Pagaliau pavyko pabaigti dar vieną antrojo skyriaus dalį - „Prakeiksmas“. Ankstesnę dalį rasite čia, o patį pirmąjį skyrių - nuorodoje „Susiję“. Užbėgant įvykiams už akių, visas antrasis skyrius bus laisvos įvairių istorinių (realių ir nelabai) įvykių interpretacijos, užlenkiant jas į savo pusę. Taigi malonaus, skaitymo, nors tekstas ir nežada būti malonus, kaip ne kaip, o antrasis skyrius vadinasi - „Brendant kraujo upe“.
Prakeiksmas
Įšventinęs mokinius, Jėzus negaišo veltui laiko ir išsyk atnaujino piligrimystę, skelbdamas Tiesos žodį bei padėdamas visiems įsiklausiusiems. Deja, Kūrėjos skelbiamos tiesos apie pasaulio sandarą, nors ir supaprastintos bei pritemptos iki primityvios civilizacijos lygio, buvo priimtinos ne visų ausims. Dažnas tiesiog nesuprato Jėzaus lūpomis skelbiamų Kūrėjos tiesų.
(Jn 8) Jėzus vėl jiems kalbėjo: „Aš pasitrauksiu, o jūs ieškosite manęs ir numirsite savo nuodėmėje. Kur aš einu, jūs negalite nueiti“.
Tada žydai ėmė klausinėti: „Nejaugi jis ketina nusižudyti, kad sako: 'Kur aš einu, jūs negalite nueiti'?“
Jėzus atsakė: „Jūs esate iš pažemių, o aš esu iš aukštybės. Jūs – iš šio pasaulio, o aš – ne iš šio pasaulio. Dėl to aš jums sakiau, kad jūs numirsite savo nuodėmėse. Tikrai! Jeigu jūs netikėsite, kad Aš Esu, – jūs numirsite savo nuodėmėse“.
Tuomet jie paklausė: „Kas gi tu toks esi?“
Jėzus atsakė: „Kaip tik tas, ką aš jums sakau!Daugel turėčiau apie jus kalbėti ir smerkti, bet tiesakalbis yra mano Siuntėjas, ir aš skelbiu pasauliui, ką iš jo girdėjau“.
O buvo ir tokių, kuriuos Kūrėjos bandymai parengti žmones ateisiantiems su Gajos galiomis paprasčiausiai siutino. Tai jos nestebino – daugeliui tautų Kūrėjai neretai pasirodydavo pernelyg kitokie ir sunkiai suvokiami, nekalbant jau apie pasirodymą tikruoju pavidalu.
(Jn 8) Žydai atsiliepė: „Argi mes ne teisingai sakome, kad tu samarietis ir velnio apsėstas?!“
Jėzus jiems tarė: „Aš nesu velnio apsėstas. Aš tik gerbiu savo Tėvą, o jūs niekinate mane. Aš neieškau sau garbės: yra kas ieško ir teisia. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas laikysis mano žodžio, neragaus mirties per amžius“.
Žydai jam atkirto: „Dabar mes žinome, kad tu velnio apsėstas. Juk numirė Abraomas ir pranašai, o tu tvirtini: 'Kas laikysis mano žodžio, tas neragaus mirties per amžius'. Argi tu didesnis už mūsų tėvą Abraomą, kuris mirė? Pranašai irgi mirė. Kuo tu dediesi?“
Jėzus atsakė: „Jei aš save šlovinčiau, manoji šlovė būtų niekai. Bet yra mano Tėvas, kuris mane šlovina, kurį savo Dievu jūs vadinat. Tik jūs jo nepažįstate, o aš jį pažįstu. Jei sakyčiausi jo nepažįstąs, būčiau lygus jums melagis. Bet aš jį pažįstu ir laikausi jo žodžio. Jūsų tėvas Abraomas džiūgavo, kad matysiąs manąją Dieną;jis ją išvydo ir džiaugėsi“.
Tada žydai jam sakė: „Dar neturi nė penkiasdešimt metų ir esi regėjęs Abraomą?“
Jėzus tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: pirmiau, negu gimė Abraomas, Aš Esu!“
Tuomet jie griebėsi akmenų, norėdami jį užmušti, bet Jėzus pasislėpė ir išėjo iš šventyklos.
Sikarijus nė pats nesuvokė, kas jį stūmė pirmyn – po įšventinimo ant tos uolos, kiekvieną kartą Mesijui kilus nors menkiausiam pavojui, jį tarsi kas ant sparnų nešė. Jis negalėjo to suvaldyti, kaip ir nebegalėjo išsitraukti durklo iš makštų – Jėzaus žodis „Nežudyk!“ jam tapo absoliučiu įstatymu. Tūžtanti minia nespėjo susivokti, o mesijas jau dingo jiems iš akiračio – sikarijus turėjo dovaną, kurią uoliai tobulino gildijos treniruotėse. Jėzaus žodžių įsiutinti ir pabandę prieš jį pakelti ranką, net nesuprato kas nutiko – iš niekur kirtę tikslūs smūgiai į paširdžius akimirksniu išmušė akmenis iš jų rankų ir atėmė kvapą kelioms akimirkoms. Brangiausiam Jėzaus mokiniui to visiškai pakako užmesti gobtuvą ir išvesti savo mokytoją pro tūžtančią minią bei palikti juos su nosimi...
