Šaltas stingdantis dvelksmas seniai buvo išsisklaidęs, tačiau nemirtingasis gan pagrįstai manė, jog rasti Naikintoją neturėtų būti sunki užduotis. Kitaip, nei jis pats, Naikintojai paprastai nelabai stengėsi, jei apskritai bandė slėpti savo pėdsakus, tad antarietis tikėjosi tiesiog eiti lavonų pėdsaku. Šis irgi nebuvo itin kitoks – lavonų tikrai netrūko, tačiau jie buvo taip kruopščiai išslapstyti bei išmėtyti, jog buvo gan sunku juos susieti ir rasti kitą grandinėlės dalį. Be to, staiga pabudę medžiotojo instinktai įkyriai ragino neskubėti. Nemirtingasis suprato, sulaukęs daug rimtesnio varžovo, nei keletas pasipūtėlių žmogystų, tad pirma derėjo sukaupti pakankamai jėgų.

Papildomų sunkumų pridėjo ir imperijoje prasidėjusi sumaištis, sukelta pilietinio karo bei sukilimų grandinės. Sostinės intrigų ir kovos dėl valdžios sukeltos bangos ritosi toli per imperijos periferiją, mat laikantys valdžios vadeles nesibodėdavo pašalinti nepatenkintuosius pirmai progai pasitaikius. Kita vertus toks chaosas, tai gausybės ragas nemirtingajam, juk įprasta – kur karas, ten ir mirtis. Ir likę gyvieji vis dažniau ėmė pusę lūpų byloti matę pačią Mirtį, išdidžiai žengiančią per kūnais nusėtus kovos laukus ir besirenkančią savo duoklę. Anot jų beveidė būtybė iš niekur atsirasdavo mūšio lauke, gaisravietėse ar kitos nelaimės vietoje ir savo negyva kaulėta ranka pasiimdavo jai patikusias gyvybes. Ir kaip teigė gandai, vos susirinkusi duoklę, būtybę tiesiog išnykdavo.

- Ššša, kad... tttik neišgirstų, - pro skausmo surakintus dantis iškošė legionierius, diržu paskubomis verždamas krauju srūvančią kardo perkirstą koją, - nežviek, kaip skerdžiamas paršas. Ji iš tiesų ten yra.

-Aš, … pad... man... argh...khe..., - šalia gulintis karys, tebespaudžiantis į pilvą susmigusios ieties nuolaužą, bandė kažką pasakyti, tačiau žodžiai paskendo gargaliuojančio kosulio sraute.

Bijoti reikėjo ne priešo. Nors tolumoje vis dar aidėjo kovos atgarsiai, tačiau pretorionas žinojo, jog per šį naktinį išpuolį jie išmušė beveik visus čia besislėpusius konspiratorių rėmėjus, o jų kariaunos likučiai turėjo būti užspeisti tarpeklyje. Savo skydo brolį tildęs karys staiga suvokė, jog jau gerą pusmetį sklandę gandai yra tiesa. Cikadų, lakštingalų ir kitų nakties gyvių nakties koncertą staiga pertraukė ausis spengianti tyla, nustelbusi netgi ginklų žvangesį. Nustojo šlamėti netgi medžių lapai ir viskas aplink susigūžė bei sustingo – į mūšio lauką užsuko ano mirusiųjų pasaulio valdovė. Žvaigždėto nakties dangaus fone jis pats matė ilgą apsiaustu apsigaubusį siluetą, ant peties nešiną ilgais lenktais ašmenimis. Siluetas be garso priėjo prie kiek tolėliau merdėjusio kario ir ranka palietė jo krūtinę. Sužeistasis staiga išsirietė ir paskutinį kartą švokštelėjęs, bejausmis kūnas sudribo ant krauju permirkusios žemės. Legionierius savo akimis regėjo, kaip kaulėta ranka be gailesčio iš mirštančio kūno ištraukė paskutinius gyvybės likučius ir paslėpė juos po tamsą gaubiančiai rūbas.

„Tuk-tuk, tuk-tuk, tuk-tuk“ - širdis rodos iššoks iš krūtinės, o kraujas tuoj su traškesiu ims sunktis pro smilkinius. Jis nebuvo bailys, tačiau šiuo momentu legionieriui nuoširdžiai norėjosi tiesiog prasmegti skradžiai žemę ir dingti iš šios laukymės. Jis bijojo net kvėptelėti, tačiau nebyli būtybė apsidairė ir tvirtai pasuko link lomoje gulėjusių karių, aiškiai jusdama, kur šiame mirties slėnyje vis dar ruseno gyvybės kibirkštys, kurias būtų galima užgesinti. Ausis draskančioje nakties tyloje nebuvo jokio kito garso, apart nuosavos širdies daužymosi. Net ir akivaizdžiai sunkus būtybės apsiaustas be garso plaikstėsi staiga stojusiame nakties štilyje.

