Star InactiveStar InactiveStar InactiveStar InactiveStar Inactive
 

Article Index

Deja, šios atsargumo priemonės nepadėjo išvengti nemalonumų. Pirmieji įtarimai kilo priartėjus prie kalnų, iš kurių išteka Ilgoji upė – kažkas juos ėmė sekti. Tik šįsyk tai nebuvo taip akivaizdžiai juntama, kaip Indo slėnio džiunglėse ir prireikė net keleto savaičių, kol keliautojai suvokė turintys uodegą. Pakelės užeigose pasitaikantys vis tie patys žmonės, kiek dažniau, nei derėtų nuo pakelės kalnų nubyrančios žvyro bei akmenų srovelės bylojo, jog greta jų keliavo dar kažkas, nenorintis pasirodyti, tačiau uoliai nepaleidžiantis jų iš akių. Mestoras aiškiai matė mokytojo susirūpinimą tokiu atkakliu jų šnipinėjimu:

 

– Nepatinka man visa tai, kvepia rimtais nemalonumais, – tyliai sau po nosimi į taktą žirgo kanopų stuksenimui bambėjo Sargonas, – nežinau kodėl, tačiau manau, kad tuos plėšikus reikėjo pribaigt ir nepalikt palaidų galų. Jei gali – susilaikyk nuo svaidymosi ugnimi, gerai? – kreipėsi jis į Mestorą.

– Neprieštarauju, nebent subinė ims svilti. Kaip manai, kas jie? Į Magijos Gildiją man tai nepanašu, – tyliai atsakė Mestoras.

– Man taip pat neprimena Magijos Gildijos ir būtent todėl darosi neramu, nes nežinau ko galima tikėtis, – atšovė Sargonas, – tačiau jei reikalai ims smirdėti, tai būk mielas nesivaržyk parodyt, ką sugebi. Tik pasistenk, kad nepakliūčiau tau po ranka – kažkaip nesinori baigti savo gyvenimo spragėsio pavidalu...

Persekiotojų ketinimai pradėjo aiškėti, pradėjus kilti į kalnus – vingiuotame kelyje jie jau iš tolo pamatė gan sparčiai artėjančių raitelių būrį. Iš pradžių ignoravę persekiotojus, maža kur gali skubėti būrys ginkluotų raitelių dideliu prekybos keliu, Sargonas ir Mestoras netrukus turėjo staigiai raginti žirgus, nes įtempiami persekiotojų lankai bei pro šalį zvimbiančios strėlės nepaliko abejonių, kurlink skubėjo būrys. Prasidėjo beprotiškos lenktynės kalnų serpantinu, nušviestu besileidžiančios saulės spindulių. Tarsi pamišę abu keliautojai šuoliavo kalnų keliu, kol galiausiai viską apgaubė aklina nakties tamsa – jaunatis ir tankūs debesys taip užtemdė dangų, kad nors pirštu durk į akį. Kelio jiems teko ieškoti ko ne apgraibomis, tačiau tas pats galiojo ir jų persekiotojams, todėl žinant akadų ristūnų greitį, leidusį palikti užpuolikus toli užnugaryje, kol kas Sargonas ir Mestoras galėjo jaustis saugūs. Nepaisant to, jie neketino atsipalaiduoti ir greitai pasistiprinę, tyliai pajudėjo pirmyn, iš lėto vesdami arklius – aklinoje tamsoje joti buvo pernelyg rizikinga, o menkiausias žiburėlis galėjo išduoti keliautojus. Be to, buvo nedidelė viltis, jog lėtai žingsniuojant akmenuotu kalnų keliu, persekiotojai pames jų pėdsakus, mat Sargonas dar prieš staiga sutemstant, spėjo įsidėmėti priekyje buvusį kelio išsišakojimą ir ketino išsukti iš pagrindinio kelio.

