Star InactiveStar InactiveStar InactiveStar InactiveStar Inactive
 

Article Index

Demonas sergėtojasDemonas sergėtojas
Na štai, pagaliau po trupinėlį, po trupinėlį ir pavyko surinkti dar vieną mozaikos dalį. Deja, laiko nedaugėja, o numatyta prirašyti dar daug. Bet manau pabaigsiu. :)

Ankstesnes apsakymo dalis rasite čia ir čia. Kita dalis čia

O pradžią rasite čia.

Susirėmimas

Užvaldytas Judo kūnas tebuvo irstantis laikinas indas ir nemirtingasis puikiai tai suvokė. Tokią talpyklą derėjo išnaudoti maksimaliai efektyviai, pernelyg nesirūpinant jos išlikimu. Antarietis tą ir padarė. Jis vis dar tebesimėgavo ta gryno adrenalino srove, tekėjusią jo gyslomis, nepaisant to, jog pats kūnas jau daugelį metų buvo suskaidytas į atomus ir ištaškytas daugelio mylių spinduliu. Tačiau vis dar atrodė, jog viskas nutiko tik vakar...

 

Kaip dabar jis prisiminė žengiąs pro aptriušusios seno ginklakalio kalvės slenkstį. Pastarąją jis buvo nusižiūrėjęs jau senokai. Taip, dėl visa ko... Nedidelėje ir neišvaizdžioje kalvėje nesisukiojo nei legionieriai, nei turtingi dabitos patricijai. Tačiau priešingai, nei iščiustytose didžiosiose kalvėse, kur amatininkai bukai baladodami karšto metalo gabalą, galiausiai suformuodavo kažkokį metalinį padargą aštriais kampais, ant šios kalvės priekalo gimdavo tikri ginklai. Tiesa sakant, pačią kalvę jis aptiko beveik atsitiktinai – žengiant gatvės grindiniu jo dėmesį patraukė melodingas metalo skambesys.

Iš pirmo žvilgsnio tapo akivaizdu, jog ši kalvė buvo tikrų tikriausia šventykla, kurioje žilagalvis barzdotas žynys garbino ugnies ir metalo dievybes. Trumpam stabtelėjęs, tik po gero pusvalandžio suvokė stovįs vidury gatvės ir žiopsąs į meistro darbą.

- Užeik, aš nukalsiu tau ginklą, - galvos nepakėlęs, pakvietė kalvis, padėdamas šalį kūjį.

- Ačiū, nereikia, - nejučia išsprūdo nemirtingąjam.

- Tu tai sakai, tačiau net iš čia aš galiu girdėti, kaip virpa ginklo rankenos išsiilgę tavo pirštai, - pašaipiai pratarė senolis, - su ginklu rankoje tu ir nuogas jaustumeisi labiau apsirengęs, nei dabar apsimūturiavęs.

Antarietis krūptelėjo tarsi nuplikytas verdančiu vandeniu – akylaus meistro žodžiai giliai smigo į nemirtingojo sielą. Nė neatsigręždamas tąsyk jis sparčiai nužingsniavo žemyn gatve, pavymui girdėdamas meistro žodžius:

- Bet kada, kai tik būsi pasirengęs...

Dabar jis jau buvo pasirengęs ir nedvejodamas žengę į pro prirūkusios kalvės slenkstį – senolis neskubėdamas grojo žnyplėse suspaustu iki saulės geltonumo įkaitusiu metalo gabalu. Įžengęs, antarietis nepratarė nė žodžio, tarsi užburtas stebėdamas, metalo metamorfozes meistro rankose. Kiek pravėsus metalui, senolis jį padėjo ant žioruojančių žaizdro anglių ir staiga įsižiebusios ryškios liepsnos vėl apgaubė metalą. Įkaitintą geležtę senolis neskubėdamas perkėlė ant priekalo ir vėl užsimojo kūju. Kiekvienas sausais raumenų gumbais apaugusios bei gyslomis išvagotos rankos mostas buvo palydimas skambaus žvangtelėjimo ir spiečiaus viena kitą besivaikančių kibirkščių, skrendančių atgal į žaizdrą.

Sulyg kiekvienu kūjo smūgiu metalo gabalas plojosi, linko, raitėsi ir ilgėjo – atrodė, jog senolis minko molį, o ne plieno gabalą. Galų gale, pakeitęs keletą kūjų, senolis paskutinį kartą stuktelėjo mažu plaktuku ir įkišo vis dar geltoną nuo karščio dailaus įmantriai lenkto durklo geležtę į statinę su vandeniu – pasigirdo šnirpštelėjimas, kurį pertraukė meistro balsas:

- Apsisprendei?..

- Minėjote, jog galite nukalti man ginklą, - pertraukė jį antarietis, nors vis vien stendamasis išsaugoti pagarbą meistrui, - aš turiu aukso. Ne kalnus, tačiau kokiems metams ar...

- Gal pakaks apsimetinėti kvailiu? Nereikia man to aukso. Abu puikiai žinome, kas esame, - pašaipiai atsikirto senolis, - prieik arčiau, noriu atidžiau tave apžiūrėti ir geriau pažinti.

- Tu savo Gajos galias naudoji ginklams kalti? - dabar jau tiesiai paklausė antarietis.

- Taip ir tuo didžiuojuosi! - tarsi įsižeidęs, atšovė meistras.

- Nenorėjau įžeisti. Tiesiog tai yra būtent tai, ko man dabar reikia, - pasitaisė nemirtingasis, - ir tikiuosi neužpyksi, jei tiksliai nurodinėsiu, kaip ir kokį ginklą man reikia nukalti.

- Anaiptol! Be nurodymų net negalvoju pradėti darbo, nes tavo ginklą sugebėsiu nukalti tik tavęs padedamas. Tau reikia ne šiaip geležtės, pastarųjų gali rasti kiekviename turguje už kelias dešimtis denarijų, tu nori ginklo, tapsiančio tavo kūno tęsiniu, - postringavo meistras, besišluostydamas rankas į šlapią skudurą. Staiga jis sustojo ir pažvelgęs svečiui į akis, tarė, - juk ir tu jį pajutai, tiesa?

Apsimetinėti iš tiesų nebuvo prasmės, buvo akivaizdu, jog senis tikrai turėjo Gajos galių, nors ir nebūtinai buvo gerai išmokytas jomis naudotis:

- Taip ir būtent dėl to man reikia gero ginklo, - pratarė antarietis žengdamas artyn prie meistro.

Pastarasis taip pat žengė žingsnį svečio link bei pakėlęs dešinę ranką, prilietė ją prie antariečio krūtinės. Ir čia pat sustingo, krūptelėjęs tarsi nupliektas botagu. Pastovėjęs keletą akimirkų, giliai kvėpuodamas meistras lėtai atsimerkė ir tebežiūrėdamas į akis ištarė:

- Tai bus didingiausias kardas, nukaldintas mano giminėje, tačiau jis nė iš tolo neprilygs tavojo Ugninio Drakono didybei. Man bus didi garbė kurti ginklą tokiam kariui, kaip tu.

- Ir tavęs nejaudina, kaip jį panaudosiu? - beveik pašaipiai paklausė antarietis.

- Nesidomiu politika ir nebesu mažas vaikas, - kandžiai atšovė ginklakalys, - kaip bežiūrėsi, ginklai kaldinami tik vienu tikslu – žudyti, antraip jie netenka savo prasmės. Eime, pavalgysim... Ai, tiesa, tu gi nevalgai. Nesvarbu, užtai valgau aš, o mūsų abiejų laukia ilgas darbas.

Dėl ilgio darbo senasis meistras nemelavo, vien urukke plieno teko teko ieškoti keletą mėnesių, kurie, jei ne antariečio sukauptos aukso atsargos, greičiausiai būtų virtę metais. Labai jau reta ir brangi buvo žaliava, tačiau meistras siekė tobulybės, o ir antarietis tam ne prieštaravo. Per savo ilgą gyvenimą jis spėjo susidurti ir su ginklakalystės menu, tad puikiai žinojo, jog iš šūdo vaško neišspausi. Tačiau antarietis taip pat suvokė, jog jis tik žino, kaip kaldinti ginklus, kai buvo akivaizdu, jog šis meistras metalu užsiima nuo vaikystės. Tad, jis visgi nusprendė apsiriboti tik savo žinių perdavimu, na ir dar šiek tiek padėti kurstant ugnį žaizdre, kuriame vartėsi keletas aukso vertės plieno luitų.

- Pameni, klausei manęs, kodėl kalu ginklus? - klausiamai postringavo meistras, užsimodamas kūju, - Tąsyk negalėjau tau atsakyti. Tiesa sakant aš niekad nesusimąsčiau. Mano prosenelis buvo ginklakalys, mano senelis kalė ginklus, mano tėvas taip pat kūrė ginklus. Taigi nenuostabu, jog ir aš karštą metalo kvėpavimą pajutau anksčiau, nei tvirtai atsistojau ant kojų, - toliau bambėjo senolis, monotoniškai plodamas metalo gabalą į plačią juostą.

- Galiu lažintis, tu irgi išsyk nepasakysi, kodėl pasirinkai kario kelią, - tęsė meistras, vėl padėdamas pravėsusį plieną ant žaizdro, kurį antarietis įkaitino vienu rankos mostu, - Ramiau! Neperkaitink! Taip tavo naujam ugniniam kardui reikės daug ugnies, tačiau pernelyg daug, gali sudeginti ir jį, - aušino kalvis nemirtingąjį, davusį valią savo ugnies galioms.

- Su manim viskas paprasta. Aš tiesiog neturėjau kito pasirinkimo ir šis kelias buvo vienintelis būdas likti gyvam, - gan niūriai atšovė nemirtingasis, akivaizdžiai parodydamas nenorįs toliau plėtoti šios temos, - nemanau, jog tavąjį pasirinkimą lėmė panašios aplinkybės.

- Taip, tu teisus. Tavęs paklaustas, aš susimasčiau ir galiausiai suvokiau, jog tiesiog myliu kibirkštis, - melancholišku balsu atsakė senolis, kūju kaukštelėdamas palengva tįstantį metalo luitą ir paleisdamas dar vieną spiečių gyvų kibirkščių, - aš tiesiog gyvenu dėl tų trumpų akimirkų, kai atgyja ant priekalo gulintis karštas metalas. Kiekvienas kūjo žvangtelėjimas man tarsi gimstančio kūdikio verksmas – aš jaučiu, kaip ginklas pabunda ir suvirpa. Taip, visi mano nukaldinti ginklai, man yra mano vaikai, kuriuos paleidau į pasaulį. Ir šis taps didingiausiu iš jų...

Ir iš tiesų, į šį ginklą senolis įdėjo visą savo širdį ir sielą. Jis jau kelias savaites formavo plieno luitus, kaitino juos ant anglių, kuriuose degino įvairius paslaptingus priedus, nuolat kažką šnabždėdamas po nosimi. Paskui dėjo ištįsusius plieno luitus drauge, juos lenkė, kalė, vėl lenkė ir vėl kalė. Per sunkaus darbo prakaitu aplaistytą mėnesį beformiai metalo luitai buvo sulankstyti į vientisą ištįsusią metalo plokštę. O senolis ir toliau ją tai kaitino, tai kalė. Sulyg kiekvienu ginklakalio mostu kūjis užsiliepsnodavo ryškia ugnimi, kuri smūgio metu gerdavosi į toliau tįstančią ir dailiai besiriečiančią naujo kardo geležtę. Prireikė dar gero mėnesio, kol beformė metalo juosta įgavo ašmenių juostą ir grakščiai vos vos išsirietė lanku. Galiausiai, senasis ginklakalys stuktelėjo paskutinį lengvą skambų smūgį nedideliu kūjeliu ir ryškioje giedros mėnesienos nakties šviesoje iškėlė naujai gimusį kardą. Daugelio plieno sluoksnių įvairiausiais ratilais išmarginti ašmenys žaižaravo mažytės ugnies veliuokos, bėgiojančios įmantriomis raštų linijomis.