Tamsos pasiuntinys tarsi plaukė virš žemės, ant dešinio peties užsimetęs gausiai apmūturiuota plaštaka prilaikomą ilgą lenktą kardą. Svilinantis ir tuo pat metu kraują stingdantis dvelksmas buvo aiškiai juntamas jam dar nė nepriartėjus, tačiau būtybei prisėlinus, legionierius pasijuto įkalintas sustingusiame kūne – jis negalėjo pajudinti nė piršto, o oras, kuriuo jis bandė kvėpuoti, regis virto tąsiu skysčiu. Siaubą keliantis siluetas atsidūrė visai čia pat – ryškios mėnesienos šviesoje legionierius galėjo įžiūrėti grubias siūles ant smailiagalio apsiausto gobtuvo. Paklaikęs iš baimės ir suakmenėjęs legionierius spoksojo į aklinai juodos tuštumos kupiną kapišoną, pakumpusį virš sužeistųjų. Nebylus gobtuvas nebuvo tuščias – iš juodos skylės į legionierių žvelgė žvelgė dvi ugnimi žioruojančios akys. Tai tetruko keletą akimirkų, tačiau kariui jos pasirodė buvusios ištisa amžinybe ir lygiai taip pat neišleidęs nė menkiausio garso, demonas pasisuko į gretą gulėjusį ietimi persmeigtą karį.

Nematomų gniaužtų surakintas legionierius galėjo tik stebėti, kaip iš po apsiausto išlindusi negyva ranka artėja link sunkiai kvėpčiojančio kario. Randais nusėtos ir apdriskusiu audiniu apvyniotos rankos pirštai vos palietę kario krūtinę, apsigaubė kruvinai raudonu švytėjimu. Merdėjantis kūnas krūptelėjo ir kurtinančią tylą perskrodė gergždžiantis švokštimas – demonas ėmė rinktis eilinę duoklę. Dar keletas kvėptelėjimų ir visi kario kūne buvę gyvasties likučiai sutekėjo po gobtuvu, nušviesdami demono ranką ryškiai švytinčiomis gijomis. Būtybė išsitiesė, paslėpdamas ranką po apsiausto klostėmis ir išsirietęs kūnas sudribo ant žemės tarsi šlapias pelų maišas. Neprataręs nė žodžio, demonas apsisuko ir be garso ėmė žingsniuoti tolyn. Vos nužengęs keletą žingsniu, siluetas ėmė tiesiog tirpti ore ir netrukus visiškai išnyko naktyje. Dar praėjus dar keletui akimirkų, legionieriaus ausis užgriuvo įprasta nakties garsų lavina, o ir jam tarsi kas pančius būtų nuėmęs nuo viso kūno. Lyg viskas aplink būtų pajutę, jog pavojus jau praėjo ir galima lengviau atsipūsti.

- Fuuui... Žinai Kornelijau, niekad negalvojau, kad nuo tokios nedidelės skylės gali taip vaidentis. O juk ir kraujo atrodo ne taip daug..., - pretorionas buvo bepradedąs išlieti susikaupusią įtampą, tačiau kaip mat nutilo. Nebylaus skausmo riksme sustingęs Kornelijaus veidas daugiau, nei iškalbingai bylojo apie ką tik nutikusius įvykius.

- Greičiau, čia dar yra gyvų! Berods mūsiškis, - legionieriaus ausis pasiekė greitų žingsnių žvanginamų šarvų garsas. Atskubėjusių karių rankose laikyti deglai apšvietė laukymę, kurioje sėdėjo sužeistą koją spaudžiantis pretorionas, o greta gulėjo Romos legionieriaus šarvais vilkintis perdžiūvęs ir susitraukęs senio lavonas su ieties nuolauža pilve.

- Kas per?.. Kas, po velnių, čia nutiko? Konspiratoriai?.. - išsprogusiomis iš nuostabos akimis paklausė keleto eilinių karių lydimas pretorionas.

- Blogiau. Jei čia būtų buvę tie nevėkšlos, tai Kornelijus greičiausiai dar būtų gyvas. Žinau, jog jums bus sunku patikėti, bet aš ją mačiau! Ji čia buvo užsukusi ir savo kaulėta ranka pribaigė Kornelijų! - pretorijonas beveik ėmė šaukti, prisimindamas savo akistatą su Mirtimi.