Tačiau Kūrėjai nerimą kėlė ne šie pavieniai įtūžę žmonės, jos skelbiamų tiesų netikėtai išjudinti iš savo susikurtų saugių nežinios kiautų. Ją bei palaipsniui Gajos galių įgaunančius mokinius stebino šį pasaulį persmelkusio pykčio, neapykantos bei pagiežos kiekis. Jie instinktyviai jautė, jog pasaulis rimtai susirgo ir jį būtina gydyti, tačiau vienintelė Kūrėja gebėjo suvokti tikrąsias šios civilizacijos ligos priežastis.
„Šie žmonės tikrai kitokie. Dauguma jų turi įgimtą imlumą Gajos galioms, tačiau retas jų suvokia šiuos gebėjimus ir tik vienetai lavina juos. Ir beveik visuomet tai vyksta nesąmoningai, tad yra gausybė Gajos tėkmės palytėtų žmonių, kuriuose šis energijos gaivalas tiesiog tuščiai kaupėsi, – vis dažniau pati sau pastebėdavo Kūrėja. Ji negalėjo pasakyti ar tai buvo šio pasaulio autoriaus nesėkmė ar, priešingai, bandymas ištaisyti klaidas ankstesniuose pasauliuose dvyniuose, tačiau skirtumai neapsiribojo vien tik gerokai sustiprintu įgimtu nenumaldomu noras varžytis bei kažką nugalėti. Kitaip, nei ankstesniuose pasauliuose, Kūrėjas surizikavo sustiprinti imlumą Gajai, tikėdamasis spartaus tobulėjimo. Kūrėja tam tikrai neprieštaravo – „atlantų progresas tikrai nerodė, jog jis klydo. Drąsiai pažvelgę į Gajos šulinį ir pasisėmę jos galių, atlantai sugebėjo toli aplenkti kaimynines tautas. Kita vertus, puikiai pamenu, kaip kaip ištižimas bei nežabotas turtų ir valdžios troškimas ėmė žlugdyti šį progresą. Pastarąjį galutiniai pribaigė to išsišokėlio blyksnis, paskandinęs ne tik atlantų civilizaciją, bet ir visų likusių planetos tautų progresą“, - besikapstydama nelinksmuose prisiminimuose Kūrėja suvokė, perpratusi ligos priežastis.
Būtent tas nelemtas blyksnis Aukso Vartų miesto Magijos Gildijoje buvo paskutinis lašas, pastūmėjęs šios planetos tautas augančios neapykantos keliu. Užgniaužtos Gajos galios, papildomai sustiprintos pasaulio Kūrėjo, ėmė ver žtis laukan perdėtu karingumu. Negana to, net ir po keleto tūkstantmečių pasaulio tautos vis dar prisiminė tą nelemtą konfliktą su Gajos galias valdančiais. Ir ne tik prisiminė – po katastrofos Atlantidoje, kiekvienas nors kiek savyje atvėręs Gajos šaltinį, kėlė mažų mažiausiai pavydą, o dažniausiai – baimę. Jų buvo bijoma, net jei tai tebūdavo ligas padedantys išgyti žiniuonys. O kaip žinia, nuo baimės iki neapykantos – vienas žingsnis, tad nereikia stebėtis, jog per tuos tūkstantmečius nei vienoje tautų taip ir nesugebėjo įsitvirtinti jokia Gajos galias puoselėjanti gildija ar brolija. Užburtas ratas, kurį Kūrėja tikėjosi išardyti pasitelkusi savo sukurtą mesiją bei ir jo pasekėjus.
Pastarųjų, nepaisant civilizacijos tamsumo, nuolat daugėjo, ypač jiems savo akimis išvydus tikrąsias Mesijo galias. (Lk 7) Paskui Jėzus pasuko į miestą, vardu Najinas. Drauge keliavo jo mokiniai ir gausi minia. Prisiartinus prie miesto vartų, štai nešė numirėlį – vienturtį našlės sūnų. Kartu ėjo nemaža miesto minia. Pamačiusiam motiną Viešpačiui pagailo jos, ir jis tarė: „Neverk!“ Priėjęs palietė neštuvus. Nešėjai sustojo. O jis prabilo: „Jaunuoli, sakau tau: kelkis!“ Numirėlis atsisėdo ir pradėjo kalbėti. Jėzus atidavė jį motinai. Visus pagavo baimė, ir jie garbino Dievą, sakydami: „Didis pranašas atsirado tarp mūsų“ ir: „Dievas aplankė savo tautą“. Ta žinia apie jį pasklido po visą Judėją ir visą šalį.
Minioje buvę žmonės nustėrę stebėjo neštuvų link žengiantį pranašą, tiesiantį link jų akiai malonia aukso spalva švytinčiomis gijomis apipintas rankas. Joms besiplaikstant vėjyje, ore aiškiai buvo girdimas upelio čiurlenimą primenantis garsas. Mesijui palietus ant neštuvų krašto nukarusią jaunuolio ranką, ore besiplaiksčiusios gijos susmego į numirėlio kūną ir vienas kitą lenkdami švytintys siūlai nuskubėjo ranka aukštyn, tai pasirodydami odos paviršiuje, tai panirdami gilyn į kūną. Netrukus visą jaunuolio kūną apgaubė vis stipriau pulsuojantis švytintis voratinklis, o čiurlenimas palengva virto garsiu šniokštimu, aprimstančiu prigesus gijoms ir prabundančiu joms vėl suspindus. Keletą akimirkų Jėzus stovėjo sustingęs ir užmerkęs akis, o paskui pasigirdo garsus trūkčiojantis švokštimas – tarsi jaunuolis būtų ką tik išnėręs iš gilios upės. Jis mėšlungiškai sugriebė pranašo ranką ir atsisėdo neštuvuose, mirksėdamas paklaikusiomis akimis – buvęs mirusysis akivaizdžiai nesuvokė, kas ką tik nutiko...
