Prieš keletą metų pasirodžius pirmosioms žinioms apie naujos kartos kompiuterių įkrovos valdymo sistemą UEFI, kilo nemažas triukšmas. Įvairių sričių specialistai, o ypač laisvos programinės įrangos puoselėtojai, sunerimo, jog naujas UEFI funkcionalumas monopolininkei „Microsoft“ sudaro galimybę kontroliuoti rinką ir paprasčiausiai neleisti kompiuteriuose įkrauti kitos, nei „Windows“ operacinės sistemos. Tai kompanija galėjo pasiekti, pasitelkusi saugios įkrovos („Secure Boot“) funkciją, leidžiančią kompiuteryje įkrauti tik žinomą skaitmeninį parašą turinčią OS. Kadangi „Windows“ sistemas platinantys kompiuterių gaminto jai diegtų „Microsoft“ pateikiamą skaitmeninį sertifikatą, kuriuo vėliau būtų tikrinami įkraunamos OS parašai, tai parašų patvirtinimą iš esmės kontroliuoja pati „Microsoft“.
Be kompanijos palaiminimo tokiuose kompiuteriuose nebūtų galima įkrauti kitos OS, nes kompiuteris paprasčiausiai nestartuotų. Dar daugiau, kaip jau savo kailiu spėjo įsitikinti ne vienas „Samsung“ ar „Lenovo“ kompiuterių savininkas, bandant įdiegti „nesertifikuotą“ OS, „Secure Boot“ sėkmingai gali deaktyvuoti kaupiklį ar pagrindinę plokštę, paversdamas kompiuterį paprasčiausia plyta.
Savaime suprantama, jog tokios perspektyvos daug kam nepatiko ir IT visuomenės prispausta „Microsoft“ pakeitė „Windows“ sertifikavimo reikalavimus, įtraukdama papildomus reikalavimų punktus. Pastarieji iki šiol teigė, jog įrangos gamintojas, norėdamas gauti teisę klijuoti „Windows certified“ tipo lipdukus ant savo kompiuterių, turi numatyti galimybę išjungti „Secure Boot“ funkciją arba leisti įtraukti savo skaitmeniniu parašu pasirašytų OS įkrovos programas. Kitaip tariant, gamintojai buvo įpareigoti realizuoti „Secure Boot“ funkciją, tačiau tuo pat metu jie turėjo leisti vartotojui įkrauti bet kokią operacinę sistemą. Tačiau nuo šių metų vasaros, kai pasirodys „Windows 10“, reikalavimo leisti išjungti „Secure Boot“ gali ir nebelikti.
Anot „Arstechnica“, Kinijoje vykusios „WinHEC“ konferencijos metu „Microsoft“ rodytame pranešime tokio reikalavimo nebebuvo matyti. Tiesa, kompanija neatsakė į tiesioginį klausimą ar tai reiškia, jog įrangos gamintojai nuo šiol galės gaminti įrenginius leidžiančius įkrauti tik vieną OS, kurią pateikė gamintojas.
Jei tai pasirodytų tiesa, tai šios naujienos nieko gero nežada nei eiliniams kompiuterių vartotojams, kuriems giliai „dzin“ visokie UEFI, BIOS ir kiti keiksmažodžiai, nei, tuo labiau, pažengusiems vartotojams, norintiems valdyti savo kompiuterį, o ne būti jo valdomiems. Kontroliuodama įkrovą, „Microsoft“ gali gan paprastai priversti vartotojus pirkti naują kompiuterį ir, tuo pačiu, naują OS, nes, prisiminkite, nuo „Windows 10“ kompanija ketina pakeisti OS platinimo modelį ir naujas versijas leisti gerokai dažniau. Tačiau naujos „Windows“ versijos gali būti pasirašytos jau nauju sertifikatu, kurį atpažins tik naujai pagaminti kompiuteriai, o senesnieji nebegalės jos įkrauti. Be to, nesusimokėti už „Windows“ taptų gerokai sunkiau, nes išmanių programų laužytojų „patobulinta“ „Windows“ sistema paprasčiausiai nepasileistų tokiuose kompiuteriuose, nes „patobulinti“ failai neatitiktų originalų.
Na, o laisvos programinės įrangos vartotojams taip pat bus ne kas, nes jiems, greičiausiai, tektų tenkintis tik antrarūše įranga. Kaip ten bebūtų, tačiau realybė yra ta, kad kompiuteriai pirma gaminami „Windows“ sistemoms ir jei „Microsoft“ nebereikalaus realizuoti kažko, ko nereikia „Windows“ veikti, tai vargu ar gamintojas norės gaišti laiką ir pinigus dėl keleto procentų potencialios rinkos. O jei dar už tokį tingėjimą atlikti darbus už uždarų durų „Microsoft“ pasiūlys papildomas nuolaidas (kaip jau yra nutikę ne kartą), tai gamintojai turės dar mažiau priežasčių palengvinti gyvenimą „Linux“ ir kitų sistemų vartotojams.
Žinoma, visos šios galimybės vartotojams yra pateikiamos labai skambiomis frazėmis. Paprastai pasakojamos pasakos apie kompanijų siekius rūpintis kompiuterių vartotojų saugumu, neleidžiant jų kompiuteriuose vykdyti trečiųjų šalių programinio kodo, galinčio pavogti asmeninius ar finansinius duomenis ar kitaip pakenkti jų privatumui arba paprasčiausiai panaudoti kompiuterio išteklius kenkėjiškais tikslais kitų tinklo kompiuterių atžvilgiu. Tai iš esmės nėra melas, tačiau kompanijoms nutyli kokia kaina toks saugumas bus pasiekiamas.
Vienintelis būdas to išvengti - domėtis kas yra perkama ir kaip tai veikia. Jei vartotojai pradės domėtis ir ims vengti pirkti įrenginius, kurie jiems nepriklausys, tai gal ir galima tikėtis, jog tokios funkcijos neatsiras. Kita vertus „PlayStation 3“ ir „Renault“ pavyzdžiai puikiai parodė, jog vartotojai net nesigilina, jog mokėdami pinigus už fizinį daiktą, jie gauna tik teisę juo naudotis, o ne teises į patį daiktą.