…
Deginantis sopulys kairiame šone perrėžė šiltą jaukią tamsą ir privertė krūptelėti, sukeldamas dar didesnį skausmą – kelionė atgal žadėjo būti ilga ir tikrai skausminga. Trūko oro, tačiau bet koks bandymas įkvėpti giliau buvo palydimas veriančio skausmo krūtinėje. Tik pradėjus palengva kvėpčioti, skausmą dar buvo galima kažkaip pakęsti. Jis atkakliai mėgino sutelkti dėmesį į kvėpavimą ir pabandyt atgauti nors dalį jėgų, kai iš tamsos jį pasiekė nedviprasmiški garsai:
- Uf, uf, uff, aarrgh..., - ritmingas šnopavimas baigėsi palaimingu atodūsiu, - Žinai, gerai mes čia pasismaginom, tik man jau laikas. Bet tu neliūdėk, mano draugai taip pat jau ilgokai nematė moters, taigi, manau, jie tikrai sutiks palaikyti tau kompaniją. He, he, he.
Vos ne vos praplėšęs apsunkusį užtinusios akies voką, kruvinu raudonu šydu pridengtu žvilgsniu jis pamatė, kaip stojasi patenkintą neskustą veidą nutaisęs stambus karys ir neskubėdamas užsitraukia grubaus audinio kelnes. Ant grindų likusi gulėti mergina toli gražu neatrodė laiminga, ką akivaizdžiai bylojo suplėšyti drabužiai ir kraujosruvos ant kūno.
Dar vienas sėbras įgriuvo į kambarį ko ne su visom durimis ir ganėtinai apsiblaususiu žvilgsniu nužvelgęs aplinką džiugiai išgromuliavo:
- Kapitone, o mums šios paukštytės paliksi paskanaut?
- Aha, aš ką tik ją atkimšau. Dabar galit pasidžiaugti, o paskui pribaikit, kaip ir likusius, - pirmasis pasičiupo netoliese besivoliojusį siaurakaklį ąsotį ir jį užsivertęs, godžiai siurbtelėjo vyno, taškydamas tamsiai raudoną gėrimą per skystais barzdaplaukiais apšepusį jauną smakrą. Numalšinęs staiga kilusį troškulį, susirado ant grindų numestą kardą ir negrabiais judesiais pradėjo segtis kardą prie juosmens diržo, stebėdamas, kaip pasičepsėdamas ir viena ranka kasydamasis kiaušus, jo sėbras svirduliuoja link persigandusios aukos.
- Frėja! Niekšai! Prasmekit ir amžinai pūkit Nilfhele, - pro kruvinus dantis iškošė už kairio šono susiėmęs jaunuolis. Sunkiai kildamas nuo žemės, jis dar bandė užsimoti kardu, kai kapitonu pavadintas karys vienu šuoliu atsidūrė greta ir žvitriai išsitrauktu savuoju ginklu padarė dar vieną skylę dešiniame krūtinės šone.
- Neee!!! - nesavu balsu suklykė mergina, vis dar beviltiškai bandydama trauktis atatupsta nuo artėjančio kapitono sėbro.
- O tu gajus, šikniau! Mūsų laimei tau nepakako proto prikąsti liežuvį ir gal būt likti gyvam. Šį syki tai jau tikrai nudvėsi, - taip postringaudamas, kapitonas koja nustūmė krauju žiaugčiojantį jaunuolį nuo savo kardo ir pastarasis klupdamas, atbulas ėmė artėti kambario lango link. Kapitonas plačiai užsimojo savo trumpu kardu ir perrėžęs jaunuolio krūtinę nuo kairiojo peties iki pat pilvo, išspyrė jį pro langą į rūmų apačioje tekėjusią sraunią upę.
Laikas tarsi sustojo. Jis matė, kaip kapitono sėbras pro duris už rankų vilko išrengtą seserį – alebastro baltumo kūnas bergždžiai viliojančiai rangėsi priešindamasis didesnei jėgai. Jis regėjo išsiviepusį apšepusį kapitono snukį ir paskutinis dalykas, kuris įsispaudė jo atmintin – tolstantis šarvuotų kojų triskelioną vaizduojantis herbas, išsiuvinėtas ant kažkada buvusio balto kapitono grandijų apsiausto. Paskui viską užliejo užliejo vanduo ir tamsa. Tamsa, kuri atrodė ištisą amžinybę, kai ją sutrikdė kažin kokia grubi jėga, bandanti nuo kaklo nuplėšti medalioną:
- Trauk stipriau išglebėli! Žiūrėk, kaip reikia!
Dar vienas trūktelėjimas ir jis pajuto, kaip pasaulis ėmė verstis, o kažkokia nevaldoma jėga pakėlė ranką ir ji plieniniu gniaužtu įsisiurbė į marodieriaus kaklą. Žiopčiojantis kvaksėjimas bylojo, jog pirštai tikrai pasiekė tikslą:
- Jis gyvas! - vis dar aklina aklina tamsa neleido pamatyti lengvo grobio besitikėjusių užpuolikų, tačiau jis beveik galėjo užuosti jų baimės kvapą ir girdėti tolstančius šlapius žingsnius. Kurį laiką ranka dar juto besipriešinančius trūkčiojimus, tačiau jie netrukus liovėsi, ko nebuvo galima pasakyti apie laiką, kurio prireikė praplėšti užakusius vokus. Pirmasis vaizdas buvo ne koks – nuo kraujosruvų išraudęs išsižiojęs uždususio marodieriaus snukis. Sunkiai nustūmęs nevykėlį, jis lėtai apsivertė ant nugaros ir tuoj pat pasigailėjo tai padaręs – plaučiuose tebeteliūskavę vandens likučiai privertė skaudžiai užsikosėti. Dusinantis sprengsėjimas privertė persigalvoti ir atsistojus keturpėsčiam, iškosėti ir išspjauti visą tą šlamštą, kuris susirinko gerklėje, bronchuose ir plaučiuose. Sunkiai atsikratęs nereikalingo skysčio, tebestovėdamas keturiomis jis pastebėjo, kad greta gulinčio marodieriaus drabužiai, tegul ir gerokai kuklesni, tačiau buvo kur kar geresnės būklės, o be to, sausi.