Šis sprendimas leido jiems laimėti kažkiek laiko, kuris dabar rodos įgavo aukso vertę, bei sudarė galimybę būti kiek mažiau matomiems, mat kalnų kelyje Sargonas su Mestoru jautėsi tarsi ant delno. Nei vienas jų nebuvo linkęs nuvertinti savo priešininkų, tad abu puikiai suvokė, jog net ir prajoję išsišakojimą, vėliausiai po keleto lygų persekiotojai galiausiai vis viena suvoktų, buvę išdurti ir apsisuktų. Vos prabrėškus, abu ėmė dairytis ir aiškintis, kur pakliuvę – kalnų miškeliu einantis siauras keliukas vedė nežinion ir nei vienas jų nebuvo tikras ar kelias nesibaigs aklaviete. Išsukę iš pagrindinio kelio, jie nelabai turėjo kitą pasirinkimą, kaip tik vėl paraginti žirgus ir skuosti tolyn. Tačiau nepaisant abiejų ryžto bei užsispyrimo, keliautojų, o tuo labiau žirgų ištvermė turėjo ribas ir įdienojus karys bei jo mokinys turėjo sulėtinti tempą ir pasukę iš kelio į miško tankmę, palikdami kuo mažiau pėdsakų, įkurti stovyklą. Tam labai pravertė nedidelis sraunus upelis, pasitaikęs pakeliui.

Abu mikliai nušoko nuo žirgų, juos perbalnojo, perkeldami balnus ant krovininių žirgų, o lengvą, palyginus su abiejų raitelių svoriu, mantą – ant jojamų ir pasirūpinę eikliais ristūnais, susižvalgė:

– Pirmas miegi tu, keičiamės ir jojam toliau, – trumpai pasakė Sargonas ir pasigriebęs šiltą apsiaustą nuėjo artimiausio aukštesnio medžio link. Mestoras nė negalvojo prieštarauti, nes balne jie sėdėjo jau trečia para. Pasigriebęs savo apsiaustą – įsitaisė šalia medžio, šalia pasidėjęs kardą ir užsnūdo. Jis nespėjo prisiminti, ką spėjo susapnuoti, kai iš miegų jį prižadino Sargono balsas:

– Kelkis ir eik pasidairyt aplink, o aš kiek nusnūsiu.

Prieštarauti nebuvo prasmės, nes abu suvokė, jog knapsėdami nosimis nuo miego trūkumo jie taps lengvu taikiniu persekiotojams, kad ir kas jie būtų. Įsilipęs į medį, Mestoras apsigaubė vilnoniu apsiaustu ir ėmė žvalgytis aplink – nepaisant šilto klimato, gelsvas vėlyvo rudens dvelksmas jau buvo aiškiai pastebimas. Besišildydamas kylančios saulės spinduliuose, Mestoras pamatė kažkokį judesį krūmuose – tai galėjo būti koks nors miško žvėris arba juos kažkas bandė apeiti iš užnugario. Įsitikinęs, jog akyse tikrai neraibuliuoja, jaunuolis tyliai išsliuogė iš medžio ir nusėlino žadint Sargoną. Priėjęs, jis atsargiai kelis kartus švelniai įspyrė į kario koją – šiomis sąlygomis rizikuoti ir purtyti miegančio kario peties nesinorėjo, nes tai galėjo baigtis sulaužytu žandikauliu ar dar blogiau. Kaip ir tikėjosi jaunuolis – Sargonas stipriai pakirto jo kojas ir pašoko su gniauždamas kardą rankoje:

– Šššš... Nekelk žemės drebėjimo, – sušnypštė Mestoras, – atrodo mums ketina pakutenti nugarą.

– Raiteliai? Mus supa? – perklausė karys.

– Nesu tikras. Bet kažkas tyliai artėja mišku, štai iš ten. – Mestoras mostelėjo ranka miško link, – Ką darom? Bandom susitvarkyt tyliai, triukšmaujam ar nešam subines?

Tačiau vos pažvelgęs į Sargoną ir pamatęs jo veido išraišką, jaunuolis suprato geriau būtų nesiūlęs trečio varianto:

– Gerai jau, pajuokavau nevykusiai. Kaip supratau, bandome tvarkytis tyliai?

– Taip, ir pageidautina nesukedami gaisro visame miške, – burbtelėjo Sargonas, – tačiau reikalai vėl ims klostytis ne kaip, tai suskrudink juos po vieną, kad jie nė cyptelėt nespėtų. Kaip mačiau, tu tai sugebi.