...

- Tu tuo tikras? - sargybos vyresniųjų taryba nepatikliai žiūrėjo į žvalgą, atnešusį toli gražu ne pačias geriausias naujienas. Vyresniesiems buvo sunku patikėti tuo, kad slogius prisiminimus tebekeliantis gaisras sostinėje galėjo nueiti perniek. Ir dar negana to, jog pragaro išpera tąsyk liko gyva, tai, anot žvalgo, imperijoje ėmė siautėti dar vienas demonas.

- Esu įsitikinęs. Liudininkai pasakojo matę demoną tolokai nuo tos vietos, kur buvo rastas kūnas su tariamo žydų mesijo mokinio gildijos durklu. Net ir po to, kai tas kūnas buvo rastas. Taigi vargu ar mums pavyko įveikti tą išperą. Be to palyginus su tuo kitu, šis atrodys tarsi žolę rupšnojantis ėriukas. Taip, demonas nužudė daugybę žmonių ir tebežudo toliau, tačiau pažiūrėkite atidžiau – dauguma jo aukų arba padugnės, arba likimo pasmerktieji, arba jo sunaikinti siųsti mūsų kariai. Demonas tiesiog maitinosi arba gynėsi, nors nepaneigsi, mesti iššūkiai jį tikrai užvesdavo. Deja, to negaliu pasakyti apie naująjį – pastarasis, rodos, tiesiog smaginasi žudydamas. Tačiau manau mes dar turim vilties, - be atokvėpio pyškindamas naujienas, žvalgas nė nepajuto, kaip plaštakos susigniaužė į akmens kietumo kumščius, net krumpliai pabalo.

- Ir ką gi tu siūlai? Tikiuosi tam neprireiks sudeginti dar vieno miesto? - nepatikliai paklausė akivaizdžiai dvejojantis tarybos vyresnysis.

- Ir aš to tikiuosi, nuoširdžiai. Planas rizikingas, bet gali suveikti. Sargybos pėdsekių žiniomis, senasis mūsų pažįstamas užsiima tuo pačiu, kaip ir mes – seka naujojo demono pėdsakais. Neatrodo, jog labai skubėtų ar jam ypatingai sektųsi, tačiau ir nepanašu, jog paleistų kraugerį iš akių. Ir iš to, kaip tas Judas elgiasi – nepasakyčiau, jog jis būtų draugiškai nusiteikęs naujo demono atžvilgiu. Anot mūsų šaltinių, jis buvo ištikimas mokinys to žydų karaliaus, kuris taip pat buvo burtininkas, smarkiai nesutariantis su piktosiomis dvasiomis. Ir atrodo Judas nusiteikęs tęsti bent jau šiuos mokytojo pradėtus darbus. Su ugnimi siūlau kovoti ugnimi ir..., - žvalgui nespėjus užbaigti sakinio, salėje stojo mirtina tyla. Jo žodžiai tarybai labiau priminė sandėrį su velniu, nei racionalų problemos sprendimą, nors tai iš tiesų galėjo pasitarnauti gildijai, šaliai ar net ir visam pasauliui.

- Ar tu su protu susipykai?! Tai visiška beprotybė! Tu mums siūlai susidėti su demonu?! - vienas kitą bandė perrėkti vyresnieji.

- Išklausykite, prašau, mane! Nekelkite alaso! Leiskite išsakyti viską ir tuomet neskubėdami apmąstykite mano žodžius! - žvalgas žengė žingsnį pirmyn, iškeldamas dešinę ranką, - viskas, ką aš siūlau, tai nekliudyti jiedviem susitikti akis į akį. Na, gal dar mestelėti laikas nuo laiko kokį siūlo galą, jei tokį turėsime, kad tas Judas tikrai nepamestų pėdsako. Būkime sąžiningi sau – aklai puldami mes vargiai jį įveiksime, o dabar turime dar ir antrą demoną. Bet, jei tas Judas, ar kas ten jis dabar, tą pabaisą pašalintų, mums būtų vienu galvos skausmu mažiau. Be to, išvargintą kovos piktąją dvasią turėtume kur kas daugiau šansų pribaigti, nei kada nors kitą kartą. O žiū, gal dar jie abu galą gaus ir mums nieko daryti nereikės.