- Na, tau jau jų tikrai neprireiks. Ironiška, bet man teks padaryti tai, dėl ko teko tave patį nudėt, - sumurmėjo jaunuolis, nusimesdamas kažkada buvusią mėlynos spalvos aksominę liemenę ir apatinius marškinius. Grubus beveik sugijęs randas ant krūtinės priminė jog jis turėjo būti miręs, tačiau Dievai matyt nusprendė kitaip ir jam suteikė progą atkeršyti už tai, kad jis neteko namų, šeimos ir giminės ir tapo niekuo, kuris privers skaudžiai gailėtis viso to kaltini nką.
Tylomis išrengęs jau nebegyvą užpuoliką, jis apsivilko jo rūbus ir dabar apžiūrinėjo kitus jo daiktus. Dabar jau jo odiniame krepšyje buvo keletas obuolių, duonos kriaukšlis, kapšelis su smulkiomis monetomis ir akivaizdžiai iš kažkieno namų nugvelbti dailūs gelumbiniai marškiniai, visiškai nesiderinę prie buvusio plėšiko rūbų. Jaunuolis neskubėdamas atsistojo ir užsijuosė storos odos diržą su patogioje vietoje tabaluojančiu durklu bei neišvaizdžiu kardu, gerokai ilgesne, nei įprastai rankena. Jis nė nepajuto, kaip ranka pati nusileido prie kairiojo šono ir vos pirštams pajutus sugniaužtą odos juostelėmis vytą rankeną, sąmonę užplūdo prisiminimų nuotrupų lavina. Dalis jų siejosi su laiminga vaikyste Ivarų giminės namuose, keletas priminė neseniai išgyventas skaudžias akimirkas, bet kaip tai bebūtų keista, tačiau didžiosios dalies tų prisiminimų jis negalėjo susieti su savimi. Jis jautėsi tarsi būtų buvęs daugybės įvykių stebėtojas.
Greta nuogo kūno kardo rankeną dešinėje rankoje spaudžianti žmogysta pasirodė pakankamai keista, kad patrauktų keliu jojusių karių dėmesį:
- … cro ban meranach! - jaunuolio svajas nutraukė artėjantis kanopų kaukšėjimas ir ginklų žvangesys, kuriame jis aiškiai išskyrė sau adresuotus pusiau šnabždomis ištartus žodžius, - Pasisakyk, kas esąs ir ką veiki mūsų karaliaus Gofraido, Sitriuco sūnaus žemėse?!
- Aš Godredas Krobanas, laisvas žmogus. Susižeidžiau dūžtant laivui jūroje ir vargais ne galais išsikapanojau jūsų valdovo žemėse, o sis nevykėlis bandė apiplėšti, jo manymu, skenduolį. Kaip įrodymą galiu parodyti randą ant krūtinės, atitinkantį suplėšytus..., - jis pats nusistebėjo, kaip greitai nugirsta frazė tapo naujuoju jo šeimos vardu, kurį tardamas, jaunuoli pradėjo pešiotis marškinius, tačiau sargybos kuopos vado rankos mostas jį sustabdė:
- To nebūtina daryti. Nors apie Krobanų šeimą man girdėti neteko, tačiau mus pasiekė žinia apie sudužusį laivą, o šis, kaip tu išsireiškei, nevykėlis jau senokai prašėsi kilpos už savo nešvarius darbelius.
- Džiugu girdėti, kad vos atvykęs pasitarnavau jūsų valdovui, - jaunuolis vos galėjo tvardytis, matydamas trijų šarvuotų kojų triskelioną ant vieno raitininkų nešamos vėliavos, - gal jo didenybė samdo karius tarnybai šiais neramiais laikais? Visą mano turtą pasiglemžus šaltiems jūros vandenims, man tektų arba pasukti nedorais keliais ir kada nors baigti panašiai, kaip šis nevykėlis, arba garbingai gauti atlygį, kaunantis už jūsų valdovą.
- Jei tik įrodysi esąs vertas karaliaus tarnybos, - šyptelėjo raitelis ir mostu paragino būrį, - fortą rasi anapus štai tos kalvos.
…
- Tarnauju mūsų šlovingajam imperatoriui Ungal Alyameldirui Aru-Ven Uru! - paradinė matinė juoda laivyno uniforma idealiai įsitempė ant pagarbą atiduodančio išmuštruoto piloto kūno. Žinoma, uniforma buvo pasiūta tiksliai ją dėvinčiam asmeniui, tačiau vien to nepakanka, kad saliutuojant audinys nesusiglamžytų, o sugultų dailiomis klostėmis, kurios paskui išsilygintų tarsi nė nebuvusios.
- Laisvai kapitone! Jūs turbūt jau žinote, kodėl esate čia, tačiau aš dar kartą išdėstysiu užduotį, kad neliktų jokių neaiškumų, – ne ką prasčiau aptemptą, tik gerokai gausiau apdovanojimais išpuoštą kitelį vilkintis laivyno vadas mostu parodė sėstis, - jūsų laukia svarbi, nors gal būt atrodytų ir nuobodi užduotis – išžvalgyti naujas teritorijas. Buvote atrinktas dėl keleto priežasčių, tačiau svarbiausia jų – esate puikus pilotas ir navigatorius. Šių įgūdžių jums tikrai prireiks išoriniuose regionuose, kur dar nėra žinomų patikimų poerdvinių maršrutų. Užduočiai atlikti, jums bus patikėtas naujo modelio žvalgybinis laivas su patobulintu šuolio varikliu ir tolimojo nuotolio skeneriais. Klausimų bus?
- Admirole, ar man tik atrodo, ar iš ties tai bus tik priedanga slaptai užduočiai? - net ir sėdėdamas kėdėje, pilotas išlaikė monumentalią povyzą.