Pats Mestoras pašiurpo, prisiminęs tą kovos džiunglėse akimirką, kai pradėjęs degti gyvas, pakelės plėšikas tespėjo išsižioti, tačiau aplinkinių ausis tuomet tepasiekė tik spragsinčios mėsos ir trupančių nuodėgulių garsai. Jis ne itin norėjo kartoti šiuos potyrius, tačiau puikiai suvokė, jog pernelyg triukšmaujant, šiuos kelis svečius gali atsekti visas raitelių būrys, nuo kurio jiems šiaip ne taip pavyko atitrūkti praėjusią naktį. Susimąstęs, Mestoras vos nepražioplino pirmojo plačiu lenktu kardu ginkluoto kario, vikriai iššokusio iš miško tankmės. Kita vertus pražioplinti jį būtų buvę sunku, mat abu atsidūrė kone nosis į nosį, tad jaunuoliui neliko laiko apmąstymams ir teko tiesiog greitai smogti kardu ir išsyk nemaloniai nustebti. Atvykėlis vikriai ir, atrodytų, be vargo išvengė Mestojo kirčio, o staigi kontrataka, vos neišvertusi jaunuolio iš koto, tiesiog išplėšė kardą iš dešinės jo rankos – filosofiniai apmąstymai apie etiką ir moralę kovos lauke kainuoja brangiai.

Dar akimirka ir būčiau sumokėjęs aukščiausią kainą, tačiau kaip ir tuomet džiunglėse pasaulis staiga paniro į jau pažįstamą miglą. Kojos pačios padarė didelį šuolį atgal, o dešinės rankos pirštai plačiai išsiskėtė, tarsi laikytų kopūsto galvą – delne sužibo ugnies kamuolys. Jausdamas kraują kaitinančią šilumą savo delne, ėmiau sparčiai bristi link užpuoliko ir jau buvau pasirengęs vienu smūgiu paversti jį pelenais. Būsima auka jau buvo ranka pasiekiama ir plačiai užsimojau, norėdamas ištaškyti ugnies kamuolį į užpuoliko krūtinę, tuo pačiu pasisukdamas Sargono pusėn. Mokytojas bei dar vienas karys stovėjo nuleidę ginklus ir atsisukę į mane kažką šaukė, vos tik pabandžiau sutelkti dėmesį į juos, migla ėmė sklaidytis ir mano ausis pasiekė šauksmas:

– Stooook!!! Teeeng!!!, – choru rėkė abu.

Jau įpratęs iš pusės žodžio vykdyti Sargono komandas, jaunuolis sustojo, kaip įbestas, tačiau delne sukauptas liepsnojantis Chaoso gniutulas – kita kalba. Vos akimirkai praradęs koncentraciją, Mestoras jau nebesuvaldė delne siautėjančios Chaoso atplaišos ir ji išsiveržė iš jaunuolio valios gniaužtų. Jei priešininkas būtų buvęs kiek aukštesnis ir ne toks vikrus, tai ugnies lavina greičiausiai būtų nurėžusi jo galvą drauge su už jo stovėjusiais medžiais. Net jei persekiojęs būrys raitelių netyčia būtų nepastebėjęs į dangų kylančio ryškios ugnies kamuolio ir neišgirdęs griaustinio iš giedro dangaus – liepsnojantis miškas netruktų jiems nurodyti kryptį, kur derėtų ieškoti bėglių. Tylaus reikalų sutvarkymo planas akivaizdžiai sužlugo...

– Tai vadinasi tyliai ir be garso?! – nugriaudėjo Sargonas. Jo dudenimą palydėjo čiauškėjimas – staiga priešiškumą praradę kariai karštai ginčijosi tarpusavyje, kažką rodydami link artimiausių uolų masyvo, – nesvarbu, greitai renkamės skudurus ir lekiam paskui juos!

– Kas čia darosi? Kas jie? – paklausė Mestoras.

– Ugnies brolija. Lin Fengas ir Huo Kuanas – mano seni draugai, kurie kažką žino apie mūsų persekiotojus. Išsiaiškinsiu vėliau – lekiam! – vienu atsidusimu iššovė Sargonas.