Paskutiniai žvalgo žodžiai atrodo užkabino Sargybos ordino vyresniuosius – jie visuomet mėgo žarstyti žarijas svetimomis rankomis. Galų gale, ir taip medžiojant tą prisikėlusį Judą ordinas prarado daug daugiau karių, nei kada nors per savo istoriją. Dar viena tokia nesėkmė, kaip tuomet Romoje, ir ordino paprasčiausiai gali nelikti. Taigi tolimesnis planas buvo sudarytas be didesnių ginčų.

...

Iki tos nakties Salvijui nekilo nė minties palikti Pretorionų legioną. Mūšiuose pasižymėjusiam legionieriui švietėsi visos galimybės tapti centurionu, o jei pasisektų, gal net ir tribunu. Tačiau vos tik pasibaigus pilietiniam karui, jis ėmė skaičiuoti kiekvieną likusią savo tarnybos dieną. Ir nė akimirkos nesigailėjo pasiėmęs krauju užtarnautą lopinėlį žemės bei dvidešimt tūkstančių sestercijų, ištarnavus šešiolika metų pretorionų legione. Jam norėjosi būti kuo toliau nuo bet ko, galinčio jį sieti su ta siaubinga naktimi lomoje, kai teko žvelgti tiesiai į mirties bedugnę. Iki saulei patekant, lomoje buvo aptikti dar penki, kurios ištiko Kornelijaus likimas, o iki vidurdienio sudžiuvusiomis mumijomis virtusių legionierių buvo priskaičiuota per dvidešimt. Vienintelis likęs gyvas, buvęs pretorionas visomis išgalėmis stengėsi išguiti iš savo galvos tos nakties košmarus. Tačiau pastarieji susirado veteraną net ir čia Vezuvijaus šešėlyje, už gero tūkstančio mylių nuo tos prakeiktos lomos. Visiškai atsitiktinai...

Tą nelemtą vasaros rytą Salvijus tiesiog lipo į kalną apžiūrėti savo vynuogyno. Ėjo pamatyti nokstančių vynuogių, pasverti rankose sultingas sirpstančias kekes ir pajusti aitroką jų aromatą. Šios kelionės prieš aušrą veteranui tapo įprastiniu meditaciniu ritualu, gydančiu juodos tuštumos išdegintą žaizdą jo sieloje. Pretorionas žvaliai žingsniavo linksmai vinguriuojančiu kalno takeliu, šaižiai skrebindamas akmenimis nusėtą vezuvijaus šlaitą tvirtomis geležimi kaustytomis kaligomis - vienu iš nedaugelio su legionu Salvijų tebesiejančių daiktų. Tvirtos kojos buvusį karį užtikrintai kėlė aukštyn, žingsnis po žingsnio jis artėjo link terasos, kur visuomet sulaukdavo patekančios saulės, prieš pasukdamas į takelį vedantį aukštyn vynuogyno link. Paskutinis staigus posūkis ir iš už uolos atbrailos išniro akmenuota kalno terasa, o legionieriui tarsi kas vidurius geležinėmis replėmis suspaudęs ir pasukęs. Jis girdėjo apie pastaruoju metu prapuolusius žmonės, įskaitant ir Pompėjos kepyklos savini nko dukrą, tačiau visai nesitikėjo jų rasti čia. Ir dar tokiu pavidalu...

Neprityrusiai akiai galėjo pasirodyti, jog mato vilkų užpultą ir sudraskytą grupę žmonių. Tai būtų buvęs visai įtikinamas paaiškinimas - šiose apylinkėse vilkai nebuvo retenybė, tačiau pretorionas netruko pajusti apgaulę. Žvėrių užpuolimui kūnai buvo išmėtyti kažkaip pernelyg tvarkingai ir pernelyg mažame plote, tarsi aukos nebūtų bandžiusios bėgti. Prityrusiai kario akiai taip pat buvo mažoka kovos pėdsakų, o ir padarytos žaizdos buvo kažkokios kitokios. Tačiau visa tai būtų buvę tik įtarimai bei abejonės, jei ne vienas požymis, kurio Salvijus nepamirš visą likusį gyvenimą – siaubo klyksmas, sustingęs visų sudžiuvusiomis mumijomis virtusių kūnų veiduose. Jis kaipmat prisiminė Kornelijų bei kitus kovos brolius, kurių gyvastį savo kaulėta ranka susirinko mirtis. Akimirką stovėjo sustingęs tarsi uola, o paskui strimgalviais pasileido žemyn, nė negalvodamas, ką darys toliau. Tuo momentu jam tik norėjosi būti kuo greičiau ir kuo toliau nuo šios vietos, atsiduodančios mirtimi.

...