- Taip, jus rekomendavę sintalai nemelavo – nuo jūsų nieko nepaslėpsi. Kapitone, nuojauta jūsų neapgauna – tikroji užduotis slapta. Pirmiausia mums įsakyta surasti naujas gyvenamas žvaigždžių sistemas, kuriose mes galėtume išplėsti savo, kaip išskirtinai sintalų valdomą teritoriją. Taip pat reikia sudaryti preliminarų išorinių teritorijų poerdvinių šuolių maršrutų žemėlapį, įvertinant lokalias gravitacines anomalijas, kurios mums galėtų suteikti strateginį pranašumą. Tai gali pasirodyti smulkmeniškas formalumas, tačiau kaip imperijos laivyno karininkas turėtumėte žinoti, kaip atidžiai imperatorius žiūri į smulkmenas, kartais iš esmės pakeičiančias įvykių tėkmę.
- Tuomet, paskutinis klausimas. Kada išvykstu? - pilotas nė akimirkai neleido išsprūsti viduje kunkuliavusių jausmų užuominai ir akmeniniu veidu išklausė vado monologą.
- Tuojau pat, kapitone. Oficialiai jūsų kreiseris jau išvyko drauge su kitais eskadros koviniais vienetais susidoroti su tejiečių regione klestinčiu piratavimu. Štai išsamūs užduoties duomenys, - admirolas ištiesė holografinės atmintinės kubelį, - jums paliekama laisvė pačiam susidaryti skrydžio planą, kurį suderinsite su priskirtu kontaktu. Nors jau minėjau, tačiau dar kartą pabrėžiu – užduotis slapta. Taigi ryšio seansai, kurių metu turėsi pateikti išsamias skrydžio ataskaitas, bus ribojami. Jų grafiką rasite atmintinės kristale. Gero skrydžio, kapitone!
- Man bus garbė tarnauti mūsų šlovingajam imperatoriui Ungal Alyameldirui Aru-Ven Uru! - tarsi suspausta spyruoklė kapitonas pašoko iš kėdės ir išsitempė atiduodamas pagarbą.
Tuomet kaukštelėjęs kulnais, nepriekaištingai apsisuko ir išžygiavo iš kabineto. Nė menkiausio raumens krustelėjimas akmeniniame veide neišdavė viduje kunkuliavusių emocijų katilui: „jiems ten, vadovybėje, senatvinė silpnaprotystė prasidėjo ar tiesiog nori pasityčioti?!“
Pakeliui į karininkų viešbutį, jaunuolis įstatė atmintinės kristalą į kišeninio kompiuterio lizdą ir jo nuotaika subjuro galutinai – nušvitusiame holografiniame žemėlapyje numatomas žvalgybos laukas apėmė kone visą galaktikos mažosios vijos pabaigą. Jis nė nepajuto, kaip pro sukąstus dantis išsprūdo galvoje besisukusios mintys:
- Uždaryti mane metalinėje geldoje kelioms dešimtims metų ir pasiųsti į galaktikos užkampį, ieškoti gyvenimui tinkamų planetų?! Tam buvo galima tiesiog pasamdyti keletą besmegenių iš krovininio laivyno gildijos, kurie net nesuprastų ką iš tiesų daro. Tuo labiau, kad jie besąlygiškai lojalūs gausesniam kreditų pundeliui, - atrodė, jog uoliai dėlioti karjeros laivyne planai ėmė byrėti į šipulius ir viskas grimzdo į bekraštes kosminio chaoso gelmes.
Beveik garsiai nusikeikęs, jis sėdo į transportinę kapsulę ir nurodęs kelionės adresą, atvėrė jam skirto laivo duomenis. Išvydęs laivo modelį, jis vos ne vos susilaikė, neištaškęs duomenų kristalo į kabinos sieną – vietoje laivyne įprastų žvalgybinių katerių, vadovybė jam skyrė kažkokią civilinę transportinę geldą. Tačiau šis įsiūčio priepuolis truko vos kelias akimirkas, kol akys pasiekė „Juodaja žvaigžde“ pavadinto laivo techninius duomenis – jaunasis kapitonas nejučiomis net sulaikė kvėpavimą. Jis sunkiai galėjo patikėti tuo, ką matė, vėl ir vėl skaitydamas tas pačias eilutes. Galų gale jis taip įniko į dokumentaciją, jog nė nepastebėjo, kaip transportinė kapsulė jau senokai stoviniavo greta viešbučio durų. Nenoromis atsitraukęs nuo hologramos, jis nuskuodė į savo kambarį. Ten, sparčiai sumetė būtiniausius daiktus į kelionkrepšį, persivilko spintoje buvusiais dėmesio netraukiančiais civiliniais drabužiais ir laivyno logistikos sistemai nurodęs surinkti bei perduoti saugojimui likusius daiktus, sparčiai nužingsniavo durų link, apimtas staiga pakilios nuotaikos.
Atvykęs į nurodytą doką, jaunuolis virpančiomis rankomis rinko duotą saugos kodą ant apšepusio seno transportinio laivo valdymo skydelio. Admirolas iš ties buvo teisus – užduotis jam patiks. Jis visuomet mėgo naujausią, greičiausią ir kitokia aukščiausios klasės techniką, o ši, iš išorės regis tuoj pradėsianti byrėti, transportinė lupena turėjo visa galva lenkti jam žinomus geriausius laivyno laivus. Tikroji užduotis buvo tiek įslaptinta, jog netgi nebuvo tiesiogiai nurodyta duomenų kristale ar išsakyta žodžiu, tačiau jaunuolis buvo pakankamai nuovokus suvokti, jog nepriklausomas prekeivis apšepusiame laive, naujų teritorijų paieška ar šuolių maršrutų sudarymas tebuvo priedanga naujos kartos kosminio laivo sistemų išbandymui.