Jaunuolis nė neketino ginčytis su kariu ir mikliai susigriebęs nuskridusį kardą, rankos mostu paragino vieną iš svečių šokti ant laisvo žirgo, pats jau ropštėsi į balną. Vėl prasidėjo pašėlusios lenktynės, šįsyk nesibaigusios net ir sutemus, mat paslaptingi svečiai puikiai pažinojo apylinkes. Pakeliui susirinkę visus savo stovyklos likučius ir paslėpę savo buvimo pėdsakus, jie nuvedė keliautojus kalnų link. Persimetęs keletu žodžių su savo draugais Mestorui nesuprantama kalba, Sargonas nusprendė nušviesti situaciją:

– Panašu, jog atsidūrėm netinamu laiku, netinkamoje vietoje. Kažkas paskelbė karą Ugnies brolijai ir kitiems, nors kiek pažengusiems Gajos galių valdyme. Tačiau pačios brolijos nuomone, tai tik priedanga kovoje dėl valdžios imperijoje – būdami lojalūs Ugnies Imperatoriui, kažkam jie tapo rimta kliūtimi.

– Na, man atrodo sekasi atsidurti netinkamoje vietoje, netinkamu metu, – šyptelėjo Mestoras, išpūstomis akimis žvalgydamasis aplink į kalnus, kokių dar nebuvo matęs. Per tą tremties dešimtmetį jis spėjo pamatyti įvairių kalnų, kalvų bei uolų, tačiau apie karštąsias versmes jis tebuvo girdėjęs Akademijoje, – čia visuomet iš žemės veržiasi garai?

– Aha, jei mums ant kulnų neliptų persekiotojai, tai ir pats su malonumu pasikaitinčiau tose šiltosiose versmėse, kurios dar ir gydo bei gražina jaunystę. Kita vertus, čia tų karštų šaltinių yra ne vienas, taigi gal ir išpuls proga pasilepinti, įkūrus stovyklą, – garsiai pamąstė karys.

Deja, šiems planams nebuvo lemta išsipildyti – vos įkūrus stovyklą ir pradėjus šildytis maistą, teko skubiai gesinti lauželį ir vėl susirinkus nuodėgulius bei kitus jų lankymosi požymius, nešti kudašių. Persekiotojai pasirodė esantys gerokai arčiau, nei manė keliautojai. Toliau reikalai ėmė tik prastėti – kiek pajojus tolyn, vienas brolijos narių staiga sustabdė arklį ir kažką sušuko sava kalba, o Sargonas piktai sušnypštė:

– Velniava, jie kažkaip sugebėjo mus apsupti. Lin Fengas mano, jog vienintelė galimybė – brautis per mišką link kalnų ir taip išprūsti iš spąstų.

Tačiau net ir pasukus miško pusėn, persekiotojai neatlyžo, nes apylinkes jie žinojo ne blogiau, nei brolijos nariai, o ir jų žirgai nenusileido akadų ristūnams. Tačiau išjojus iš miško ir priartėjus prie papuvusiais kiaušiniais kiek atsiduodančių šen bei ten išsiveržiančių karštųjų versmių garuose skendinčių uolų, bėdos nesibaigė – jų tik daugėjo. Pradėjus kopti į kalną, skvarbios Mestoro akys pastebėjo judesį uolų viršuje:

– Nekelk galvos!.. Viršuje kažkas yra, – pro dantis iškošė jaunuolis greta jojusiam Sargonui, o tas kažką tyliai pasakė savo draugams.