„Senokai jau nebuvau regėjęs šio stebuklo“, - pats sau sumurkė nemirtingasis, sikarijaus akimis stebėjęs jaunuolio prikėlimą iš mirusiųjų, - „ir kaskart negaliu atsigėrėti, kaip lengvai ir, galima sakyti, grakščiai Kūrėjai į kūną sugrąžina paklydusią sielą, suliedama ją tokiais pat tvirtais saitais, kaip ir užgimstant gyvybei. Grubūs mirties valdovo metodai nė iš tolo negali prilygti šiam stebuklui. Tuo labiau, jog Kūrėjai iš tiesų grąžina sielą kūnui, o ne įkalina ją mirštančiame mėsos gabale.“
Tačiau stebuklu gėrėjosi ne visi. (Jn 11) Bet kai kurie nuėjo pas fariziejus ir pranešė jiems, ką Jėzus padaręs. Tuomet aukštieji kunigai ir fariziejai sušaukė teismo tarybą ir svarstė: „Ką darysime? Šitas žmogus daro daug stebuklų. Jei taip jį paliksime, visi įtikės jį; ateis romėnai ir sunaikins šventąją vietą bei mūsų tautą“. Vienas iš jų – Kajafas, tais metais vyriausiasis kunigas – jiems tarė: „Jūs nieko neišmanote ir nepagalvojate, jog jums geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą, o ne visa tauta žūtų“. Jis tai pasakė ne iš savęs, bet, būdamas tų metų vyriausiasis kunigas, pranašavo, jog Jėzui reikės mirti už tautą, ir ne tik už tautą, bet tam, kad suburtų į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus. Nuo tos dienos jie buvo tvirtai pasiryžę jį nužudyti.
Pasibaigus susirinkimui, vyriausiasis šventikas tuoj pat pasitraukė į savo menes ir vos tik už nugaros tyliai dunkstelėjo tarno uždaromos durys, barzdą dešine ranka glosčiusio Kajafo veide sustingo šypsnys:
- Kaip pasirodo lengva valdyti žmones, jei tik žinai jų baimes. Jie beveik nedvejodami nudaigos pačių dabar taip garbinamą Mesiją bei jo mokinius. Taigi, ir pasaulius bus švaresnis, ir mums rankų nereikės teptis. Svarbiausia nepaleisti vadžių iš rankų ir ta asilų banda paklusniai tursens reikiamu keliu. Artėja Velykos ir tas pranašas tikrai pasirodys kuriam nors mieste bei akiplėšiškai pažeidinės mūsų Rašto įstatymus, - patenkintai sumurmėjo Kajafas, sėsdamas prie stalo. Be kitų svarbių šios dienos darbų, jam reikėjo parengti ataskaitą Ordino vyresniesiems ir šį sykį jis atvirai džiaugėsi, galėdamas pranešti geras žinias, jog tuo nerimą keliančiu pranašu greičiausiai pasirūpins jo artimieji.
Ir iš tiesų, artėjant Velykoms šurmulys dėl Jėzaus tik stiprėjo - vis daugiau žmonių juo įtikėjo ir nerimavo, laukė Jėzaus pasirodymo. Tuo tarpu jis vis dažniau stebindavo savo mokinius, tardamas niūrius ir grėsmingus, o kartais ir visai keistus pamokymus.
(Lk 9)Kartą, kai Jėzus nuošaliai vienas meldėsi, su juo buvo ir mokiniai. Jis paklausė juos: „Kuo mane laiko žmonės?“ Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, treti sako, prisikėlęs vienas iš senųjų pranašų“. Tada jis paklausė: „O jūs kuo mane laikote?“ Petras atsakė: „Dievo Mesiju“. Jėzus sudraudė juos, įsakydamas niekam to nepasakoti.Jis dar pridūrė, jog reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir trečią dieną prisikeltų.
Kūrėja aiškiai matė, jog bundančios Gajos galios kėlė ir savų bėdų – galių išlaisvintos vizijos nejučiomis gąsdindavo ir versdavo jaustis nejaukiai net ir pačius Mesijo mokinius. Tačiau bene sunkiausiai sekėsi Judui – Kūrėja aiškiai jautė įprastą kunkuliuojančią žmogaus sąmonės kovą su bandančiu susilieti aukštesniu protu. Norėdama kiek palengvinti jų dalią, Kūrėja ėmėsi vienos efektyviausių psichologinės pagalbos priemonių – pokalbių su mokiniais, dažniausiai gracingai užmaskuotų pamoksluose ir maldose.
(Evangelija pagal Judą, laisvas vertimas) Po vakarinių maldų, Judas priėjęs prie Jėzaus tarė: - Mokytojau, kadangi tu klausei visų mokinių, tai išklausyk ir mane. Aš turėjau didį regėjimą.
Tačiau vos išgirdęs Judo žodžius, Jėzus nusijuokė:
- Tu, tryliktoji siela, ko taip nerimsti ir lieji prakaitą? Tačiau bylok ir aš tavęs išklausysiu.
- Regėjime aš mačiau save persekiojamą ir užmėtomą akmenimis likusiųjų dvylikos mokinių, - prabilo Judas, - Aš taip pat paskui tave nuvykau į man nežinomą vietą, kur mano akims atsivėrė neaprėpiami didingi rūmai. Didys žmonės supo pastatą, gyvu žaliuojančiu stogu, kurio viduje tryško gyvybės ir jaunatvės šaltinis.
„O taip, valdančiosios šeimos deimantiniai rūmai Antaryje kadaise tikrai buvo neapsakomai gražūs, kol karas jų nesunaikino“, - ilgesingai susimąstė abu nemirtingieji.
(Evangelija pagal Judą, laisvas vertimas)
Išklausęs Judo pasakojimą, Jėzus atsakė:
- Tavo lemties žvaigždė tave veda skausmo ir kančių keliu, - kiek pagalvojęs pranašas tęsė, - joks paprastas mirtingasis nėra vertas įžengti į rūmus, kuriuos tu matei, nes jie skirti šventiesiems. Nei saulė, nei mėnulis, nei diena, nei naktis neturi ten galių, palytėtieji ten gyvena amžinai amžinybės karalystėje drauge su šventaisiais angelais. Įdėmiai klausyk, nes aš tau atskleidžiau karalystės paslaptis bei pamokiau apie lemties žvaigždžių klaidas, - tarė Jėzus. Tuomet rimtai pažvelgęs į savo mokinį jis paklausė:
- Ar tu tikrai sutinki pasitarnauti savo mokytojui? Tau aš esu pasirengęs patikėti svarbiausią užduotį, nes tik tu esi pakankamai stiprus ją išpildyti.
„TIK PATYLĖK!!! Nors kartą užčiaupk savo srėbtuvę!“, - nemirtingasis buvo pasiryžęs perrėkti trijų matavimų pasaulio barjerą, kad tik užsispyręs fanatikas šį kartą neleptelėtų ko nereikia.
- Aš visa širdimi trokštu jums tarnauti ir atiduosiu savo gyvybę, jei tik to reikės, - tarsi užsuktas išpyškino sikarijus.
„Šebsmirše! Ne, nu tu tikras šaunuolis! Tu ką tik sudraskei tau dovanotą bilietą į laisvę ir iki pečių sukišai galvą likimo subinėn!“ - nemirtingasis turbūt būtų išrėkęs laukan plaučius, jei tik turėtų fizinį kūną. Tačiau viskas, ką jis dabar galėjo padaryti – tik stebėti, kur link ridensis jo inkarnato likimas. Jei nemirtingasis ir turėjo vieną galimybę, tai ja reikėjo pasinaudoti gerokai anksčiau, o tuomet šis kūnas dar teikė šiokios tokios vilties. Tačiau dabar jis tapo už Kūrėjos virvelių tampoma lėlę, kurioje įstrigo vienos didingiausių šeimų palikuonis.
(Evangelija pagal Judą, laisvas vertimas)
Jėzus išklausė sikarijaus pažadą ir ištarė lemiamus žodžius:
- Tu tapsi tryliktuoju ir būsi prakeiktas šios ir kitų kartų, nors tu ateisi jų valdyti. Ir paskutinėmis dienomis jiems beliks tik keikti tavo pakėlimą į šventąją kartą, - nemirtingasis staiga pajuto nerimo gniaužtus, vis smarkiau spaudžiančius jo krūtinę. Dingir ženklo pulsacijos tik sustiprino šį jausmą, - prieik arčiau, jog galėčiau tau papasakoti apie paslaptis, jokiam žmogui neregėtas. Anapus egzistuoja didi ir beribė karalystė, kurios pabaigos neregėjo jokia angelų karta. Ir šioje sferoje yra didi neregima Dvasia, kurios jokia angelo akis neregėjo, jokia širdis nebuvo pajėgi suvokti ir ji nebuvo vadinta jokiu vardu. Ir ji leido angelui nužengti į kūną, būti jos atstovu čia.
Pranašas dar sykį pažvelgė į sikarijaus akis ir ištarė:
- Tu pranoksi juos visus. Ir tam tau teks paaukoti vyrą, kuris gaubia mane.
„Hu'tegh!.. Ssich! Osik, šabūr! Tai štai ką tu sugalvojai!“ - nemirtingasis akimirksniu suvokė, kas jo laukia. Ir kas blogiausia, nuo to momento, kai inkarnatas atsisakė perimti likimą į savo rankas, jis tegalėjo stebėti, kaip pildysis Ayaos prakeiksmas, mat nemirtingojo veiksmai buvo supančioti Kūrėjos paliepimo. Jam liko tik stebėti ir kentėti. Tiesa sakant, beveik visas jo gyvenimas buvo kančia, gausiai praskiesta krauju – per tuos tūkstantmečius derėjo prie to jau priprasti. Kaip ir derėjo susivokti, jog prieraišumas – kenksmingas - „Tokie, kaip mes, jei ką nors mylim, bėgam nuo jų. Mes esam smėlio žmonės, mes nešam mirtį. O jos yra gėlės, kurių grožis verčia pasaulį suktis“ - atsiduso nemirtingasis - „deja, šį žiedą man teks nuskinti, kad vietoje jo išaugtų naujas – dar gražesnis.“
Tvirtai apsisprendusi perduoti mokymų vadžias gabiausiems savo mokiniams, Kūrėja jau ilgus mėnesius netiesiogiai užsiminė apie Jėzaus pasitraukimą. Ji tikėjosi, jog pamokslų skiepijamas gerumas, pakantumas ir pasiaukojimas prigis žmonių širdyse ir jie gebės atsiverti Gajai, taip numalšindami kylančią neapykantą. O Mesijo auka turėjo tapti akivaizdžiu jos taip skiepijamo pasiaukojimo vardan kitų pavyzdžiu, turinčiu įkvėpti jos pasekėjus. Ir kuo daugiau žmonių išvys šią auką – tuo daugiau šansų rasti kelią į žmonių širdis. Taigi artėjanti didžiausia pavasario šventė – Neraugintos duonos šventė tam buvo bene tinkamiausias laikas. Velykų vakarienės metu Jėzus surinkęs savo artimiausius mokinius, Kūrėjos sumanymu, davė dar vieną vieną pamoką, idant apaštalai nepamirštų esą tokie patys žmonės, kaip ir jais sekantys. Mokytojas pasišovė numazgoti kojas savo mokiniams, pamokslaudamas, jog ir jie turi priimti aplinkinius taip, kaip jis priėmė savo mokinius. Ji visais būdais siekė išvengti to susvetimėjimo, atotrūkio nuo visuomenės, kuriuo pasižymėjo atlantų Magijos Gildija, atsiribojusi nuo visų, anot jų, nepalytėtų Gajos. Nors iš tiesų Gajos galių daigas buvo daugelyje šio pasaulio gyventojų, tik jį derėjo atrasti.