- Na, imkimės darbo, - pats sau šypsodamasis ėmė murmėti jaunuolis, su nekantrumu pradėdamas įprastinę sistemų patikrinimo rutiną, dar nė nepasiekęs piloto kabinos. Kaip ir reikėjo tikėtis, laivynas aprūpino jį viskuo, ko gali reikėti tokios trukmės užduočiai atlikti, pradedant maisto atsargomis keliems metams, baigiant nedidelio atakos kreiserio lygio ginkluote, gudriai užmaskuota šiame civiliniame laive. Tačiau viską vainikavo impulsiniai bei šuolio varikliai, kuriuos turėjo sukurti genijus, beprotis arba abu kartu. Nors dar labiau tikėtina, jog, kaip ir šuolio vartai, tai buvo dar vienas senosios rasės palikimas, kurį pagaliau kažkam pavyko iššifruoti laivyno žvalgybos skyriuje. Jei nauji impulsiniai varikliai žadėjo užtikrinti iki šiol neregėtą manevringumą įprastinėje erdvėje, tai šuolio variklis turėjo iš esmės pakeisti keliones tarp žvaigždžių sistemų. Jis vis dar sunkiai galėjo patikėti, jog naujajam varikliui nebereikės šuolio vartų ar gravitacinių anomalijų. Iki šiol kruopščiai sudarinėti statiniai tarpžvaigždinių šuolių maršrutai, įskaitant ir tuos, kuriuos jis pats turės sudarinėti šios kelionės metu, išsyk neteks prasmės, nes naujasis variklis leis laisvai pasirinkti tiek šuolio pradžią, tiek ir jo pabaigą, jei tik, žinoma, pakaks reaktoriaus galios. Su tokiais varikliais, sintalų laivynas turės akivaizdų strateginį pranašumą, leidžiantį išvengti priešiškai nusiteikusio „sutikimo komiteto“ iš anksto žinomuose išvykimo ar atvykimo taškuose.
Gavęs leidimą kilti, jaunuolis sunkiai suvaldė norą aktyvuoti suvestas šuolio koordinates ir vos palikus atmosferą, dingti elementariųjų dalelių pliūpsnyje. Tačiau nenorėdamas pritraukti pašalinio dėmesio, jis kantriai stebėjo, kaip linksta horizonto linija, o žydrą dangų keičia žvaigždžių spiečiais švytinti juodynė. Daugybę kartų kartotas pakilimas į orbitą šį sykį, regis, truko ištisą amžinybę ir pilotas vos galėjo nusėdėti krėsle, spausdamas vairalazdę ir radarų ekranuose stebėdamas atrodytų chaotišką įvairiaspalvių ženklelių šokį. Regiono cento planetos orbitos buvo sausakimšos ir jam prireikė ne vieną kartą tikslinti ir derinti savo judėjimo vektorių, skriejant vieno iš keleto planetos orbitoje besisukusių šuolio vartų link. Priartėjus ir sutapatinus greičius, jaunajam kapitonui teko ilgokai pakyboti sinchroninėje orbitoje, laukiant savo šuolio eilės.
Nuobodžias laukimo minutes jaunasis sintalas naikino, godžiai skaitydamas dokumentaciją ir derindamas laivo sistemas pagal savo poreikius ir įpročius. Galų gale artimiausius keletą metų šis transporteris bus jo namai, todėl norėjosi išvengti staigmenų bent jau iš laivo pusės.
- … pateikti šuolio koordinates. Vartai kviečia „Juodąją žvaigždę“. Prašome nurodyti skrydžio planą ir pateikti šuolio koordinates! - sprendžiant iš pakylėto operatoriaus tono, į dokumentaciją inikęs kapitonas pro ausis praleido jau kelintą šaukinį iš eilės.
- Čia „Juodoji žvaigždė“. Atsiprašau už užlaikymą – nedideli techniniai nesklandumai ryšio sistemoje. Privatus komercinis skrydis į išorinius sektoriaus 3.10 regionus. Vežu būtinąją proviziją. Šuolio koordinatės jau pervestos vartų terminalą, - patyrusiems pilotams įprasta greitakalbe išpyškino sintalas.
- Komercinis skrydis į dykynę?! Tikiuosi žinai, ką darai ir bent jau turi klientą, kuris padengs vartų išlaidas, - nusistebėjimo neslėpė vartų operatorius, - į išorinius regionus niekas nebeskrenda, nes ten beveik nėra kolonijų.
- Tačiau tos esamos išskėstomis galūnėmis laukia būtiniausių prekių, neretai pasirįžę už jas susimokėti bet kokius pinigus, - atšovė jaunuolis, niūriai prisimindamas dar ne taip seniai matytus vaizdus iš vienos tokių tolimųjų gyvenviečių.
- Arba nesumokėti iš vis. Piratavimas ten gan paplitęs reiškinys, - nedviprasmiškai užsiminė operatorius.
- Na taip, tačiau tam atvejui šioje geldoje turiu keletą staigmenų, - sintalas žvaliai atrėmė operatoriaus abejones, puikiai žinodamas, kad šį sykį kalba tiesą.
- Na entuziasmo ir optimizmo tau netrūksta. Reikia tikėtis, kad nepritrūksi ir sėkmės, vaiki, - operatoriaus balse akivaizdžiai nuskambėjo pavydo gaidelės, - gero skrydžio. „Juodoji žvaigžde“, pasiruoškite šuoliui.
Sulaukęs leidimo šuoliui, jaunuolis švelniai trūktelėjo vairalazdę, perversdamas suploto lašo formos laivą ant šono ir versdamas jo nosį aukštyn, kol kabinos apžvalginiuose ekranuose išvydo šuolio vartus.
Superlaidininkais sujungtų erdvėlaikį iškreivinančių pilonų sistema melancholiškai sukosi geosinchroninėje planetos orbitoje, kol jos valdymo sistemas pasiekė jaunuolio perduotos pirmojo kelionės tikslo koordinatės. Aktyvuotas vartų mechanizmas staiga atgijo, tingiai pakreipdamas disko plokštumą statmenai būsimajam transportinio laivo judėjimo vektoriui. Vos pabaigę lygiuotis, vartai pradėjo veikti ir tarp pilonų matoma žvaigždžių brangakmeniais nusagstyta juoda dangaus bedugnė pradėjo raibuliuoti, atsiveriant plyšiui per kitus matavimus. Ilgai nelaukęs, kapitonas stumtelėjo keletą svirtelių ir sugaudę žemu dažniu, impulsiniai varikliai žvaliai paspyrė laivą vartų link. Įsmeigęs akis į raibuliuojantį savo kelionės tikslą, jaunasis kapitonas iš akių pametė radarų ekraną, kuriame buvo matyti, kaip vienas iš ženklelių, žymėjęs sinchroniškoje orbitoje kybojusį laivą, staiga įgauna identišką judėjimo vektorių. Mikliai, tačiau ne tiek, kad atkreiptų dėmesį, įsibėgėjęs iki norimo greičio, smarkiai modifikuotas transportinis laivas kirto raibuliuojančią ribą ir paniro į žaižaruojančių ir banguojančių šviesų chaosą, drauge su į užsiveriantį vartų plyšį įšokusiu pakeleiviu...
…
Atmintis vis dar priminė be tvarkos išbarstytų marmuro akmenėlių krūvą – daug spalvingų nuotrupų, iš kurių sunku sudaryti bendrą vaizdą. Iki šiol pernelyg nesižavėjęs varginančiomis kovos kardu pamokomis, per paskutinius mėnesius jis suvokė, jog vienintelis būdas susikaupti ir išvalyti mintis, tai spausti rankoje kardo ar kito ginklo rankeną. Kaskart pakėlus ginklą, šis pasaulis tyliai pasislinkdavo šalėliau, užleisdamas vietą užplūstančiai vidinei ramybei, stebint aštrių ašmenų brėžiamus lankus. Jis tarsi žengdavo į kitą pasaulį. Tą, kuriam jis visuomet priklausė...
Sunkumų jis turėjo ne tik su pasaulio suvokimu ir atminties spragomis. Palyginti neseniai jaunuolis taip pat suvokė, turįs šiokių tokių keblumų su mirtimi. Pagrįstų įtarimų dėl galimybės susitikti su Kūrėju Gofraidui sukėlė tas nelemtas skrydis pro pilies langą, tačiau po susitikimo su plėšikų gauja nebeliko jokių abejonių. Tiesa sakant, tą kartą jis pats nustebo netgi labiau nei plėšikai – pusę tuzino strėlių ir durklo ašmenys tiesiai į širdį turėjo būti daugiau nei pakankama, pribaigti atsitiktinį keliautoją nuošaliame miško kelyje. Nepaisant to, Gofraidas sugebėjo vargais ne galais atsikelti, nors skausmas buvo pragariškas – degino ne tai, kad kiekvienas judesys, kankinantis buvo kiekvienas širdies tvinksnis. Į grobio dalybas įnikę plėšikai nė nepastebėjo, kaip buvęs negyvas kūnas svirduliuodamas atsistojo ir nuo žemės pakėlė iš rankų iškritusį kardą. Kai vienas jų pagaliau atsigręžė kelio akmenis girgždinančių žingsnių pusėn – buvo jau vėlu. Tarsi ežys dygliais, įsmigusiomis strėlėmis pasišiaušęs Gofraidas sparčiai leido žemyn iškeltus karšo ašmenis ant iš nuostabos ir siaubo sustingusio žmogaus kaklo. Iš krauju gausiai aptaškyto sąstingio sugebėjo atsitokėti tik du iš penkių sėbrų, likę trys liko gulėti ant kelio, kaip ir Gofraidas smarkiai praradę prekinę išvaizdą. Ta kart parkritęs ant kelių, su sužeisto žvėries staugimu, jaunuolis plėšė strėlę po strėlės ir stebėjosi, kaip sparčiai užsitraukia žiojėjusi skylė bei stoja kraujavimas. Jo bendravardžio Sitriuko sūnaus siųsto kapitono ant krūtinės paliktą randą taip pat jau vargiai buvo galima įžiūrėti.
- Dvėsk, normanų netikėli! - jaunuolio ausis pasiekęs šūksnis privertė suklusti ir sugrįžti arčiau šios realybės. Nepaisant nemirtingumo, jis visiškai netroško iš naujo pajusti, kaip šalti plieno ašmenys skrodžia jo vidurius, tad dešinė ranka kone pati pakėlė kardo ašmenis, žemyn ir į kairę nukreipdama galingą, tačiau negrabų kirtį.
- Nepyk, ne šį kartą, - pašaipiai atšovė jaunuolis, iš apačios užsimodamas savo kalaviju kairį šoną atsukusiam priešininkui. Ašmenų stipruma tiksliai smogė į nedidelį tarpą tarp geležinės kirasos apykaklės bei šalmo ir ėmė džergždami sliuogti grandijomis, kol beveik pračiuožė ir jų silpnuma.
- Tik tiek tesugebi?!, - nors smūgis buvo gan stiprus, tačiau jis tik šiek tiek apsvaigino kovos įniršio apimtą saksą, - Nusiųsiu tave į pragarą, stabmeeeerrrhhhllll....
Pradėto grasinimo jis nesuspėjo pabaigti, nes paskutiniu momentu jaunuolis sugavo čiuožiančių ašmenų smaigalį ir šoktelėjęs, suvarė juos tarp grandijų žiedų. Pažeisti minkštos geležies žiedai skėtėsi ir trūkinėjo, atverdami ašmenims kelią link neapsaugotos kaklo arterijos, tad laukan išsiveržęs raudono kraujo pliūpsnis taip pat mikliai užkišo ir sakso gerklę.
Tokiu pat staigiu judesiu išlupęs kalaviją iš gargaliuojančio priešininko kaklo, Gofraidas greitai apžvelgė mūšio lauką – neplanuotas mūšis prie Stamfordo artėjo prie pabaigos ir buvo akivaizdu, jog ne jie bus nugalėtojų tarpe. Ši perspektyva visai nedžiugino, nes kiti jo būrio vyrai neturėjo to naudingo nesutarimo su mirtimi ir jie tebebuvo reikalingi Gofraidui atsiskaityti su savo bendravardžiu. Jų bandymas užsidirbti, dalyvaujant karaliaus Haraldo Hardrados žygyje užimti Anglijos sostą žlugo, pastarajam gavus strėlę gerklėn jau pačioje netikėto mūšio pradžioje. Vargu, ar susiklosčius tokioms aplinkybėms, jiems pavyks gauti pinigus, žadėtus už šią Hardrados kampaniją.
Ilgiau žioplinėti nebuvo kada - keliais vikriais šuoliais išvengęs į jį besikėsinusių ašmenų ir pakeliui dar spėjęs patrumpinti pakeliui pasitaikiusio sakso ranką, Gofraidas plačiu mostu nurėžė vieną jo vyrų užspeitusių anglų kario galvą.
- Bjornai! Kur Stenas, Frėjus, Egilas, Einaras? - sušuko jaunuolis, mikliai užimdamas vieną iš žilstelėjusio barzdoto kario priešininkų.
- Steno ir Frėjaus nebėra – pats mačiau, kaip krito. Einaras, kaip jam ir priklauso – siautėja vienas. Egilo nemačiau, - pasidalijus priešus, atsirado laiko persimesti keliais žodžiais.
- Pūsk mūsų ragą! Mes privalome trauktis, kitaip mus čia išskers! - tarsi patvirtindamas jo žodžius, nuskambėjo sodrus žemas Hardrados vėliavnešio ragas, skelbiantis visuotinį atsitraukimą. Nedideliu skydu apsaugota kaire ranka atrėmęs kardo kirtį, Gofraidas atvėrė platų plyšį anglų kario krūtinėje ir čia pat puolė Bjorną spaudusį saksą. - Pūsk!
Vienam po kito subaubus ragams, Hardrados kariaunos likučiai ėmė trauktis Stamfordo tilto link, tikėdamiesi patekti į rytinį upės krantą ir ten persirikiavus apsiginti.
- Suglaust šonus, nebandykit atsukt nugarų, kol nepriėjom tilto! - garsiai rėždamas komandas, jaunuolis sparčiai traukėsi atbulas, dengdamasis skydu, pariruodamas puolimus bei kontratakuodamas kairėn ir dešinėn – ko jau ko, bet užsidegimo anglams tai tikrai netrūko, - Pasiekę tiltą, rikiuojatės po du ir maunat prie rezervo. Aš jums laimėsiu šiek tiek laiko!
- Vade mes su jumis! - riktelėjo už keleto sieksnių kirviu žvaliai besidarbuojantis šiaurietis.
- Trauktis, tai įsakymas! Man iš jūsų mirusių nebus jokios naudos! Pats aš, kaip visuomet, kaip nors išsuksiu, - piktai atšovė Gofraidas, - jei taip norit man padėti, nuo tilto vidurio dešinėje palikite porą skydų, o kairėje kelis ginklus. Ir pasirūpinkit, kad Hardrados nevėkšlos neužkištų tilto! Tuomet nekeldami triukšmo lėkit į langskipą – mūsų mūšis čia jau baigtas. Manęs laukit nė akimirkos ilgiau, nei galit ir vos tik užmatę saksus – išplaukit!
Jo samdiniams, nors ir margaspalvei šutvei, įsakymų kartot nereikėjo – kariai tuoj atsiskyrė nuo priešakinių besitraukiančiųjų pozicijų ir nurūko į užnugarį, tilto link. Kai žingsnis po žingsnio, Gofraidas pagaliau pasiekė tiltą, jo vyrai jau buvo bebaigią vadovauti paskutinių Hardrados karių persikėlimui į kitą sraunios upės pusę. Vikriai atremdamas jį spaudžiančių saksų smūgius, akies kampu šiaurietis stebėjo, kaip Bjornas su Egilu tolsta nuo kranto kitapus upės. Dar keli tuzinai kirčių atšoko nuo nepralaužiamos Gofraido gynybos ir jo kaustyti batai dunkstelėjo į siauro medinio tilto grindinį – išmušė jo žvaigždžių valanda.
Jaunuolis žengė porą staigių plačių žingsnių atgal ir šiek tiek pritūpęs, sustingo keletui akimirkų, atsispyręs dešine koja. Jis dar negalėjo suvokti kaip ir kodėl, tačiau neišvengiamo pavojaus akimirką, pasaulis beveik apmirdavo ir panirdavo į klampią miglą, pro kurią irtis reikėjo nemažų pastangų. Taip nutiko ir šį kartą - Gofraidas vėl brido per nematomą upę, kurios tėkmė palengva artyn plukdė priešininkus ir jam tereikėjo taikliai užsimoti kardu. Keistai apsunkusi ranka aukštyn iškėlė ašmenis ir grakščiai nubrėžė lanką, siekiantį neapsaugotą artyn slinkusio sakso kaklą. Pasipriešinimas kryptelėjo riešą, o jau į kitą priešą sukdamas žvilgsnį, jaunuolis dar išvydo, kaip ašmenų smaigaliui iš paskos skiriasi oda, sausai traškėdamos trūkinėja sausgyslės ir iš perkirstos kaklo arterijos išsprūsta pulsuojantys kraujo lašai. Iš pro šalį plaukusio kario kakle atsivėrusios žaizdos lėtai mušantis fontanas savo raudonais purslais pataikė tiesiai jaunuoliui į veidą – per kūną staiga nubėgo saldus virpulys, kokio jis dar nebuvo jutęs. Ekstazės apimtas, jis toliau brido per nematomą upę, keldamas ankstesnio kirčio nuleistus ašmenis, aukštai atkišęs alkūnę. Vos tik priešininko kalavijas lėtai praplaukė pro žasto apačią, šonu besisukantis Gofraidas išsisuko nuo vidurius ketinusių paleisti ašmenų ir ėmė sparčiau kelti ranką, įsprausdamas savo kardo ašmenis į jį puolusio sakso dešinę pažastį. Raumenų gumbais išsprogusi ranka ištraukė ginklą, perpjaudama raiščius ir tuoj pat bedė kardą atgal į krūtinę.
Tilto link skubėję anglai tespėjo pamatyti, kaip prie tilto atsitraukęs jaunas šiaurietis padarė porą šuolių atgal ir paskui keturi jų vyrai krito žemėn, pakirsti pilko šešėlio. Tačiau laiką sulėtinanti nematoma tėkmė reikalavo daug jėgų ir nepaisant puikios formos, trečią priešininką nukovęs Gofraidas jau pradėjo justi nuovargį. Keista migla išsisklaidė taip pat staiga, kaip ir atsirado, tačiau savo darbą ji atliko – akimirksniu netekę keturių vyrų, anglai sustojo, duodami šiauriečiui keletą akimirkų atsikvėpti. Daugiau nė nereikėjo – Gofraidas, numetė skilusį skydą ir pagriebęs savo vyrų paliktą pakaitalą, iššaukiančiai atsistojo tilto viduryje.
Jis jau buvo įsivėlęs į ne vieną kruviną velniavą, buvo žudęs, tačiau šį sykį viskas buvo kažkaip kitaip - jis ne šiaip stovėjo siauro tilto viduryje, pasiruošęs kovai su nuolat gausėjančiu anglų karių būriu. Kaitinančios šalčio bangos vilnijo visu kūnu ir jis su nekantrumu laukė kito priešo, geidė tos akimirkos, kai jo ausis pasieks šlapias mėsą pjaunančių ašmenų šniurkštimas, ilgėjosi to sunkaus salsvo kraujo tvaiko. Gofraidas mėgavosi būsimos kovos jauduliu ir nė nepajuto, kaip iš jo krūtinės išsiveržė trūkčiojantis staugimas, pamačius pajudėjusį jo link pirmąjį anglų karį. Dar kelios akimirkos ir šaižiai sužvangėję dviejų kardų ašmenys susikryžiavo, perskirdami du įsiūčio kupinus žvilgsnius:
- Góðr dagr deyja! Ljótr saxar! - išsiviepęs pro dantis iškošė Gofraidas, staigiu judesiu nublokšdamas atgal savo priešininką. Antras sakso kirtis skriejo pro šalį, o pastarajam užkliuvus už taikliai pakištos šiauriečio kojos, jis paslaugiai ištiesė kaklą besileidžiantiems Gofraido ašmenims. Nutrintas medinis grindinys tapo dar slidesniu, gausiai jį skalaujant ryškiai raudonam kraujui, besiliejančiam paskui dusliai bumbsinčią sakso galvą.
Žingsnis atgal, puolančio sakso kirčio pariravimas, kontrataka ir dar viena tiršta šilta srovė sukėlė geidulingą virpulį.
„Kas aš? Iš kur tas kraujo troškimas?“ - staiga dingtelėjo jaunuoliui.
Prie Stamfordo tilto šurmuliavo vis gausėjantis įsiutusių saksų pulkas, nekantraujančių susiremti su Hardrados armijos likučiais. Tačiau prieš tai jiems reikėjo įveikti siaurą medinį tiltą, kurio viduryje užsispyrusiai stovėjo šiaurietis, dosniai dalindamas kardo kirčius į kairę ir į dešinę. Dar keli mostai ir pro medines lentas į upę vėl ėmė gausiai lašnoti lipnūs raudoni lašai. Eilę atstovėjęs augalotas anglas pagaliau sulaukė savos galimybės ir ėmė aršiai spausti Gofraidą tolyn, kito kranto link. Jaunuolis vos spėjo pariruoti smarkius smūgius, kai jo ausis pasiekė vis stiprėjantis nemalonus zvimbimas, lydintis kardo žvangesį. Supratęs, kad ašmenys ilgai netemps, Gofraidas karštligiškai ėmė dairytis pakaitalo ir akys užkliuvo už keleto žingsnių dešinėje tilto pusėje paslaugiai palikto Bjorno kovos kirvio. Atrėmęs dar vieną smūgį, ir karštligiškai ieškodamas būdų įveikti saksą, šiaurietis giliai iškvėpė, tikėdamasis vėl panirti į tą laiką klampinančią miglą. Vietoje to nutiko kažkas naujo – pasaulis pasidabino keistomis į tinklą susipynusiomis mirguliuojančiomis linijomis. Daug negalvojęs, Gofraidas bedė kardo smaigalį į keleto linijų susikirtime žibėjusį ryškų tašką ant anglo skydo ir didžiai jo nuostabai – užuot saugojusios, kaustytos lentos traškėdamos praleido geležtę ir ji giliai susmigusi, prisegė skydą prie sakso peties. Nekreipdamas dėmesio į sustugusio anglo rankoje zvimbiančius ašmenis, jaunuolis staigiu trūktelėjimu perlaužė savo skylantį kardą ir švystelėjo ginklo rankeną su ašmenų likučiais už nugaros trypčiojančiam anglo bendražygiui į veidą. To pakako trumpam sutrikdyti priešininkus ir staigiu šuoliu pagriebti paliktą ilgakotį kirvį.
Vos sugniaužus ginklo kotą, jaudulį paskandino užliejanti vidinė ramybę – jis ir vėl galėjo žudyti. Iššiepęs dantis, jaunuolis plačiai užsimojo Bjorno kirviu – išpuoselėti šiauriečio kirvio ašmenys netruko susitepti raudonu dar vieno ant tilto savo mirtį pasitikusio sakso krauju. Tas pasaulį padabinęs mirguliuojantis voratinklis pasirodė velniškai naudingas – priešininkų ašmenys skydai, grandijos ir netgi kaldinti šarvai trūkinėjo ir skilo tarsi būtų pagaminti iš sutrešusios medienos. Gofraidui beliko tik taikytis į stambiausius linijas jungiančius mazgus ir taškyti priešininkų kraują kairėn bei dešinėn.