Tačiau nemalonumai tuo nesibaigė ir už jų nugarų pasigirdo pergalingas staugimas – iš miško išjojęs persekiotojų būrys, pamatė savo aukas. Spąstai pamažu pradėjo vertis ir keliautojams teko greitai rinktis – suktis atgal ir veltis į mūšį su raitais persekiotojais ar paraginti arklius ir susitikti su aukštesnes pozicijas užimančiais stebėtojais... Persimetę žvilgsniais, visi keturi sudavė kulnais žirgų šonus ir nuskuodė gana stačia įkalne aukštyn – uolose besislapstančiųjų lyg ir buvo mažiau. Tai, kad pastarieji taip pat nebuvo nusiteikę draugiškai, keliautojai įsitikino kalnų keliukui priartėjus prie didžiulės olos, kai vienas iš besislėpusiųjų staiga šoko nuo uolos, bandydamas nuversti Sargoną nuo žirgo. Jis akivaizdžiai neįvertino savo bei Sargono svorių skirtumo ir to, kad karys tikrai buvo pasirengęs puolimui. Kovos šūksnis greitai virto gargaliavimu bei vaitojimu, staigiai ištiestoje rankoje sugniaužtiems plieniniams ašmenims persmeigus užpuoliką tarsi iešmas kepsnį. Vienu dešinės rankos mostu Sargonas nutėškė užpuoliką stačiu pakelės šlaitu ridentis žemyn, tuo pat metu permesdamas kardą į kairę ranką. Atsilaisvinusia ranka pagriebęs svaidomąjį peilį, Sargonas pasiuntė žemyn dar vieną persekiotoją. Mestoras taip pat stengėsi negaišti laiko veltui ir švystelėjo ugnies kamuolį į viršų, sukeldamas paniką priešininkų gretose.

Panika netruko persimesti žemyn lavinos pavidalu. Neaišku ar ją sukėlė besiridenantys nukautų priešų kūnai, ar aukštyn šlaitu besikeberiojantys galvas pametę užpuolikai, ar Mestoro išsviestas Chaoso energijos gniutulas, tačiau apmąstymams, ką daryti toliau, vėl neliko laiko. Aplink ėmus skraidyti už žirgą didesniems akmenų luitams, visi nė neatsigręždami nėrė į šalia žiojėjusią olos angą. Kaip tik laiku – ten kur jie ką tik stovėjo, dabar riogsojo auganti akmenų krūva. Nors aplinkui viskas griaudėjo ir drebėjo, tačiau tarp viso to dundesio ketveriukė aiškiai išgirdo žirgų žvengimą, keiksmus ir sužeistųjų vaitojimą – regis lavina atliko visą darbą už juos. Tačiau džiūgavimą netrukus tiesiogine to žodžio prasme užtemdė keletas didžiulių akmenų luitų, užvertusių išėjimą – spąstai užsisklendė.

Abu svečiai kažką sušnypštė ir nors Mestoras nesuprato jų kalbos, tačiau esamoje situacijoje žodžių prasmę nebuvo sunku suvokti – lavina juos uždarė tamsioje supuvusiais kiaušiniais dvokiančioje oloje.

– Akmenys ant galvos nebekrenta, bent jau tiek gerai. Bet būtų dar geriau iš čia išsikapstyti, – pirmasis staiga stojusią tylą sutrikdė Sargonas ir čia pat ėmė kažką karštai diskutuoti su savo draugais.

Kol mokytojas aiškinosi, Mestoras nusprendė negaišti laiko ir atsargiai nulipęs nuo žirgo ėmė apgraibom ieškoti deglo. Ginčams dar nespėjus nurimti, Mestoras įžiebė rastą deglą ir apsidairė – olos prieangis buvo didžiulis ir jame be vargo tilpo keturi raiteliai. Prieangio pakraštyje žiojėjo keleto mažesnių tunelių angos, vedančios kažkur į kalno gilumą. Tačiau įėjimą užvertę akmenys buvo gerokai didesni, nei galėtų pajudinti visi keturi drauge, tad nei vienas net nemėgino siūlyti atversti įėjimą.

– Huo Kanas mano, jog ši ola gali būti sujungta su kitomis olomis šiame kalne, todėl verta būtų pabandyti paieškoti išėjimo. Tiesa, žirgus greičiausiai teks palikti čia, kad ir kaip būtų jų gaila, – liūdnai pratarė karys, glostydamas persigandusio ristūno kaklą, – be to nuo šio kvapo aš greitai išdurnėsiu.

