjusio mėnulio pasidabruotas slėnis, kuriame svirduliavo bei kepurnėjosi kažkokios tarsi girtos būtybės. Antarietį nupurtė vien pagalvojus apie prisilietimą prie šių parazituojančių sielų, tačiau nors įpakavimas ir buvo ne itin estetiškas, bet jo turinys buvo daugiau nei geidžiamas. Būdami nei gyvi, nei mirę, nemirėliai patys negalėjo gauti energijos iš Gajos, tad grobė ją iš visų gyvųjų. Grobė ir jautė nuolatinį alkį, nes daugiau ar mažiau kiauri maišai, pro kurių plyšius sruveno Gajos galios, nebegalėjo pasinaudoti gyvasties galiomis. Tačiau tai galėjo padaryti įgudęs mirties valdovas, kurį antarietis ir tikėjosi užčiuopti Gajos virpesių srovėse. O energija besitaškantys nemirėliai pravers, aiškinantis su juo santykius.
Beveik nelėtindamas žingsnio, antarietis išskėtė abi rankas, tarsi ketindamas glėbesčiuotis su staiga sukrutusia kažkada žmonėmis buvusių padarų banda.
- Napištu nadanu aiaši annurig, - rausvu švytėjimo apsigaubusios plaštakos plačiai išskėstais pirštais susmigo į dvi artimiausias būtybes papurtusiais pamėkliškais veidais. Jie čia pat persikreipė ir skleisdami švokščiantį atodūsį, ėmė trauktis bei raukšlėtis. Dar po keleto akimirkų sausai barkštelėję ant žemės sudribo du kaulų pilni odiniai maišai.
- Napištu nadanu aiaši annurig! - suriaumojo nemirtingasis ir jo pirštus pratęsiantys švytintys raudoni botagai ėmė negailestingai čaižyti nemirėlius vieną po kito. Išsiurbdamas jų surinktą energiją, antarietis, tarsi dalgiu nendres, guldė padarus vieną po kito, paskui save slėnyje palikdamas plačią kūnų brydę. Gerdamas Gajos syvus, Andajus jais tarsi mėgavosi, ieškodamas ir bandydamas atrasti tą subtilų ir atrodytų pažįstamą prieskonį, būdingą kiekvienam neišvaizdaus indo turiniui. Dar vienas mostas ranka ir eilinis nemirėlis iškeliavo amžinojo poilsio, o nemirtingojo veidą papuošė pergalinga grimasa:
-Radau! Dabar jau nebepaspruksi!
Chaotiškame Gajos virpesių vandenyne antarietis dabar aiškiai galėjo įžvelgti aklinai juodą Naikintojo siluetą, žibantį tarsi pakrantės švyturys audroje, tad antariečiui beliko tik sekti nauju pėdsaku. Keliais mostais atsainiai paguldęs dar keletą po kojomis pasipainiojusių nemirėlių, Andajus skubiai pasuko Vezuvijaus link, vedamas besiplaikstančio tamsaus šešėlio. Sielą kaustantis deginantis šaltis stiprėjo sulyg kiekvienu žingsniu, vedančiu rūkstančio ugnikalnio link:
- Hm... Na ir pasirinkai vietą pasislėpti. Atrodo susitikimas bus įdomus.
Antarietis jau nebebėgo – nakties sidabro šviesos nušviestu Vezuvijaus šlaitu skriejo dar vienas juodas šešėlis, žėrinčiomis ugnies akimis. Slaptas kalnų takas, kurio net ir dieną patyręs vedlys turėtų gerai paieškoti, dabar nebegalėjo apsaugoti Naikintojo, kurio pėdsakais lėkė kraujo troškulį pajutęs medžiotojas. Dar keli šuoliai ir tamsos gaivalas įskriejo į kalnų urvą bei sustingo...
-Hu'tegh!.. Ssich! - išsprūdo nemirtingajam, po kojomis pasigirdus šlapiam trekštelėjimui. Tokių dekoracijų jis jau senokai nebuvo matęs.
Kalno urve tvyrojo nenusakomas dusinantis pūvačios mėsos dvokas, kurio šaltinis buvo akivaizdus. Tiesiai prieš nosį, iš kokių dviejų delnų pločio plyšio į antarietį žvelgė kelios plačiai išsižiojusios galvos, sugrūstos į uolą. Kad neiškristų, jos iš šonų buvo užkištos rankomis, „laikančiomis“ jas už smakro, o iš apačios dar paremtos koja. Ant žemės telkšojo kraujo ir žarnokų likučių kratinys, kuriame voliojosi per pusę perplėštas vaiko kūnelis. Greta tysojo berods moteris, su plačiai atverta krūtinės ląsta, tarsi kas būtų bandęs išlįsti iš kūno. Dar vienas iš vidaus sudraskytas žmogaus lavonas pasėjo negerus įtarimus, o Andajaus ausis pasiekę svirplius primenantys čirptelėjimai nepaliko abejonių:
- Haarčak! Šabuir demagolka! Tai štai ką tu čia rezgei! - garsiai sušnypštė nemirtingasis, žaibišku lanku traukdamas kardą iš makštų.