„Ko AŠ siekiu ŠIAME pasaulyje?“ - šmėkštelėjo kita mintis ir šiaurietis susigriebė, nesąmoningai pabrėžiąs šį pasaulį, tarsi jis būtų lankęsis kituose. Ir nespėjęs nusijuokti iš šio, atrodytų kvailo teiginio, jis prisiminė savo sapnus ir dienos vizijas. Staiga tie vaizdiniai pasidarė nebetokie jau ir svetimi. Netikėtai sau Gofraidas leido pripažinti, kad nežinia kaip ir kodėl, tačiau visa tai gali būti jo paties prisiminimai – negalėjimas mirti puikiai derėjo prie tokių keistenybių.
Transo apimtas jaunuolis tapo mirtį nešančiu gyvu viesulu su dviašmeniu kirviu, kuris sėkmingai talžydamas anglų kariuomenę, neleido jai persikelti per tiltą. Savo aukas Gofraidas nustojo skaičiuoti vos pakėlęs nuo tilto grindinio Bjorno kirvį. Ši diena tikrai buvo kitokia - jis tapo vieno žmogaus armija. Dešine sutrupinęs eilinio kario šalmą, šiaurietis įrėmė kairės rankos plaštaką į beužgęstančio kūno krūtinę, pasirengęs stumti jį per tilto atbrailą, kai netikėtai pajuto jėgų antplūdį. Pasukęs galvą kairėn, jis išvydo rausvą švytėjimą, kylantį nuo kario krūtinės jo plaštakos link – pojūtis buvo nenusakomai malonus. Bet laiko malonumams nebuvo, tad glembantį kūną teko versti žemyn į vandenį ir imti kitos aukos. Tik šį sykį jaunuolis sąmoningai plojo kairiąja plaštaka priešininkui į krūtinę, tarsi plėšrus paukštis ketindamas suleisti savo nagus ir, vėlgi, jo nuostabai piršai tarsi prasmego gilyn į aukos kūną, susiliedami su juo. Gofraidas juto, kaip šilta banga perbėga iš kairės rankos ir persilieja į jau silpstančią dešinę, leisdama šiai triuškinančiu smūgiu nusileisti ant iškelto lašo formos anglo skydo. Pastarasis traškėdamas sugėrė kirvio ašmenų jėgą, tačiau tai mažai kuo padėjo ant tilto sukniumbančiam saksų kariui.
Be vargo susidorojęs su dar kokiu pustuziniu priešininkų, jaunuolis susizgribo, jog davęs pakankamai laiko atsitraukti bendražygiams, jis visiškai nepagalvojo apie savo paties atsitraukimą. Vargu ar vieną po kito kelis tuzinus karių praradę anglai, leis jam tiesiog apsisukti ir pasišalinti nuo tilto. O išlaikyti tiltą, kol išseks visos saksų pajėgos taip pat nebuvo jo plano dalimi. Tuo labiau, kad per kritusius karių kūnus jau darėsi sunku žengti žingsnius, mojuojant masyviu Bjorno kirviu. Trumpomis atokvėpio akimirkomis, kol sumišę anglai nerangiai brovėsi per jau nebegyvas kliūtis, jaunuolis spėjo atsikratyti beveik visa savo ekipuote ir paskutinius priešininkus pasitiko vilkėdamas tik odines kelnes ir lengvo audinio marškinius, kurie taip pat netruko būti suplėšyti.
Dabar jau karštligiškai dairydamasis į šalis bei ieškodamas būdo pasitraukti iš gerokai užsitęsusių skerdynių, šiaurietis nepastebėjo nuo anglų upės kranto pusės tilto link plaukiančios statinės. Dar vienas eilinis mostas kirviu, dar viena eilinė mirtis ant krauju paplūdusio tilto ir dar vienas saldus prisilietimas prie mirštančio priešininko sielos, prieš jam paliekant šį pasaulį. Šią, ko ne rutina tapusia veiksmų seką staiga nutraukę deginantis skausmas apatinėje kūno dalyje – nepastebėtai priplaukusioje statinėję sėdėjęs ietininkas atsivėdėjęs smeigė savo ilgu ginklu Gofraidui į tarpukojį pro tilto grindinio lentų plyšius.
„Gal tai ir bus geriausias sprendimas“, - pagalvojo jaunuolis matydamas plūstantį savo paties kraują. Jam teliko akivaizdžiai susvirduliuoti ir apsimesti neišlaikius eilinio saksų kario puolimo, persisverti per tilto atbrailą. Tolimesnį darbą atliko planetos trauka iš kurios darbą perėmė srauni upės tėkmė.
Naujai užvirusio mūšio atgarsiai netruko likti toli užnugaryje, pro šalį palengva plaukė žolėmis apžėlę Dervento upės krantai. Jėgos seko ir jaunuolio sąmonę palengva ėmė gaubti tamsos šydas – iš gilios žaizdos kraujas tekėjo sparčiau, nei nežinomos galios gebėjo ją užtraukti. Vienu momentu Gofraidas pajuto keistą šilumos ir lengvumo bangą, sklindančią nuo vieno upės kranto – vangiai pasukęs galvą kranto link, šiaurietis pabandė pramerkti akis. Pro drebančius akių vokus jis tespėjo išvysti ant kranto stovintį ir, kaip jam pasirodė, švelnaus švytėjimo apgaubtą moters siluetą. Ir paskui galutiniai užslinko tamsa… Ramybė, rodos, truko ištisą amžinybę, kol ją sutrikdė kažin kokia grubi jėga, išvilkusi iš švelnių vandens gniaužtų ir nutėškusi ant kieto paviršiaus. Tamsą perskrodė gerai pažįstamas amžinai užkimęs balsas:
- Aš gi sakiau, kad jis ir vėl išsisuks! Mūsų vadas tikras berserkeris!