(Jn 13) Numazgojęs mokiniams kojas, jis užsivilko drabužius ir, sugrįžęs prie stalo, paklausė: „Ar suprantate, ką jums padariau? Jūs vadinate mane 'Mokytoju' ir 'Viešpačiu' ir gerai sakote, nes aš toks ir esu. Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau.Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tarnas ne didesnis už savo šeimininką ir pasiuntinys ne didesnis už savo siuntėją. Jeigu tai suprantate būsite palaiminti, taip elgdamiesi.
...
Tai pasakęs, Jėzus labai susijaudino ir tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų išduos mane!“ Mokiniai ėmė žvalgytis į kits kitą spėliodami, kurį jis turįs omenyje. Vienas mokinys, kurį Jėzus mylėjo, buvo prisiglaudęs prie Jėzaus krūtinės. Simonas Petras pamojo jam ir pašnibždėjo: „Sužinok, apie kurį jis kalba“. Šisai, pasilenkęs prie Jėzaus krūtinės, paklausė: „Kas jis, Viešpatie?“ Jėzus atsiliepė: „Tai tas, kuriam padažęs paduosiu kąsnį“. Ir, pamirkęs kąsnį dubenyje, jis padavė Judui, Simono Iskarijoto sūnui. Kai šis nurijo kąsnį, įėjo į jį šėtonas. O Jėzus jam sako: „Ką darai, daryk greičiau!“ Nė vienas iš sėdinčių už stalo nesuprato, kodėl jis taip pasakė. Kadangi Judo žinioje buvo kasa, kai kurie pamanė, jog Jėzus jam įsakęs: „Nupirk, ko mums reikia šventėms“ ar liepęs ką duoti vargšams. Tad anas, nurijęs kąsnį, tuojau išėjo. Buvo naktis.
„Prasideda...“ - pro bekūnius dantis iškošė nemirtingasis.
Mesijo žodžiai sunkiu šydu nugulė ant sikarijaus akių ir proto – kažkokia nesuvokiama jėga jį stumte išstūmė pro duris ir Judas nelabai suvokė, kurlink jį nešė kojos. Tarsi iš šalies sikarijus regėjo pro šalį slenkančias miglotoje prieblandoje skendinčias Jeruzalės gatves, kol galiausiai prieš akis išvydo savo ranką, nevalingai veriančią didžiosios šventyklos duris. Jis netruko surasti užsimiegojusį šventiką, kuriam kaip mat visi miegai išlakstė, išgirdus:
- Aš Judas Iskarijotas, esu vienas Jėzaus mokinių. Aš galiu pasakyti, kur galima rasti pranašą, neapsuptą minios žmonių.
Šventikas akimirksniu suvokęs šios žinios svarbą, paliepė sikarijui palaukti ir nuskubėjo šaukti vyresniųjų. Netrukus susirinko gan gausus būrys šventyklos patarnautojų, su Kajafu priešakyje. Virpančioje deglų ir žvakių šviesoje vyriausias šventikas klausiamai pažiūrėjo į Judą ir prabilo:
- Sakaisi esąs Jėzaus mokinys?! Tuomet kokia čia klasta, jog mokinys išduoda savo mokytoją? Mokytojas tave išvarė, nusprendei užimti jo vietą ar tiesiog atsivėrė akys ir įžvelgei šventvagystes bei burnojimą prieš Dievą, jo pamoksluose?
- Jums greičiausiai bus sunku tai suvokti, tačiau tokia Dievo valia, kurios liepiamas vykdau paskutinę savo mokytojo užduotį. Alyvų kalne, kur jis eina melstis kiekvieną vakarą, greta jo bus tik keletas artimiausių mokinių. Tas, kurį pasveikinsiu bučiniu ir bus Jėzus Nazarietis, - ko ne berte išbėrė sikarijus.
- Tebūnie, tu tai sakai. Ne man tave teisti, nebent sugalvojai kokią klastą. Imk trisdešimt sidabrinių ir pasilik juos, kai nuvesi mus pas savo mokytoją, - tarė Kajafas, mostu liepdamas iždininkui duoti kapšą su pinigais, - vesk sargybą į Alyvų kalną.
Paskendęs svaigioje migloje sikarijus nustėręs stebėjo, kaip nevaldomas jo kūnas vykdo slaptą Mesijo pavedimą. Jis kiek atsitokėjo tik išvydęs būriui sargybinių išsivedant Jėzų - nuo to vaizdo širdis kulnuosna nukrito. Sikarijus instinktyviai griebėsi prie kūno ištikimai prigludusių durklų, su kuriais net naktį nesiskirdavo, tačiau vos tik pabandė atsispirti tolstančio Mokytojo link, jį tarsi kas šlapiu maišu tvojo. Tarsi kažkokia neregima siena jį stūmė tolyn nuo Jėzaus, o rankas ir kojas supančiojo nematomos virvės
„Priesaika Kūrėjos paliepimą padaro absoliučiu ir prieš juos nublanksta net ir Ayaos prakeiksmo įpareigojimai ginti Kūrėjus. Vat dabar tai srėbsime košę, kurią užvirė tavo palaidas liežuvis, nes jie vienas kitam prieštarauja“ - niūriai sumurmėjo nemirtingasis, puikiai suvokdamas, kas jo laukia. Tai nutiko Atlantidoje, tai nutiks ir dabar, nes nemirtingasis puikiai suvokė, jog fariziejai nebuvo nusiteikę Jėzaus paleisti gyvo.
Sikarijus tik sutrikęs mirksėjo akimis, stebėdamas sargybinių apsuptą tolstantį Mokytoją – jis negalėjo nė žingsnio žengti artyn. Tačiau vos tik Kajafo siųsti vyrai su Jėzumi ištirpo tamsoje, keletą valandų akis ir protą svaiginusi migla staiga ėmė sklaidytis. Judas staiga visiškai aiškiai suvokė, kas ką tik nutiko ir akimirksniu sumojo, jog panašus būrys, tik jau siųstas sikarijų gildijos, eis ieškoti jo paties. Ir vargu ar jie teiksis paklausti, kodėl jis išdavė Jėzų fariziejams. Bent jau jis tokių klausimų neuždavinėtų. Beliko tik tikėtis, jog mirtis bus staigi, o iki tol jis spės paliudyti savo patirtį pergamente.
Kūrėjos planas pasiteisino su kaupu. Kaip ir pranašavo savo ataskaitoje ordinui Kajafas, Mesiją garbinusi minia, dabar buvo pasiryžusi sudraskyti jį savomis rankomis. Ne veltui liaudies išmintis teigia – nuo meilės iki neapykantos tik vienas žingsnis. Minia piktdžiugiškai šaipėsi, kelyje į Golgotą Jėzui klumpant po sunkia kryžiaus našta. O devintą ryto kraujo ištroškusią minią apėmė ekstazė – į pririštų Jėzaus pėdas legionierius įbedė geležinę vinį, o kitas vienu kūjo smūgiu suvarė ją kiaurai kojas iki pat kryžiaus...
Nuošalią Jeruzalės pakraštyje stovėjusią trobelę sudrebino žmogaus kauksmas, pakeitęs iki tol girdėtus vaitojimus. Kiekvienas kūjo smūgis Golgotoje, dešimteriopu aidu skambėjo Jeruzalės pakraštyje, tarsi ten kas nors būtų darinėjamas atšipusiu peiliu, pamiršus prieš tai paskersti. Ant kryžiaus prikalto Jėzaus atodūsis čia nuaidėdavo kelias minutes trunkančiu springstančiu gargaliavimu, kuris netilo visą rytą. Žmonės ėmė kalbėti piktą, tačiau vidun užsukti bijojo – tik nelabosios dvasios galėjo kelti tokias orgijas ir kankinti kūną. Apie trečią po pietų Jėzus ištarė paskutinį žodį - „viskas“ ir Jeruzalės priemiestį perskrodė skausmo kupinas dūstantis staugimas.
Nežmonišką riksmą palydėjo škvalinis tamsaus vėjo gūsis, išsiveržęs pro trobelės langus ir duris, drauge su savimi gabalais išplėšdamas suklypusio pastato dalis.
(Mt 22) Ir štai šventyklos uždanga perplyšo pusiau nuo viršaus iki apačios, ir žemė sudrebėjo, ir uolos ėmė skeldėti. Atsivėrė kapų rūsiai, ir daug užmigusių šventųjų kūnų prisikėlė iš numirusių. Išėję iš kapų po Jėzaus prisikėlimo, jie atėjo į šventąjį miestą ir daug kam pasirodė.
Anapus šio pasaulio ribos siautėjo tamsus gaivalas. Jei jis būtų prasiveržęs šiapus, tai visa Jeruzalė greičiausiai būtų buvusi nušluota nuo žemės paviršiaus. Mirus Kūrėjos inkarnatui, nemirtingasis pasijuto perskrostas tūkstančiais iki baltumo įkaitintų adatų, sudraskančių nemarųjį kūną į daugybę gabalėlių. Andajų palikuonis galėjo justi kiekvieną dūrį, kiekvieną svylančią dantytomis adatomis sudraskytą jo nematerialus kūno dalį. Tarsi jo viduje būtų išaugęs didžiulis įkaitęs geležinis ežys, kuris suplėšęs kūną, toliau raičiojosi aplinkui ir traiškė rankas bei kojas. Nemirtingasis aiškiai pajuto, kaip į gabalėlius subyrėjo ir sielos ašmenys, skilę dar Atlantidoje įvykusios nelaimės metu. Tačiau, kitaip nei tąsyk, inkarnato kūnas jau buvo išvargintas Jėzaus agonijos, persidavusios dykumoje duotos priesaikos dėka. Aptemęs sikarijaus protas jau sunkiai pajėgė priešintis aukštesniojo proto invazijai, apgaubiančiai jo sąmonę tarsi šilta tamsi skraistė. Nemirtingasis nedrąsiai, vos vienu kojos pirštu įžengė į Žemę, tačiau to visiškai pakako, kad Ayaos prakeiksmo sukelto skausmo uragano išlydžiai prasiveržtų pro pasaulių ribą ir sudrebintų visą miestą.
Šie tikrai nekasdieniai įvykiai neliko nepastebėti, tad nenuostabu, jog Judo ieškantis sikarijų ordino būrys, nusprendė patikrinti ir šią trobelę. Ne viename susirėmime dalyvavę vyrai buvo matę ir karšto, ir šalto, tačiau sugriuvę į vidų sustingo – vaizdas trobelės viduje vienu ypu perspjovė aršiausio mūšio lauko vaizdą. Apytuščiame trobesyje tvyrojo chaosas – sulaužyto suolo nuolaužos styksojo sienoje, tarsi jas kas būtų įmūrijęs į drėbto molio sieną dar statybos metu. Po molinę aslą draikėsi kreiva rašysena išmarginto pergamento lapai, aptaškyti rašalu bei krauju. O patalpos kampe ant sutrinto šiaudinio čiužinio gulėjo vis dar gyvas žmogus, jei tą kretantį mėsos gabalą, paskendusį kraujo ir musių klane dar buvo galima pavadinti žmogumi. Būrio vadas atsargiai peržengė nuvirtusį stalą ir pakėlė vieną iš asloje besivoliojusių pergamento lapų. Vos užmetus žvilgsnį, jo veidą akimirksniu persmelkė nuostaba.
- Ellazzarai.., - iš kampo pasigirdo trūkčiojantis švokštimas, - aš … žžinau ko j.. atėjot. Pabbaikkit, ką pradėjo Mesijas, - gyvas lavonas susikaupęs po vieną dėliojo žodžius ir niekas nė nebandė jo pertraukti, - nessitikiu, jg man atleisit,... aš pats sau negaliu atleisti. Tačiau mirties akivaizdoje prašau – išsaugokit mano liudijimą... idant suprastumėt, kas nutiko. Ir nubauskit mane, nes nesugebėjau išsaugoti Mesijo.
- Judai?! - sikarijų vadas sunkiai galėjo patikėti, jog didžiulių kraujosruvų ant rankų ir kojų išdarkytas kūnas yra vienas geriausių, jei ne geriausias, gildijos karys, - Tai tu sakai, tau nėra ir negali būti parodyta pasigailėjimo, nors Dievas tave jau nubaudė labiau, nei galėjo nubausti Gildija. Ne mums tave teisti, tačiau mums pavesta užbaigti tavo žemiškas kančias.
- Ačiū, man..., - pradėjo Judas, tačiau pabaigti nespėjo, mat prieš akimirką dvejojęs, Elazaras ryžtingai priėjo prie kūno ir stipriu smūgiu sutraiškė Judui trachėją. Kurį laiką pastarasis dar tąsėsi konvulsijose, nevalingai bandydamas neklausančiomis kruvinomis rankomis atverti užspaustą gerklę ir taip dar labiau viską aplink aptaškydamas krauju.
Agonijai pasibaigus, Elazaras rankos mostu jis paragino savo parankinius:
- Reikia čia viską apkuopti. Pasklis daug nereikalingų kalbų, jei kas nors išvys tokį vaizdą. Manau visi pritars, jog išdavikui tiks šuniška mirtis. Reikės tik kiek paruošti kūną, jog tai atrodytų įtikimiau.
Sikarijai tuoj pat puolė vykdyti įsakymo – kuo ilgiau užtruks, tuo daugiau šansų, jog pašalinės akys išvys daugiau, nei derėtų. Galop po keleto varginančių valandų, būrys vyrų, nešini keletu maišų, tyliai pasišalino iš suklypusios trobelės. Būrio vadas išėjo paskutinis, po pažastimi pasikišęs ritinį pergamento lapų. Ir labai laiku, mat tą pačią trobelę netruko rasti ir Jėzaus mokiniai, tikėdamiesi ten rasti Judą. Tačiau jie kiek pavėlavo – Mokytojo išdavikas ramiai tabalavo kilpoje, supamas pro suklypusius langus įsiveržiančio vėjo. Nosį rietė šlapimo ir išmatų kvapas – po pakaruokliu telkšojo nemaža ekskrementų bala.
- Šuniui, šuniška mirtis. Visgi, nederėtų jo taip palikti, - susižvalgė mokiniai, - Jo sielą lai teisia Dievas, o kūną palaidokim. Nors vargu ar jis nusipelnė kažko daugiau už kruvinąjį lauką, - pasitarę nusprendė Jėzaus gedintys pasekėjai.
Nukabinę pakaruoklio kūną, mokiniai įvyniojo jį į trobelėje rastą drobulę, nunešė jį į Akeldamą. Ten jie tiesiog įmetė kūną į molingoje dirvoje iškastą duobę, greta kitų Jeruzalės nelaimėlių, kurių niekas nė vardų nežinojo – varguolių, ligonių ar paprasčiausių nusikaltėlių, nubaustų mirties bausme.
„Pagaliau...“ - atsiduso nemirtingasis - „o tai jau buvau pradėjęs manyti, jog tavo mylimosios gildijos dėka ten liksiu tabaluoti iki kūnas pradės pūti“.
Sikarijus iš esmės buvo miręs – Jėzaus kančios išvargintam kūnui prityrusio kario smūgis į trachėją buvo paskutinis. Tačiau dabar tai jau buvo nesvarbu, nes nemirtingasis suvokė, nebeturįs kito pasirinkimo. Jis jautėsi išsekęs ir sugniuždytas, jėgos jį apleido, nekalbant jau apie skausmo uraganą, iš naujo įsisiautėjusį po Kūrėjos inkarnato mirties, jau antrą sykį sukeltos, tegul ir netiesiogiai, jo paties rankomis. Tarsi kas nemirtingąjį būtų perleidęs per sulčiaspaudę, o likusius tirščius dar papildomai pakišęs po sunkiasvoriu hidrauliniu presu, prieš išmetant išdžiovinti dykumos saulei.