Prieštaraujančių nebuvo, nes ore sklandantys supuvę kiaušiniai nosį rietė visiems. Greitai susirinkę mantą ant pečių, jie pririšo nerimstančius žirgus ir žengė į tamsius tunelius. Tačiau jų ūpas ėmė blėsti vos įžengus į pirmąjį tunelį – skliautai ėmė greitai siaurėti ir greitai tolyn prasisprausti nebegalėjo net ir smulkaus sudėjimo Ugnies brolijos nariai. Kitas tunelis vingiavo gerokai toliau, tačiau po beveik valandos klaidžiojimo ketveriukė atsidūrė smardžių sieros garų kupinoje aklavietėje. Po kojomis girgždančios sieros sluoksnis ir krūtinę deginantis tvaikas nekėlė abejonių, jog ilgiau čia užsibūti nederėtų. Ne ką geriau sekėsi ir kitose olos landose, oloje nebuvo netgi geriamojo vandens – čia apskritai nebuvo vandens, jei neskaityti susmirdusių sieros garų kupiname tunelyje telkšojusių kelių balučių. Išvargęs nuo šliaužiojimo susilenkus, Mestoras sunkiai prisėdo tunelyje ir ėmė žiūrėti į šešėlius, šokančius ant blausiai apšviestų skliautų, šen bei ten nusėtų druskos kristalų sankaupomis. Pamatęs tokį Mestoro žvilgsnį, Sargonas prisėdo šalia ir ištiesė iš storo bambuko kamieno padarytą talpą:

– Na, mes dar gyvi, tad nenukabink nosies. Še, atsigaivink.

Mestoras pakėlė ranką ir paėmęs bambuko kamblį, priglaudė prie lūpų – vėsaus vandens gurkšnis tikrai darė stebuklus. Kiek atsigaivinęs, jis pabandė ranka nusibraukti prakaitą nuo veido – bergždžias reikalas valytis veidą prakaituota ranka. Patrintas veidas ėmė degti, Mestoras lyžtelėjo viršutinę lūpą ir jį tarsi verdančiu vandeniu nuplikė – lūpa nebuvo sūri! Ji buvo gailiai aitri! Kažkur smegenų pakampėje ėmė įkyriai kirbėti svetimi prisiminimai – tas skonis jam buvo labai pažįstamas ir kitas Mestoro „aš“ jį tikrai žinojo. Jaunuolis nė pats nepajuto, kaip pašoko, o rankoje sužibo ryškus ugnies kamuolys.

– Pablūdai?! Jei susirengei žudytis, tai prašom be manęs, – suriko Sargonas, keturpėsčias traukdamasis nuo nieko gero nelemiančia ugnies spalvos aura apgaubto Mestoro.

– Ramiai, regis žinau, kas mus gali iš čia ištraukti, – prabilau išsigandusiems žibančios ugnies mano delne, – man tik reikia daugiau šviesos ir šiek tiek sėkmės.

Drebančia ranka apžiūrinėjau skliauto sienas, baimindamasis, jog šis nušvitimas netikėtai neišsisklaidytų taip, kaip ta pasaulį lėtinanti migla. Tačiau jis nė neketino dingti, tad pasišviesdamas delne švytinčiu ugnies kamuoliu atidžiai apžiūrėjau skliautuose boluojančios druskos intarpus:

– Netjeris! Štai kas mus ištrauks iš čia! Ar dar turim tuos nuodėgulius iš mūsų stovyklos? – į mane žiūrėjo šešios paklaikusios akys, – ko spoksot? Man reikės kelių saujų medžio anglies, panašiai tiek kiek galima sausesnės sieros ir tų bambukinių butelių.

– Netjeris??? – perklausė Sargonas, – Nelabai įsivaizduoju, kuo mums gali padėti tie stebuklingi Egipto milteliai, leidžiantys išauginti derlių ten, kur augalai vos šaknis sugeba įleisti, bet toks tavo užsidegimas tikrai įkvepia – sakyk, ką daryti man. Ir gal visgi leisk pasišviesti įprastais deglais, o saviškę ugnį užgesink, kaip nors. Gražiai... – akivaizdžiai susijaudinusiu balsu pratarė Sargonas ir išvertė Mestoro žodžius Lin Fengui ir Huo Kanui. Tie susižvalgė ir nuskuodė rinkti sieros ir ieškoti anglių.

– Gremžk tą druską nuo sienų! Mums reikės bent dešimties saujų kuo švaresnio netjerio, – Mestoras jau visiškai pamiršęs nuovargį, durklu jau krapštė baltus druskos kristalus į nusimaukšlintą šalmą, – viską nešam į olos prieangį. Ten pabandysiu atkurti tai, ką žinojau kituose savo gyvenimuose.