Pačiu laiku... Šaižiai į sienas caksėdami nagais iš už urvo lubų kampo išniro gero katino dydžio padarai ir akimirksniu metėsi ant nemirtingojo, vos spėjusio ištiesti kardą. Tas, tarsi iešmas kepsnį, persmeigė vieną iš dešimkojų voragyvių, pasirengusių įsikibti į savo auką ir suleisti šarvuotos uodegos gale pūpsantį nuodingą geluonį. Antarietis juos puikiai pažinojo, tad suktis reikėjo labai spėriai - negaišdamas nė akimirkos, nukratė juodu nuodingu krauju besitaškantį, uodega plakantį bei šnypščiantį padarą. Dar nebaigus mosto kardu, kairės rankos plaštakoje pradėjęs žibėti ugnies kamuolys sėkmingai išsitaškė į kitą jo link išskėstomis nariuotomis kojomis skriejančią šlykštynę. Trumpas ryškus blyksnis nušvietė urvą ir Andajus išvydo tamsią galeriją, nusėtą žmonių kūnais, iš kurių akivaizdžiai greit turėtų ristis nauja parazitų karta. Trečiasis padaras sunkiai žnektelėjo į tuščią urvo grindinį, kuri greitu šuoliu atgal jau spėjo atlaisvinti nemirtingasis. Dar vienas ugnies kamuolys ir trečiasis uodeguotas voras virto pelenų ir nuodėgulių krūvele, o antarietis ėmėsi metodiškai valyti urvą ugnimi, žengdamas gilyn į kalną. Naikintojų jis daugiau, nei nemėgo, tačiau šios padermės jis tiesiog nekentė. Ir ne tik dėl tos nelemtos nakties Antaryje. Jei pirmieji dar turėjo kažkokį tikslą, tai Demagolo pasekėjai tiesiog griovė ir naikino dėl naikinimo, paskui save palikdami pūvančių nemirėlių ir visokių išbadėjusių chimerų ordas. Tačiau tuo pat metu tai buvo nebloga žinia, mat šia Naikintojų sekta nesižavėjo net ir Namtar su Asag, paprastai nesibodintys bet kokių priemonių.
Tamsiuose klaidžiuose Vezuvijaus olos koridoriuose siautėjo piktas ugnies viesulas, ugnies liežuviais šluodamas akmeninius skliautus. Paskui save save palikdamas tik pelenais nuklotus akmenis, antarietis neklysdamas žygiavo tolyn, palaipsniui kildamas link Vezuvijaus kalderos, kur buvo įsikūręs Naikintojas. Pastarasis akivaizdžiai buvo sunerimęs: „jis ką, tik dabar mane pastebėjo“ - suglumo nemirtingasis, išsitraukdamas kardą. Nestabdydamas žingsnio, jis pakėlė ginklą sau prieš akis ir priglaudė prie kardo kairės rankos rodomąjį bei didįjį pirštus. Vos paliesti, ašmenys nušvito ugnimi, o urve aidinčių sunkių antariečio žingsnių aidą papildė tylus melodingas gaudesys, tarsi kas pūstų į pustuščio butelio kaklelį.
- Namsaru sėlu išatu ummudu, - senojo ginklakalio kardas ėmė liepsnoti ryškia ugnimi, plintančia paskui ašmenimis slenkančius nemirtingojo pirštus, - namsaru sėlu išatu ummudu, - aukštėjančio tono gaudesys vis stiprėjo ir staiga nutilo, antariečiui atitraukus ranką nuo dabar ryškia ugnimi žėrinčio kalavijo.
- Šulmu bašmu! - nugriaudėjo gergždžiantis balsas iš priekyje atsivėrusio išėjimo, - matau šliužas užaugo. Jau ir nesitikėjau, jog gausiu progą sutraiškyti paskutinę gyvatę, po tos nakties.
Vos tik tolimos praeities balsas pasiekė nemirtingojo ausis, aplinkinis pasaulis nustojo egzistuoti. Nuo tos akimirkos jam neberūpėjo, nei pasaulio likimas, nei Kūrėjai, kurių prakeiksmas vertė juos saugoti, nei tai, jog irstantis Judo kūnas smarkiai ribojo jo galias. Tai tapo asmeniška ir iš giliausiuose nemirtingojo sielos užkaboriuosepo devyniais užraktais snaudusi būtybė staiga pabudusi, išsiveržė į lauką.
- M'Nagalah!!! Tu bjaurybe! - sušnypštė nemirtingasis, tarp pirštų trupindamas iš drabužių klosčių ištrauktą sielos akmenį, - halluptu išatu ummudu!
Kalderos vidinio uolinio šlaito urvas sprogo. Išsiveržęs ugninis gaivalas plaikstydamasis akinančios liepsnos liežuviais, sumišusiais su neperregimos tamsos klostėmis, nudundėjo žemyn, palikdamas paskui save apsilydžiusius akmenis ir smilkstančius rastigalius. Skriedamas žemyn, nemirtingasis aukštai užsimojo kardu ir žaibo greitumu kirto laukymėje stovėjusiam siluetui. Pastarasis irgi nestovėjo tarsi stabo ištiktas bei akimirksniu pariravo iš dangaus atskriejusią ugnies laviną. Liepsnojančiam nemirtingojo kardo lankui susikirtus su kruvinu purpuru užsipylusiais poilgiais gleivo ašmeniais, nugriaudėjo griaustinis, pakėlęs tirštą dulkių debesį bei išrausdamas kokių keturių žingsnių pločio duobę. Smūgio bangos išskirti priešininkai tarsi du plėšrūs žvėrys ėmė lėtai žingsniuoti ratu, nenuleisdami akių vienas nuo kito ir ieškodami menkiausios spragos priešininko gynyboje.
Žengęs kaire koja žingsnį pirmyn, liepsnų šarvais apsaugotas antarietis neskubėdamas pakėlė kardo rankeną šalia dešinės ausies ir nukreipęs ašmenių smaigalį į Naikintoją, akimirkai sustingo jaučio pozicijoje. Abiejose rankose suspaudęs švytintį gleivą, trumpam sustingo ir Naikintojas, bet jau po akimirkos vienas link kito skriejo du energijos pliūpsniais besitaškantys ir Vezuvijaus kalderos slėnį siaubiantys viesulai.
Staigiu mostu nemirtingasis kirto Naikintojui į koją, tačiau vietoje to ašmenys skambiai žvangtelėjo į žaibiškai atkištą gleivo kotą ir jau sekančią akimirką antariečiui teko trauktis nuo į jį skriejančių plačių gleivo ašmenų. Mesdamas kardą aukštyn ir į šalį, antarietis tolyn nukreipė sunkius ašmenius, sumontuotus ant ilgo ieties koto ir pabandė pranerti pro Naikintoją, taikydamas paskui save tempiamais ašmeniais šnirkštelėti Naikintojo šoną. Tačiau kardu vos užkabinęs priešininko pažastį, nemirtingasis pajuto skaudų smūgį į pilvą kaustytu gleivo koto galu – kova aiškiai nežadėjo būti lengva.
- Tai viskas, ką šliužas sugeba?! - pašaipiai mestelėjo Naikintojas, atmušdamas eilinį antariečio smūgį, - iš Yigo sūnaus aš tikėjausi daugiau, nei tik mano žvėrelių naikinimo. Beje, kaip tau jie patiko? Nesijaudink! Kalne savo valandos laukia tūkstančiai jų.
Naujienos nežadėjo nieko gero – tūkstančiai chimerų, paleistų į laisvę gan greitai sukeltų tikrą chaosą visame žemyne ir kitaip, nei sunkiai krutantys nemirėliai, jos nepaliktų jokių šansų dabartinei civilizacijai, po kojomis pamynusiai Gajos valdymo žinias. Prie savo galimybių ribos artėjantis paliegęs Judo kūnas smarkiai varžė antariečio veiksmus, tad jam reikėjo rinktis – viskas arba nieko. Nemirtingasis padidino kovos tempą.
Kiekvienas mostas buvo lydimas galingų energijos pliūpsnių, drebinusių kalderą. Kovotojų ginklai ne šiaip skrodė orą – ašmenimis užkabindami vis gilesnius pasaulio pamatinio audinio sluoksnius, jie plėšė naujus ir vis didesnius Gajos energijos gniutulus. Dviejų pragaro išperų draskomas poerdvis aplinką užpildė kunkuliuojančia ir žaibais besisvaidančia energija, vis labiau žadinančia jau ir taip pradėjusį busti ugnikalnį. Giliais randais, tarsi kokio milžiniško žvėries nagais, išvagota laukymė vaitojo sulyg kiekvienu nemirtingųjų ginklų kirčiu ir toliau skeldėjo vis giliau. Antarietis ir Naikintojas vikriai šuoliavo per naujai atsiveriančias sierą ir dūmus spjaudančias prarajas. Įveikęs dar vieną plyšį, kurio gilumoje jau buvo galima įžvelgti ir nieko gero nežadantį oranžinį švytėjimą, nemirtingasis kaire ranka kepštelėjo sudrumstų poerdvio srovių tėkmę ir įžiebęs ugnies gniutulą, sviedė jį į Naikintoją. Riaumojantis ugnies kamuolys, mikliai išaugęs iki didelio moliūgo, išsitaškė toje vietoje, kur ką tik stovėjo naikintojas. Pastarasis jau lėkė į šoną, greitai sukdamas gleivą tarp pirštų. Staigiu mostu link antariečio jis sustabdė smarkiai įsuktą ginklą ir andajui smogė tamsaus vėjo sūkurys, nubloškęs jį per keletą dešimčių žingsnių. Nemirtingasis tuoj pat pašoko ant kojų ir vėl nėrė link priešininko, paskui save palikdamas liepsniojančią brydę – dabar jau naikintojui atėjo eilė vengti naujos antariečio smūgio.
Deja antariečio pastangos ėjo veltui – priešininkas buvo daugiau, nei patyręs ir tiksliai atremdavo visus nemirtingojo kirčius ar bandymus sudeginti sielą. Užvaldytam kūnui nenumaldomai ir gan sparčiai artėjant link liepto galo, andajus suvokė teturįs tik vieną pasirinkimą – negalėdamas laimėti kovos, jis privalėjo neleisti jos laimėti naikintojui. Reikėjo tik jį išprovokuoti ir tai padaryti neturėjo būti labai sunku.
Atsitraukęs tolėliau, antarietis išsitraukė keletą sielos akmenų, kurių turėjo ne vieną ir ėmęs murmėti užkeikimus, keletui akimirkų sustingo. Tuo suskubo pasinaudoti naikintojas ir išsyk strimgalviais pasileidęs andajaus link, plačiai užsimodamas gleivu. Kruvinai raudono švytėjimo apgaubtas nemirtingasis stovėjo tarsi stabo ištiktas, kai jo kūną perskrodė naikintojo gleivo ašmenys. Ta pačią akimirką antarietis vertikaliai susmeigė kardą į priešininko petį, suleisdamas kairės rankos pirštus į nemirtingojo krūtinę. Kalderą perskrodė į pikdžiugiškai išsiviepusio andajaus spąstus pakliuvusio naikintojo kriokimas. Į krūtinę srūvanti staiga išlaisvinta andajaus sukaupta šimtų žmonių gyvasties galia dabar degino ir plėšė naikintojo kūną.
- Tu! Tuūūū! - naikintojas trūkčiojo konvulsijose, prismeigtas antariečio kardu, - Aš!.. Tave... Aaarrrrghh! Dvėsk!
Geležiniai antariečio gniaužtai išsilaikė vos keletą akimirkų ir pavargęs Judo kūnas pasidavė Naikintojo ašmenų galiai. Andajus susmuko, leisdamas išslysti kardui iš savo rankos ir jo kūnas ėmė trūnyti tiesiog akyse – paskutiniu metu viename gabale jį telaikė ta pati žmonių gyvasties energija, kurią jis dabar išlaisvino vienu ypu. Kardu persmeigtas Naikintojas susverdėjo ir žengė žingsnį atgal, bergždžiai bandydamas dešine ranka pasiekti petyje styrančią kardo rankeną. Į krūtinę susmigusi kairė antariečio ranka paliko plintančią švytinčią dėmę, pro kurią dabar veržėsi energija. Atspaudas tyso bei šakojosi, greitai apimdamas visą krūtinę.
- Ttttu! Šliuže! - drebėdamas išspaudė Naikintojas, kurio kūną greitai vagojo kruvinu rubinu švytintis įtrūkimų tinklas. Dar kelios akimirkos ir jis jau nebegalėjo išlaikyti srūvančios energijos - nugriaudėjo sprogimas. Išsiveržusi energija sukrėtė kalną iki pat jo gelmių.
Dėdė buvo Mizeno mieste ir asmeniškai vadovavo laivynui. Devintą dieną iki rugsėjo Kalendų mano motina parodė jam, kad iškilo debesis, neįprastas ir didumu, ir išvaizda. Dėdė jau buvo pasikaitinęs saulėje, apsipylęs šaltu vandeniu, užkandęs ir gulėdamas studijavo: paprašė sandalų ir pakilo į vietą, iš kurios geriausiai galėjo stebėti šį neįprastą reiškinį. Žiūrintiems iš toliau buvo neaišku, virš kokio kalno debesis atsirado, tik vėliau paaiškėjo, kad virš Vezuvijaus. Pagal formą jis labiausiai buvo panašus ne į kokį kitą medį, o į pušį. Mat nuo iškilusio aukštyn ilgo kamieno į visas puses ėjo šakos; manau, kad debesis iškilo išiveržus orui, o paskui, [spaudimui] sumažėjus, debesis sustojo, arba dėl savo svorio ėmė sklaidytis į visas puses: vietomis jis atrodė spindintis baltai, vietomis purvinas ir dėmėtas, tarsi būtų pakėlęs į viršų žemę ir pelenus. Šis regi nys jam , mokyčiausiam žmogui, pasirodė didingas ir todėl reikėjo išsamesnio tyrimo. Liepia parengti liburnų laivą ir man, jei kartu norėčiau važiuoti, siūlo vykti kartu: atsakiau, kad labiau noriu studijuoti ir kad pats davė man temą rašymui. Dėdė jau buvo beišeinantis iš namų, bet gavo laišką nuo Rektinos, Tascijaus žmonos, išsigandusios gresiančio pavojaus (nes jos dvaras stovėjo kalno papėdėje ir išsigelbėti buvo įmanoma tik laivu): prašė, kad jai padėtų išvengti pavojaus. Jis pakeitė sprendimą, kurį priėmė kaip mokslo žmogus, ir darė tai, kas derėjo kilnios sielos asmenybei. Išvedė kvadriremą ir pats įlipo į laivą, kad ne tik Rektiną, bet ir kitus išgelbėtų (mat šis gražus jūros krantas buvo gausiai apgyvendintas). Skubėjo ten, iš kur kiti bėgo, tiesiai laikė kursą, tiesiai vairą kreipė į pavojų, visai nejausdamas baimės, kad kiekvieną šios nelaimės pokytį, kiekvieną jos formą, kurią pastebi akis, liepia aprašyti ir pažymėti. Ir jau ant laivų pradėjo kristi pelenai, kuo arčiau priplaukdavo, tuo karštesni ir gausesni, jau ir juodos pemzos gabalai ir apdegę bei ugnies suskaldyti akmenys, jau staigiai pasirodė sekluma ir dėl kalno griūties nepasiekiamas krantas. Šiek tiek sugaišęs galvodamas, ar pasukti atgal, vairininkui, raginančiam taip padaryti, pasakė: „Drąsiems padeda likimas: skubėk pas Pomponijaną“.
Plinijaus Jaunesniojo laiškai Tacitui; VI knyga, XVI laiškas ; vert. Anna Maciūnienė
Susirėmimas su savo praeities šešėliu baigėsi taip pat staiga, kaip ir prasidėjo ir nemirtingasis vėl laisvai plaukė Gajos virpesių vandenyne. Nepaisant to, jog kovos antarietis nelaimėjo, jis puikiai žinojo, jog Naikintojas taip pat neteko savo kūno – pavojus pasauliui ir Kūrėjui buvo atidėtas kuriam laikui. Tačiau šis laiko tarpsnis galėjo trukti tiek tūkstantmetį, tiek ir metus – buvo neįmanoma nuspėti, kaip kruopščiai Naikintojas rinksis sau naują kūną. Kitaip, nei jis ar kūrėjai, Naikintojai dažnai nesivargindavo ieškoti tapačių sielų. Nors tokie kūnai ir neleisdavo atsiskleisti visoms jų galioms, tačiau žalos jie galėjo pridaryti apsčiai.
„Kalbant apie Kūrėjus...“, - sumurmėjo sau nemirtingasis, prisiminęs, jog medžiodamas Naikintoją buvo visai pamiršęs Kūrėją. Jos virpesius jis pajuto, vos pabandęs paliesti Gajos virpesių vandenyną, tačiau greta buvo dar kažkas. Kažkas naujo ir vos užčiuopiamo gerokai nustebino andajų – į šį pasaulį užsuko dar vienas Kūrėjas. Tai nebuvo neįmanoma, tačiau žinant kiek jų buvo telikę – fortūnai rodos iš tiesų pabodo rodyti savo subinę. Taigi dabar jis jau turėjo dvi priežastis pasistengti. Tačiau tam būtinai reikėjo rasti naują kūną, kuriame gyventų gimininga siela.