Tai jau buvo ne šiaip nesėkmių virtinė – nemirtingasis jau ėmė abejoti ar tikrai jis yra nepavaldus Senųjų sukurtoms pasaulių evoliucijos sekoms.
„Blogiau būti jau negali“ - tylomis sau sumurmėjo nemirtingasis ir čia pat suvokė klystąs. Blogiau būti tikrai galėjo, o ypač dabar, kai jis jautėsi plonesnis už pergamento lapą. Prieš keletą mėnesių šventykloje sutiktiems Naikintojams dabar jis greičiausiai taptų greitu užkandžiu prieš pietus. O žinojimas, kokiu geidžiamu kąsniu, tegul kartais ir labai sprangiu, jis visuomet buvo Naikintojams, padėjo galutinai apsispręsti.
Sukaupęs savo jėgų likučius, nemirtingasis visą savo dėmesį sutelkė į plonytę gyvasties giją, siejusią jį su faktiškai jau mirusio sikarijaus kūnu. Siautėjant skausmo gaivalui, visomis išgalėmis saugotas plonas siūlas tapo siauru lieptu į šį pasaulį. Sikarijaus siela jau buvo atitrūkusi nuo kūno ir palengva toldama, netrukus turėjo susilieti su Gajos tėkmių vandenynu, tačiau nemirtingojo ji nebedomino. Jam rūpėjo tik likęs kūnas, kurio gyvastį dabar valdė nemirtingasis ir kuris turėjo tapti laikinu indu jo paties sielai. Susikoncentravęs ties savo tikslu, jis ko ne tiesiogine to žodžio prasme visas sutekėjo į sikarijaus kūną.
Tą pačią akimirką jis iš naujo pajuto veriantį buką skausmą rankose ir kojose, sukeltą sutrupėjusiems kaulams įsirėžus į atgyjančius audinius, gerklę vis dar gniaužė draskantys sutrupėjusios trachėjos gniaužtai. Nemirtingasis nejučiomis suriko, tačiau pro drobulę prasiveržė tik neaiškus burbuliuojantis, gargaliuojantis švokštimas. Sužeistomis rankomis nemirtingasis vargais negalais praplėšė drobulę ir pradėjo vaduotis iš skurdžių savo įkapių. Tiesa sakant, jei ne sikarijų bandymas paslėpti žaizdas, riešus, pėdas ir čiurnas kietai sutvarstant tvarsčiais, tai lūžę kaulai nebūtų leidę suplėšyti net ir tos drobulės.
„Loz noj džitat... Gal ir gerai, jog aš nepatikau Jėzaus mokiniams“ - šį sykį tikrais dantimis sugriežė sikarijaus kūno okupantas - „užridenę būtų kokia uola ar pakišę šešios pėdos po žeme, tai išsikapstyk laukan, kad gudrus – durklus, tai sikarijai susirinko. Jau ir tos papuvusios drobulės bus per akis su tokiais sužeidimais“.
Galop po ne vienos valandos pūkštimo ir plūdimosi į ryškios mėnesienos jau nušviestą plynę iššliaužė suvargusi būtybė, nė iš tolo neprimenanti didžio kario, kurio drebėjo daugelio pasaulių galingieji. Nemirtingasis sunkiai apsivertė aukštielninkas, leisdamas nakties palydovo sidabriniams splinduliams užlieti skausmo perkreiptą veidą. Pagulėjęs ant dulkėtos žemės kokį ketvirtį valandos, jis nusprendė, jog pakaks grožėtis pilnatimi ir vargais negalais atsistojęs, nusvirduliavo Jeruzalės link. Tiesa, priešingai, nei norėjo prisikėlėlis, šis įvykis neliko nepastebėtas. Jėzaus mokinius nuolat akylai sekę senojo ordino sekliai, nepasibodėjo atidžiau pasidomėti ir jų palaidotu apsėstuoju. Tad galima įsivaizduoti seklio nuostabą ir siaubą, kai iš Akeldamo duobės švokšdamas ir plūsdamasis nesuprantama kalba prisikėlė numirėlis ir nušlitinėjo atgal į šventąjį miestą. Ordino seklys tučtuojau pasipustė padus ir nulėkė perduoti žinios apie Jėzaus mokinių atneštą nelabąją dvasią.
Kitomis aplinkybėmis nemirtingasis tikrai būtų pastebėjęs, o tiksliau pajutęs tą žmogystą, tačiau nelaimių virtinė bei įsikūnyjimas sumaitojame kūne paprasčiausiai užgožė jo jautrias jusles. Be to, sužaloto kūno keliamus skausmus papildė nuolat augantis ir jau seniai jaustas jausmas, stiprėjantis sulyg kiekvienu žingsniu, artinusiu jį prie gyvų žmonių. Įprastomis sąlygomis žmogaus kūne prasidėjusias metamorfozes dar labiau paaštrino apverktina paveldėto kūno padėtis.
- Tepasisiunta Kūrėja, tačiau šį kartą ji pati pasistengė pažadinti tai, ką jau tūkstančius metų laikiau užmigdytą, - sumurmėjo nemirtingasis, jausdamas nenumaldomai augantį alkį, nuo kurio kūnas pagaugais ėjo. Tik tokiems šiurpuliukams jis visuomet sunkiai galėjo atsispirti, o šį kartą nemirtingasis net ir neketino to daryti. Dabar, kaip niekada jam reikėjo pasistiprinti...