Antarietis visą šį laiką taip pat neleido veltui laiko – per tuos kelis mėnesius jis pagamino kardo vertą rankeną ir makštis. Tačiau net ir visa tai surinkus, ginklo gamyba tuo nesibaigė ir nemirtingasis puikiai tai žinojo. Senolis kaldino asmeninį ginklą, tapsiantį neatsiejama jo dalimi, kaip ranka ar koja. Net ir senojo meistro įkvėptas Gajos galių, kardas tebuvo gabalas geležies, tegul ir pačios geriausios, iki nebuvo susietas su šeimininku. Sidabrinėje nakties šviesulio šviesoje iš antariečio lūpų pasklidę seniai negirdėtos kalbos žodžiai, mirguliuojančiomis gijomis apgaubę nemirtingąjį. Tebebylodamas senuosius užkeikimus, jis atsargiai paėmė meistro ištiestą ginklą ir dešinėje sugniaužęs kardo rankeną, kairės rankos delnu lėtai perbraukė per dailiai lanku išsilenkusius ašmenius. Šnirpštelėję, jie giliai iki pat kaulo susmigo į delną ir gausiai nusidažydami nemirtingojo užimto kūno krauju. Nė vienas kraujo lašas nenutekėjo nuo ginklo, tarsi pintys kardas sugėrė visą ant jo tekėjusį kraują. Kiekviena nutekėjusi srovelė ašmenyse įžiebė ugninių veliuokų gijas, bėgiojančias ašmenimis – ginklas akivaizdžiai tapo nemirtingojo dalimi, taip pat ištroškusia kraujo, kaip ir jis pats. Tačiau nemirtingojo delną ėmus šildyti grakščiam, bet mirtinai pavojingam ginklui, jo sielą staiga sukaustė stingdantis liūdesys. Tai nepraslydo pro akylas senojo meistro akis:

- Tavo rankos džiaugiasi ir nerimsta, ginklas lipte limpa prie jų, tačiau akyse matau liūdesį. Mano darbas juk negali būti to priežastis? Tuomet kas tai?

- Taip, tavo ginklas išties puikus. Būsiu atviras – tai vienas geriausių kada nors mano turėtų ginklų. Tačiau laikydamas rankoje šiuos ašmenius bei stebėdamas jais šėlstančias žiežirbas aš prisimenu tėvo perduotą sielos ginklą, gulintį subyrėjusį į šipulius kažkur šiame pasaulyje. Aš net nežinau, kaip ir kada sugebėsiu jį rasti ir ar jau nebus per vėlu. Aš tik žinau, jog privalau eiti pirmyn, kad ir kas nutiktų, - susimąstęs atsakė nemirtingasis

- Na, tuomet, kai jį rasi – nešk čia, mano mokiniai, manau, su mielu noriu jį tau sutaisys, - beveik linksmai pratarė senolis.

- Nuoširdžiai dėkoju, tačiau jei spėsiu jį rasti - to tikrai neprireiks, - nakties mėnesienoje buvo galima įžvelgti gero nelemiančią pikdžiugišką šypseną, perkreipusią antariečio veidą, kurį jis sparčiai mūturiavo apdarais, nedėvėtais nuo pat Romos gaisro, - man jau laikas. Juk mūsų svečio nesinori ilgai palikti be priežiūros.

Ginklakalys žvilgsniu palydėjo tamsoje išnykstantį siluetą ir priėjęs prie priekalo, pakėlė šalia gulėjusį metalo likutį. Įmantrūs plieno sluoksnių raštai buvo negyvi – visa gyvastis buvo sutelkta tik į patį kardą, tačiau nepaisant to, geležtės likutis buvo neišpasakytai aštrus. Senolis nusišypsojo į ūsą:

- Tavo pinigų man tikrai nereikėjo, tu man atskleidei metalo paslaptis, apie kurias galėjau tik svajoti. Dabar tik reikės rasti tinkamą mokinį, idant šios žinios neprapultų.

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti