Na šį sykį tai jau tikrai turėtų būti priešpaskutinis pirmosios apsakymo dalies skyrius. Tiesiog, kaip apetitas atsiranda bevalgant, taip ir mintys kyla, jas rašant. Todėl rašant buvo išsiplėsta kiek daugiau, nei tilptų į vieną skyrių. Šeštajame skyriuje išvengęs būti palaidotas gyvas, Mestoras pagaliau sugrįš namo, tačiau kaip jį sutiks gimtoji Atlantida?
Sielos akmenys
Senųjų ginklas, regis, iš tiesų spartino sielų susiliejimą – jaunuolis akiaizdžiai tobulino savo Chaoso galių valdymo įgūdžius. Ir nepaisant to, kad iki nemirtingojo gebėjimų jam buvo toli, kaip iki pėsčiomis iki Antario, netgi sąmoningai nevaldydamas dalies savo gebėjimų, jaunuolis akivaizdžiai buvo visa galva aukštesnis už daugumą geriausių atlantų Magijos Gildijos meistrų. Žinoma, tik savoje destruktyviosios magijos srityje. Kita vertus, dėl tos pačios pažangos nemirtingasis šiek tiek nerimavo, jog jo įsikūnijimas beveik visuomet segėjo kito Kūrėjo dovanotąjį Senųjų ginklą. Jis būtų buvęs kur kas ramesnis dėl savo inkarnato, o tuo pačiu ir savos ateities, jei tame upės dugne po ranka būtų pakliuvusi Aži Dahaka, o ne Angelo ranka. Deja, kad ir kaip to norėjo, nemirtingasis negalėjo kontroliuoti kaip ir kur atsidurs jo vardiniai ginklai, pirmą sykį įžengiant į pasirinkto pasaulio srovę Chaoso vandenyne.






Antroji „Ubuntu 11.10“ liekninimo dietos aprašymo dalis. Pirmąją 