Su dideliu entuziazmu pradėto darbo rezultatai netruko išsirikiuoti didžiajame olos prieangyje – tušti bambuko kambliai, maišas nuodėgulių, kelios saujos balzganai geltonos sieros ir apvalus Sargono skydas, su kaupu prikrautas netjerio. Mestoras atidžiai apžiūrėjo medžiagas, pačiupinėjo sierą, paėmė žiupsnį baltos druskos ir patrynė ją tarp pirštų:

– Pirmiausia viską reikės išdžiovinti ir smulkiai sutrinti, – tarp pirštų turėtą žiupsnį jis įbėrė į deglą – druska sušnypštė ir pliūptelėjo violetinio atspalvio liepsnos gumulas, – imamės darbo ir pradėjus viską maišyti – laikykite deglus kuo toliau!

Po ilgo ir varginančio darbo prietemoje ant tankios medžiagos apsiaustų puikavosi krūvelės tamsiai pilkų miltelių ir išdžiovintų netjerio tirpale išmirkytų virvagalių. Durklo galiuku Mestoras pasėmė šiek tiek užmaišyto mišinio ir prinešė prie deglo ugnies – plykstelėjo ryški ugnis, palydima baltų dūmų kamuolio:

– Štai kodėl sakiau – atsargiai su ugnimi. Dabar beliko visa tai supilti į bambukinius butelius, pakišti kuo giliau po įėjimą užgriuvusiais akmenimis ir tikėtis, kad išlakstys tik tie akmenys, o ne visa ši ola, – pasakė Mestoras dairydamasis aplink ir ieškodamas tinkamiausios vietos pasislėpti nuo sprogimo bangos.

Dar kokią valandą pasikapstę ties olos angą užvertusiais akmenimis, jie buvo pasirengę išbandyti savo sėkmę. Nuvedę baigiančius iš proto išsikraustyti nuo prirūkusio oro ir ištroškusius žirgus į už kampo buvusio ir tvirčiausiai atrodžiusio tunelio įėjimą, Sargonas ir jo paslaptingi draugai iš Ugnies brolijos patys įsitaisė ten pat. Uždegęs dagtis, Mestoras nuskuodė į slėptuvę ir prisijungė prie draugų. Tylaus šnypštimo lydimos akimirkos atrodė ištisa amžinybė... Paskui švystelėjo griaudėjanti sprogimų banga – jaunuoliui nepavyko uždegti visų užtaisų vienu metu... Stojo salstelėjusių dūmų kupina aklinos tamsos tyla, kurioje blaškėsi panikuojantys žirgai. Visiems vos pavyko nulaikyti persigandusius gyvulius, kad šie jų nesutryptų. Apgraibomis jie ėmė ieškoti kelio link olos prieangio ir šiam vienam posūkiui įveikti prireikė ne mažiau laiko, nei nujoti visą lygą. Sprogimo bangos prisvaiginti ir apkurtinti, jie svirduliuodami pagaliau surado tą vienintelį posūkį ir su didžiuliu palengvėjimu pro besisklaidančius dūmus įžvelgė žvaigždėto dangaus lopinėlį. Kelias į laisvę buvo atviras...

Kelionė pas Ugnies broliją Mestorui su Sargonu baigėsi nė nepasiekus brolijos būstinės – tokiu neramiu metu jiems buvo geriau laikytis toliau nuo Ugnies Imperatoriaus žemių. Tai buvo daugiau, nei akivaizdu, tad vos pasiekę kitą miestą, jie išsiruošė ilgai kelionei namo. Žvilgsniu palydėdamas su brolijos palyda tolstantį Sargoną ir jo mokinį Lin Fengas pasisuko į savo brolijos narį:

– Įsiminei tą olą ir ką pasakojo Sargono mokinys? Aš likutį to pragaro mišinio turiu kišenėje. Apie jį būtinai turi sužinoti mūsų vyresnieji ir niekas daugiau. Kaip norėčiau sužinoti bent dalį to, ką žino tas jaunuolis...

Kita dalis

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti