Ši užduotis buvo sudėtingesnė, nei galėjo pasirodyti iš pradžių. Pirmiausia, dar nė nepasibaigus gaisrui, pretorionai ar šiaip aktyvių piliečių būriai ėmė akylai saugoti griuvėsius nuo marodierių. Iš ankstesnių savo gyvenimų antarietis puikiai žinojo, jog pastarieji, tarsi musės šūdą, apspisdavo nelaimės ištiktą vietą turbūt visuose jo lankytuose pasauliuose. Kitu keblumu tapo ypač uoli Romos padegėjų medžioklė. Neturėdamas specialaus imperatoriškosios kanceliarijos patvirtinto rašto, pro pretorionų užkardas iš Romos turbūt nė uodas nebūtų išskridęs. Žinoma, su sugrįžusiomis galiomis, net ir dieną saujelė ar net visa centurija pretorionų jam nebūtų buvusi didelė kliūtis, tačiau antariečiui visiškai nesinorėjo prie to pačio patvirtinti gandų apie gaisro metu Romoje siautėjusį demoną. Taigi išsinešdinti reikėjo tyliai, nesukeliant bereikalingo triukšmo.
Visų sukauptų turtų jis nė neketino išsinešti, mieste tvyrant tokiam chaosui, tai buvo neįmanoma, tačiau to ir nereikėjo. Antarietis puikiai žinojo, jog kiekvienoje slėptuvėje buvo palikta pakankamai naujo gyvenimo pradžiai – tai garantavo saugų būdą greitai palikti miestą, atėjus laikui tai padaryti. Visgi kelionė iki Tiberio pakrantėje buvusio Romos rajono nebuvo lengva – kaitri vasaros saulės šviesa visiškai nepaisė sugrįžusių nemirtingojo galių ir skaudžiai degino kiekvieną nepridengtą odos lopinėlį, nekalbant jau apie akis. O žvalgytis bei klaidžioti ratais tądien antariečiui teko nemažai – Sargyba vis dar su tokiu pat užsidegimu ieškojo galėjusio pasprukti demono, tad iki pat saulėlydžio nemirtingasis nė nebandė artintis prie slėptuvės. Bet vos tik miestą ėmė gaubti sutemos, antarietis žaibo greitumu išnyko šešėlių tamsoje, skuosdamas dar iki gaisro apgriuvusios insulės. Tačiau vos įšokęs į pastato griuvėsių rūsį, jis išsyk suvokė esąs ne vienas – slogus ir apipelyjęs rūsio oras buvo persmelktas siaubo. Tamsoje niekas nė nesukrutėjo, o nemirtingojo ausis tepasiekė tylus šnabždesys:
- Gelbėk mane, Viešpatie, nuo nedorėlių, apsaugok mane nuo smurtininkų!.. Apsaugok mane, Dieve, nes pas tave ieškau užuovėjos...
- Na, jei nesigviešite to, kas mano - bijoti jums nelabai yra ko. Šiandien aš jau sotus, o Neronas nieko nežino ir nesužinos, - garsiai šyptelėjo nemirtingasis, staiga suvokęs, kas pasislėpė jo slėptuvėje, - aš žinau, kas jūs tokie.
- Ačiū tau nepažįstamasai. Mes, nesigviešiam į tavo nuosavybę, mes tik norime pasislėpti nuo legionierių, - antariečio ausis pasiekė kiek pasikeitęs, tačiau gerai pažįstamas balsas.
- Pasisakyčiau, tačiau vis vien nepatikėsi, o ir nežinau ar apskritai norėtum išgirsti mano buvusį vardą. Tavąjį aš žinau, tačiau tegul jis lieka neištartas, jei pats to nepanorėsi, žinant dabartines aplinkybes, - atsakė nemirtingasis, aklinoje tamsoje užtikrintai žengdamas link rūsio kampo, kur sienoje buvo paslėpti pinigai ir dokumentai, praversiantys dingstant iš Romos. Bet nespėjus kaip reikiant išjudinti slėptuvę dengusią plytą, už nugaros pasigirdo skiltuvo traškėjimas – buvusio bendražygio smalsumas, atrodo, nugalėjo baimę būti sučiuptam.
- KAS TU?! - drebančioje rankoje tirtantis deglas apšvietė iš panikos perkreiptą Jono veidą, - Tu negali būti JUO!!! Judas buvo miręs, kai mes JĮ palaidojom!! - buvęs apaštalas ėmė kone šaukti.
- Nerėk, pats juk ką tik sakei, besislepiąs nuo pretorionų! - ramiu tonu atsakė antarietis, kone iki peties sukišęs ranką į sienoje atsivėrusią skylę – pinigai ir dokumentų ryšulys atrodo tebebuvo vietoje, - žinai, laidotuvės pernelyg skambus žodis suvynioto kūno švystelėjimui į lavonų kupiną duobę. Taip aš esu, tiksliau kažkada buvau Judu Iskarijotu, patekusiu į vienas kitam prieštaraujančių įžadų pinkles. Ir taip, aš buvau miręs, tačiau prisikėliau, nors ir ne taip vykusiai, kaip tai padarė mūsų Mokytojas, - susikišęs pinigus į kapšą, o dokumentus užantin, nemirtingasis atsistojo, kone apsvildamas veidą į apaštalo Jono rankoje tabaluojamą fakelą.
- TU! Tu išdavei mokytoją ir pasmerkei jį mirčiai! - vebleno dabar jau iš pykčio perbalęs buvęs apaštalas
- Ataušk! „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas. Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista.“ Nejau pamiršai Mokytojo žodžius? - prabilo Judo kūne apsigyvenęs nemirtingasis. - Be to, tu nežinai nė pusės visos tiesos.
- Tai bylok ją! - atrodė, jog buvusį Judo bendražygį tuoj apims isterija, - Papasakok mums tai, ko, anot tavęs, mes nežinom! - buvo akivaizdu, jog nemirtingojo žodžiai Jono neįtikino.
- Jei jau taip to nori... - prabilo nemirtingasis, lėtai pakeldamas dešinę ranką, - suteiksiu tau galimybę... ne privilegiją pažvelgti į mano sielos gelmes. Atidžiai žiūrėk, mirtingasai, ir pabandyk suvokti tikrojo pasaulio, kurio tik mažyte dalimi yra tavasis, didybę!
Dešinės rankos plaštaka švelniai nusileido ant Jono kaktos ir rūsyje nuskambėjo senove dvelkiančios kalbos žodžiai:
- Ina šiknat napišti baru biru.
Sulyg tais žodžiais keistas švytėjimas apgaubė nemirtingojo plaštaką ir apaštalo kaktą, o jis pasijuto smingąs į bedugnio ugnies viesulo akį. Įvairiaspalviai liepsnų verpetai vijosi, plėtėsi, sprogo į atskiras gijas, kurios vėl vijosi į naujus verpetus – akys tiesiog raibo nuo įvairiausių spalvų. Jonas negalėjo pasakyti, kiek tai truko, tačiau palaipsniui viesulo sienos palaipsniui ėmė tolti, lenktis tarsi išsiskleidžiančios gėlės pumpuro žiedlapiai ir apaštalas pamatė, kaip jie užsilenkia ir sminga atgal į sūkurio kotą. Liepsnų sūkurys po jo kojomis pradėjo vyniotis pats ant savęs ir galų gale susitraukė toliau besitraukiantį riestainį. Pastarasis virto spindinčiu tašku, kuris netrukus užgeso ir Jėzaus mokinys atsidūrė absoliučioje tamsoje. Aplink nebuvo nieko, nė mažiausio šviesos spindulėlio, nė menkiausio garso ir Joną staiga apėmė siaubas, suvokus, jog jis nekvėpuoja. Akimirką tetrukusią paniką nutraukė akinantis žybsnis ir apaštalas vėl pasijuto apsuptas ugnies gaivalo – pro šalį skriejo šviesulių spiečiai, sūkuriai, ūkai. Kažkokioje sąmonės pakampėje įkyriai krebždėjo nė iš tolo neprileidžiama mintis, jog tai tūkstančių ir tūkstančių saulių sankaupos šildančios tūkstančius svetimų pasaulių.
Vos pabandęs nusisukti nuo į jį atlekiančio ugnies gniutulo, Jonas suvokė žiūrįs į įstabaus grožio sodą, nušviestą ryškios saulės spindulių. Plaukus ir nosį kuteno svaigių gėlių aromatu persunktas brizas, o basos kojos jautė keistai stangrią ir tuo pačiu švelnią žolę. Kiek tolėliau stūksojo visomis vaivorykštėmis spalvomis saulėje žvilgantys rūmai, skaidriomis sienomis ir jis galėjo prisiekti matęs rūmuose vaikščiojusius angelus. Kas gi dar, jei ne angelai galėjo turėti didžiulius baltus sparnus... Tarp bokšto smailių buvo galima įžiūrėti tokiomis pat įvairiomis išmargintą sodą. Jonas žengė žingsnį link akį patraukusio krūmo, nubarstyto gyvais besiraitančiais žiedais. Tačiau vos tik pabandė paliesti šakelę, ji sustingo ir pradėjo trupėti – ausis pasiekė artėjantis traškesys, tarsi kas bėgtu sausu rudens mišku. Pasisukęs į garso šaltinį, jis išvydo kaip blunka ryškios sodo augmenijos spalvos, o patys augalai byra į šipulius. Traškėjimas stiprėjo ir Jonas išvydo artėjančią tamsos bangą, kuri po kelių akimirkų praūžė pro apaštalą, vietoje žalios žolės palikdama tik suskeldėjusią juodą žemę. Tolumoje danguje ėmė suktis piktą lemiantis debesų sūkurys, lydimas dangų ir žemę čaižančių žaibų. Žaibo išlydžiai vis tankėjo ir ėmė suktis drauge su debesų sūkurių. Galų gale dangų ir žemė sujungė nesibaigiantis žaibų viesulas, kurio vidurys staiga ėmė skirtis ir akinančioje besirangančioje žaibų gyvatėje ėmė vertis besimainančiomis spalvomis išmarginta skylė. Ji pamažu plėtėsi ir leidosi link žemės, kol virto keistu švytėjimu apgaubta arka. Tą pačią akimirką žaibavimas liovėsi ir pro arką prasiveržė pragaras...
Sustingęs Jono kūnas drebėjo ir tąsėsi apimtas traukulių, prilipęs prie antariečio dešiniojo delno. Baimės sukaustytą veidą išsprogusiomis akimis nusėjo gausūs prakaito lašai, o iš plačiai pražiotos apaštalo burnos išsprūdo gargaliavimo pertraukiamos dejonės. Rūsio pakampėse susigūžę Jono bendražygiai baugščiai stebėjo šį agoniją primenantį vaizdą.
...Paklaikęs apaštalas stebėjo, kaip pro pragaro vartus žengė protu nesuvokiamų demonų armija: sparnuoti, žvynuoti, mosuojantys dygliuotomis uodegomis. Po jų kojomis drebėjo bei skeldėjo žemė, Jonas nejučia pažvelgė krištolinių rūmų pusėn, kurlink žygiavo demonų legionai. Rūmų nebuvo likę nė kvapo ir apaštalas staiga susivokė atsidūręs pačiame mūšio įkarštyje – akinantys žaibai, ugnies kamuoliai ir spinduliai degino, pjaustė ar sprogdino į gabalus angelus ir demonus. Buvo aišku, jog baltieji angelai pralaimi mūšį, pragaro legionai juos tiesiog nustelbė ir tuomet angelų armijos likučiai įžiebė spindintį skydą. Visi demonų žaibai ir liepsnos atšokdavo juo jo, kaip vanduo nuo žąsies. Vyriausias angelas mostelėjo kardu ir dangų perskyręs akinantis spindulys kirto į žemę, tarsi kardo tęsinys. Į šonus nusiritusios švytinčios vilnys perskrodė demonų gretas, išplėšdamos jų sielas ir įsukdamos jas į bangą. Su kiekviena aukų greta bangos vis augo ir toliau šlavė naujus demonų būrius, drauge užkabindamos jau ir pačio pasaulio gyvastį. Kirčio vietoje žiojėjo bjaurus randas, iš kurio plūdo jau pasmerkto pasaulio energija. Išlikę angelai negaišo laiko ir atvėrę dangaus vartus tiesiog pabėgo iš pralaimėto mūšio lauko – Jonas negalėdamas tverti tokio vaizdo, užsimerkė, tačiau nežinoma jėga privertė jį atmerkti akis.
Nors ir karo nuniokoti bei užimti demonų, tačiau prieš akis stūksantys krištolo rūmai vis dar kerinčiai tviskėjo – rūmus valdantys demonai akivaizdžiai kruopščiai jais rūpinosi. Apaštalas išvydo demonų legionus, puolančius rūmus bei žudančius juos valdžiusią šeimą. Jis regėjo, kaip paskutinieji šeimos nariai stoja į beviltišką mūšį tik tam, kad jaunasis klano paveldėtojas galėtų saugiai išsmukti iš rūmų. Jis regėjo, kaip tūkstančius metų medžiotas ir galiausiai kalnuose užspeistas jaunuolis susigūžė ir akivaizdžiai pats to nenorėdamas, mostelėjo kardu – dangų perskrodė anksčiau jau matytas akinantis spindulys. Karo nuniokotas pasaulis buvo nepajėgus atlaikyti dar vieną tokį smūgį. Sudrebėjo ir prasivėrė žemė, o išsilieję ištirpę akmenys ėmė deginti visa kas dar buvo likę gyva. Per ištirpusias uolas plačiai išskleidęs sparnus žingsniavo liepsnojantis demonas, spindintis ryškiai, tarsi ryto žvaigždė.
Viskas pasibaigė taip pat staigiai, kaip ir prasidėjo - nemirtingasis atitraukė ranką ir Jonas čia pats susmuko prie jo kojų. Išsprūdęs deglas ko gero būtų padegęs apaštalą, jei išmesto deglo nebūtų sugriebęs antarietis. Pasišviesdamas deglu, nemirtingasis pritūpė prie suglebusio ganytojo kūno – Jonas sunkiai šnopavo, tarsi ką tik būtų nubėgęs mylią ir jam vis dar trūktų oro. Jis beviltiškai bandė pasiremti rankomis ir atsikelti, tačiau kūnas apaštalo visiškai neklausė.
- Gyvas? - nemirtingojo balse nuskambėjo nuostabos gaidelės, - Neskubėk! Tau reikės laiko atsigauti po viso to, ką teko išvysti. Manau, tavo pasaulio suvokimas dabar apsivertė aukštyn kojomis. Taip, tiesa yra gerokai kartesnė, nei galėjo pasirodyti, o šio pasaulio pabaiga gali būti gerokai arčiau, nei visiems, įskaitant ir mane, to norėtųsi.
- Ugnin... audrhmmm... viską ... drebinanti žemę... ...ntanti žvaigždė... ...niniai skėriai... Karaliai... gyvybės karūn... Ugninis drakon... Mirties... Puolęs angelas... - Neaiškiai kažką veblenantis apaštalas staiga pašoko ant rankų ir keturpėsčiomis atbulas ėmė trauktis tolyn, - tu, ttu... Velnias! Štai, kas tu! Visa tai tavo šėtoniški apžavai! - į antarietį žvelgė rankomis besiskeryčiojantis susitaršęs žilagalvis beprotis, vos prieš kelias minutes buvęs tamsiaplaukiu pusamžiu vyriškiu.
- Na, aš nelabai ir tikėjausi, jog paprastas mirtingasis, net ir gavęs Gajos dovaną, ištvers tokį išbandymą. Pernelyg jau siauras jūsų protelis suvokti mano sielos gelmes, - paguodžiančiai ištarė antarietis, sau pačiam pridurdamas, - o dėl manęs tu ne taip jau ir klydai...
Daugiau neprataręs nė žodžio, nemirtingasis koja užmynė deglą ir užslinkusios tamsos priedangoje be garso išsmuko iš rūsio.
„Puolęs angelas... Taip jie nusprendė pavadinti tamsos valdovą. O Kūrėjau, jie net neįsivaizduoja, kaip tiksliai pataikė“, - nemirtingasis neskubėdamas mechaniškai žingsniavo Romos gatvėmis, paskendęs staiga iš sielos gelmių vėl ištrauktuose prisiminimuose. Susimąstęs jis greičiausiai būtų pasiekęs ir pretorijonų sargybos postą, jei ne ledinis šiurpuliukas, perbėgęs jo sielos pakraščiu – dar vienas jausmas, kurio neįmanoma pamiršti.
Nemirtingasis sustingo, kaip įbestas, instinktyviai, tarsi pėdsekys šuo, uosdamas orą:
- Hm... Kaip laiku... Arba aš anksčiau buvau pernelyg aklas, kad jį pastebėčiau. Kaip ten bebūtų, reikalai tampa gerokai įdomesni ir ima suktis vis sparčiau, tad man nedelsiant reikia gero kardo, - sumurmėjo antarietis, kurio veidą perkreipė piktdžiugiškas šypsnys.