Star InactiveStar InactiveStar InactiveStar InactiveStar Inactive
 

Article Index

Demonas SergėtojasDemonas Sergėtojas - Demonas Sergėtojas
Dar vienas gabalas pasąmonės minčių srauto, užrašyto mums įprastos kalbos sakiniais. Tiesa, kaip ir rašant ankstesnę dalį, minčių vėl gavosi daugiau, nei galvota iš pradžių, todėl anksčiau planuotas paskutinis šeštasis skyrius „Angelo ranka“ taps septintuoju. O priešpaskutinį šeštąjį skyrių skaitykite šiame puslapyje, tiesa, „Ilga kelionė namų link“ gavosi kiek ilgoka, tad ji padalinta į dvi dalis.

Ankstesnės apsakymo dalys:

Deja, septintosios dalies tikrai gali tekti palūkėti, man apart įprastinių darbų, dar reikia sugebėti susitarti su naujuoju mažuoju namų direktoriumi. Ir nepaisant, jog sakoma, jog tėvai augina vaikus - iš tiesų, tai gaunasi beveik atvirkščiai, ypač pirmaisiais mėnesiais.

Ilga kelionė namų link

„Tai ką, radai? Belieka tik džiaugtis, jog žaislas nebuvo užtaisytas, o užsispyręs žioplys netyčia nesužadino Senųjų palikimo – pats save erzino nemirtingasis – ieškok paskui naujo kūno. Tuo labiau, jog šis tikrai atrodo žadančiai – nesibaido užuominų, lavina savo sugebėjimus ir nebando jais piknaudžiauti. Juk jau dabar jis galėjo jei ne sudeginti, tai bent jau kaip reikalas apskrudinti tą peštuką ir išsaugoti sveiką nosį. Kita vertus, dar klausimas ar tuomet jis būtų iš upės dugno išsitraukęs Senųjų žaislą. Nors tai ir ne Dahaka, tačiau kaip ten bebūtų – reikalai nuo šiol paspartės ir taps gerokai įdomesni“ – nematerialų nemirtingojo veidą perkreipė piktdžiugiška grimasa.

Nepaisant vis dar ištinusios nosies, smarkiai trukdančios kvėpuosi, Mestoras džiūgavo, nors pats gerai nesuprato kodėl. Nors ir būdamas visiškai šaltas, upėje rastas metalo gabalas maloniai šildė ranką, kiekvieną kartą jį paėmus į ranką. Tas pat vidinis balsas, nuolat ir įkyriai sąmonės pakampyje kuždėjęs ir kvietęs aplankyti šiaurės šalį, dabar tikino Mestorą radus vieną svarbiausių savo gyvenimo daiktų. Kuo ir kaip jis galėtų būti naudingas, jaunuolis kol kas sunkiai įsivaizdavo, tačiau vienu dalyku jis kažkodėl beveik neabejojo – savo rankoje jis vartė ginklą. Ginklą, kurio veikimą jam dar reikės perprasti, nes juo kol kas galima buvo nebent užtvoti kam nors per pakaušį, tačiau ir tam didesnis apvalių formų akmuo turbūt būtų patogesnis. Sargonas, savo ruožtu, nerodė tokio entuziazmo ir skersa akim šnairavo į metalo gabalą su rankena:

– Išmesk jį, kol dar nevėlu! Pats sakei, jog jis priklausė demonui iš tavo košmarų, tai kodėl tu nori jį pasilikti?!

Tai turbūt buvo vienintelis kartas nuo pat jų pažinties pradžios, kai jaunuolis nepuolė klausyti patyrusio kario patarimų ir užsispyrusiai laikėsi savo nuomonės. Jis tikrai neketino išmesti to metalo gabalo, netgi priešingai – kiekvieną laisvą minutę vartydavo tą metalo gabalą, tarsi spręsdamas kažkokį galvosūkį. Deja, viskas, ką jam pavyko išgauti, tai tik sausas svirtelių spragsėjimas, nors Mestoras jau įsigudrino išardyti šį keistą ginklą, išvalyti jį ir surinkti atgal. Tiesa sakant, „įsigudrino“ buvo nelabai tinkamas žodis, nes jaunuolis tarytum visa laiką žinojo, kur reikia paspausti, ką pasukt ir kaip sustatyti detales, tarsi būtų spaudęs ginklo rankeną kiekvieną dieną nuo pat vaikystės. Ir kiekvieną kartą ją palietus, kūną užplūsdavo gerai pažįstama sunkiai nupasakojama šilumos banga, gerokai stipresnė, nei liečiant Sargono treniruočių kardus.

Užliedama kūną ir paskui pasitraukdama, ši paslaptinga šilumos banga atnešdavo ir palikdavo naujas mažytes prisiminimų nuotrupas, kurios, tarsi mozaikos detalės, palaipsniui ėmė jungtis į daugiau ar mažiau vientisus vaizdinius. Kitaip, nei anksčiau matytos vizijos, kartais su gana skausmingomis pasekmėmis ištraukiančios jaunuolį iš realybės, šie vaizdiniai, kurių Mestoras niekaip nenorėjo pripažinti savais prisiminimais, buvo visiškai kontroliuojami. Jaunuolis juos galėjo išsišaukti, lygiai taip pat, kaip ir tikrojo savo gyvenimo prisiminimus. Ir nors visuose vaizdiniuose jis aiškiai suvokė matąs savo patirtus potyrius, tačiau Mestoro protas niekaip nenorėjo sutikti su tuo, jog visi tie nauji nauji vaizdiniai gali būti jo paties prisiminimai. Pernelyg jau svetimi buvo tie pasauliai, žmonės bei padarai, iškylantys iš tų vaizdinių nuotrupų mozaikos.

Kartais kitų gyvenimų prisiminimams nereikėdavo nė to paslaptingo ginklo – pakakdavo tik kokios nors įspūdingesnės aplinkos. Tuo puikiausiai įsitikino dar grįždamas iš paskutinės viešnagės Sarmatijoje. Tąsyk viena naktis pasitaikė smarkiai vėjuota, tačiau visiškai giedra – tad nepaisydamas bangavimo nusprendžiau užlipti ant laivo denio. Įsitaisęs laivo priekyje ir taškomas vėstančios rudens jūros purslais, stebėjau siūbuojantį horizontą, nusagstytą nesuskaičiuojamos gausybės žvaigždžių. Traukdamas į save drėgną jūros orą, grožėjausi mirgančiais dangaus deimantais, blausiai švytinčiais dangaus juodynėje. Stebėdamas palengva už nugaros liekančius šiaurės dangaus žvaigždynus, suvokiau galįs prisiminti keliones tarp žvaigždžių. Medinį laivo denį prisiminimuose pakeitė blizganti metalinė įstiklinta dėžė ir keisti ištisiniai rūbai, dengiantys mano kūną nuo kojų pirštų iki pat kaklo, kur rūbai buvo standžiai sujungti su ant galvos pūpsančiu šalmu. Mačiau kaip sėdėdamas tos dėžės viduryje įtaisytame patogiame krėsle, valdžiau kažkokius prietaisus, kurių paskirtis man ribojosi su magija, o pro dėžės langus matomos žvaigždės šoko pašėlusius šokius. Palaipsniui ėmiau suvokti, jog žvaigždynų judėjimas paklūsta mano rankų bei kojų judesiams taip pat lengvai, kaip laivas klauso vairininko vairaračio judesių. Jau ėmiau lyg ir susitaikyti su mintimi, jog aš pats valdžiau tą laivą, tačiau vos tik į akiratį įplaukė melsvais ūkais apsigaubęs didžiulis švytintis rutulys – sąmonė tarsi kirviu kirto: to negali būt! Nauji prisiminimai iš esmės prieštaravo visiems įsitikinimams bei mokymams, girdėtiems nuo pat mažens: pasaulis yra plokščias ir plaukioja neaprėpiamame Gajos vandenyne, tad jis niekaip negalėjo būti apvalus, nepaisant to, jog prieš akis mačiau aiškiai atpažįstamą ligurų ir nuragų žemių „batą“, kurio „nosis“ rėmėsi į sikulų ir sikanų salą. Jis negalėjo susitaikyti su tuo, kad iš dangaus galėjo žvelgti į Vidinę jūrą, kur netoli graikų žemių yra ir Aukso vartų miesto sala. Šias dvejones nutraukė gerai pažįstamas geraširdis bosas:

– Žvaigždės, šiandien jos tikrai gražios. Atrodytų jos čia pat, tačiau kiek bebandytum prie jų priartėti, jos vis viena lieka tokios pat tolimos ir nepasiekiamos.

– O aš ir negalvojau, kad tu gali būti toks svajoklis, – šyptelėjo jaunuolis, – tačiau sutinku – jos tikrai gražios.

Sarmatijos upėje rastas ginklas turbūt buvo vienintelis tikras judviejų nesutarimas, o vieši priekaištai viens kitam ar pasišaipymai labiau buvo netašytas vyriškas humoras ar tiesiog įkyrių pašalinių akių dūmimas. Visais kitais klausimais jie dažniausiai ne tai, kad vienas kitam pritarė, jie neretai netgi ėmė galvoti drauge – pakakdavo tik probėgšmiais apsikeisti žvilgsniais ir abu jau žinojo, kaip elgsis kitas. Per ilgus treniruočių metus ši išsiugdyta savybė kartais pasirodydavo esanti visai naudinga. Nors Sargonas ir stengėsi saugoti jaunuolį nuo galimų pavojų, tačiau Mestoras jau nebebuvo tas mažas vaikas, kurį karys apsiėmė saugoti prieš beveik dešimtį metų. Vis dažniau karys susigriebdavo galvojantis apie jaunuolį, ne kaip apie savo mokinį, o kaip apie porininką – pamoka Mestorui neretai baigdavosi abipuse treniruote, kurioje Sargonui tekdavo paplušėti iš peties.

Taigi, vos grįžus iš paskutinės viešnagės šiaurės kraštuose, karys nusprendė, jog tų prekybinių iškylų jau pakaks. Tuo labiau, jog ir pats Mestoras paskutiniu metu neberodė didelio susidomėjimo prekyba ir net kelis sykius kariui buvo užsiminęs, galvojantis viešai atsisakyti pirklio amato ir susieti savo gyvenimą su Karių Gildija. Kiek pamąstęs, senas kovų vilkas nusprendė, jog likusį tremties laiką būtų šaunu paskirti dvasios ir valios treniruotėms. Jos ne tik Mestorui padėtų geriau suvaldyt savo vis dar karštakošišką būdą, o Sargonui – pailsėti, tačiau ir sudarytų galimybę dingti iš akių jau pradėjusiems įkyrėti Magų Gildijos šnipams. Todėl Sargonas pernelyg nenustebo, kad jaunuolis gana entuziastingai sutiko jo pasiūlymą keliauti į tolimą Ugnies Imperatoriaus valdomą rytų šalį. Tolima rytų šalis buvo pasirinkta dar ir dėl jaunuolio sugebėjimų, pasmerkusių jį dešimtmečio tremčiai – karys tikėjosi, jog Ugnies Imperatoriaus globojama brolija galės padėti jaunuoliui suvaldyti savo ugnies dovaną. Karys pagrįstai tikėjosi diskretiškos pagalbos, mat ši brolija visiškai nesigiminiavo, švelniai išsireiškus, su atlantų Magijos Gildija, o keletas jos narių Sargonui buvo skolingi vieną kitą paslaugą. Kita vertus, karys tuomet dar nenutuokė kiek Mestoras jau buvo pažengęs ugnies stichijos pažinime.

Tuo jis turėjo progos įsitikinti vos įpusėjus kelionei į Ugnies Imperatoriaus valdas. Siekdami išvengti pašalinių akių, vos nuplaukę iki akadų žemių, Sargonas su Mestoru įsigijo keletą rytų ristūnų, kurių eiklumas buvo žinomas net ir atlantų žemėse, ir dviese nurūko tolyn į rytus. Atsidavę į stepėse nevaržomai laigančio vėjo glėbį bei likę vienu du neaprėpiamose toliuose, jie be vargo būtų pastebėję uodegą, jei tokia būtų buvusi. Taigi Magų Gildija arba paleido juos iš akiračio, arba, kaip tik, norėjo užmigdyti jų budrumą, pasitelkusi nematomos akies kerus. Nors to patikrinti abu neturėjo galimybių, tačiau tas pats vidinis balsas Mestorui kuždėjo, jog šį kartą jie tikrai liko vieni. Sargonas sąmoningai vengė pagrindinių prekybos kelių dar ir norėdamas jaunuoliui duoti keletą praktinių išlikimo gamtoje pamokų, nes visus tuos metus jie niekad nebuvo pernelyg nutolę nuo civilizacijos. Tuo tarpu pasukę žirgus tiesiai į stepę, jie liko patys sau ir Sargonas paslapčia šypsojosi, matydamas, Mestoro entuziazmą, paliekant pirklio gyvenimo įpročius kažkur praeityje – jis atvirai mėgavosi šiuo tvirtumo išbandymu.

Kita vertus, kelionė dviese turėjo ir savų trūkumų – visus kylančius sunkumus tekdavo spręsti tik patiems. Iki pat didžiojo Indo slėnio džiunglių šie sunkumai buvo susiję vien tik su gamtos metamais iššūkiais, tačiau likus maždaug savaitei jojimo iki Harapos miesto, Mestoras suvokė, jog nuolat į pakaušį įsmeigto žvilgsnio pojūtis nebuvo vien lakios vaizduotės padarinys. Sargonas paskutiniu metu taip pat kiek pritilo ir eilinei akiai nepastebimai iš padilbių žvalgėsi į šalis. Netyčia susikirtus judviejų žvilgsniams, Sargonas tyliai ir beveik nejudindamas lūpų, šnipštelėjo:

– Elkis, kaip ir anksčiau, tik akylai stebėk viską aplink. Šios džiunglės turi akis ir ausis, – ir po to jau įprastu tonu sududeno, – Eeech, nors tokios kelionės ir stiprina dvasią, tačiau aš jau pasiilgau mėsos ir geros kvortos alaus! Manau, jog ir tu neprieštarautum? Ar tavo pirkliška prigimtis, visgi, mieliau rinktųsi vyno taurę?

– Še, besoti mano drauge, tiks tau ir vynas, tik taurę teks susirasti pačiam, – supratingai linktelėjo Mestoras, mesteldamas ožkenos vynmaišį Sargonui.

– Gal įsikurkime štai prie tos uolos? – Sargonas demonstratyviai mostelėjo ranka į tolumoje stūksančią akmeninę kalvą, – man jau įgriso šlapti subinę ant tų papuvusių lapų ir nematyti dangaus, nors iš ten apart lietaus nelabai ką ir pamatysi paskutiniu metu.

Vos pažvelgęs uolos pusėn, Mestoras suprato kario ketinimus. Net ir per tankią augmeniją buvo galima įžiūrėti atvirą erdvę aplink dunksančią kalvą – nematomus persekiotojus Sargonas tikėjosi išvilioti į atvirą erdvę. Vos tik pasiekė tankaus Indo slėnio miško pakraštį, jie suvokė gavę daugiau, nei tikėjosi – jei paslaptingi persekiotojai pasirodys esantys ne itin draugiški, tai uola galės tapti puikiu įtvirtinimu gynybai, o joje žiojėjanti ola – slėptuve žirgams, iki nurims mūšis. Nors nematomi persekiotojai dar nė nepasirodė, tačiau Mestoras kažkodėl juto, jog netrukus pakvips krauju. Ir kitaip, nei ant to Sarmatijos upės kranto ar kažkurioje pakelės užeigoje, vien kumščiais ir suknežinta nosimi, čia greičiausiai nebus pasitenkinta.

Nuojauta, deja, neapvylė – vos spėjus prijoti uolą, miško paunksnėje iš šešėlio išlindo pirmasis persekiotojų. Mestoras su Sargonu vos spėjo nušokti nuo žirgų, juos pririšti ir išsitraukti kardus – artėjančių persekiotojų ketinimai abejonių nekėlė. Skubotas žvilgsnis į laukymę nieko gero nežadėjo – keliautojus puslankiu supo gal geras tuzinas žmogystų. Ginkluoti kas peiliais, kas lenktu kardu bei skydu ar ietimi, užpuolikai siekė apsupti keliautojus ir neleisti jiems pabėgti, tačiau Mestoras su Sargonu nė neketino trauktis. Sprukti mūšiui dar nė neprasidėjus – didesnio įžeidimo sau nei vienas judviejų negalėjo sugalvot. Dar sykį metęs žvilgsnį į laukymę, Sargonas nėrė į priekį riktelėjęs:

– Ietininkas mano, taviškiai kairėje! Pridenk mano nugarą ir dairykis lankų!

– Supratau! – atšovė Mestoras, nerdamas iš paskos. Kovos jaudulio virpulys perbėgo kūną ir jį sušildė, paruošdamas būsimai kraujo fiestai. Dešinės akies kraštu pastebėjęs keistą priešininko rankų judesį diržo link ir jaunuolis net nesusimąstęs šūktelėjo, – Saugokis luošio! Durklai gali būti užnuodyti!

– Tuoj! – nukreipdamas ieties dūrį skydu, Sargonas permetė kardą į kairę ranką ir čia pat dešine ranka nusviedė ant peties kabėjusį svaidomąjį peilį „luošiui“ į kaklą – vienas užpuolikų iš žaidimo pasitraukė.

Tačiau Mestorui jis neberūpėjo nuo tos akimirkos, kai mokytojas ištarė „tuoj“, mat jį užgulė savi rūpesčiai, trijų užpuolikų pavidale. Dėl visa ko paskubom prigriebtas skydas įkyriai tabalavo užnugaryje – jaunuolis aktyviai šinkavo abiem rankom, pariruodamas plėšikų kirčius bei duodamas grąžos. Užpuolikai buvo ganėtini nemokšos, tačiau jų buvo daugiau, nei Mestoras bei Sargonas turėjo rankų, kartu sudėjus, todėl nors taiklūs kirčiai greitai patiesė dar keletą plėšikų, abu jie netrukus pasijuto spaudžiami į kampą. Labiau pajutęs, nei pamatęs priešininką, Mestoras staiga pasisuko ir dešinės rankos mostu atrėmęs jo pakaušiui skirtą kirtį, kaire giliai įleido savo kardo ašmenis plėšikui į krūtinę. Pasigirdo būdingas šnirkštelėjimas bei sausas kremzlių traškesys, o plėšiko šūksnį pakeitė gargaliavimas, lydimas šiltais kraujo purslais, užtiškusiais ant Mestoro rankos ir veido. Smūgis buvo toks stiprus, jog plėšikui griūvant, giliai krūtinėje įstrigęs kardas išplėšė jį iš jaunuolio rankos. Beviltiškai bandydamas išlaikyti ginklą, Mestoras sukosi paskui krauju besitaškantį kūną ir miško pakraštyje išvydo naują tuziną rimtų problemų:

– Strėlės!!! – Sušukome abu ko ne kartu. Mums neliko nieko kito, kaip tik bandyti atsidurti tarp iš miško išbėgusių naujų plėšikų, kurių dalis nešėsi lankus bei pirmosios plėšikų bangos. Padėtis prastėjo kiekvieną akimirką ir įtampai ėmus spengti ausyse, pajutau lengvą salsvą svaigulį bei kūną apimantį lengvumą – aplinkinį pasaulį apėmė lengva miglą, o vaizdas išsikreipė, tarsi būtų paniręs po vandeniu. Jau buvau beišsigąstąs pačiu netinkamiausiu laiku vėl iškeliausiantis į vizijų pasaulį, o tuo pačiu, įvertinus dabartines aplinkybes, sėkmingai paliksiantis ir šį pasaulį, tačiau nieko daugiau neįvyko... Absoliučiai. Akimirkai atrodė, jog pasaulis sustingo, tačiau vos pažvelgęs atidžiau, suvokiau, jog viskas aplinkui judėjo vėžlio žingsniu. Nė pats nepajutau, kaip veidą perkreipė pikdžiugiška grimasa:

– O taip, tokia vizija man patinka! – pasakiau pats sau ir nieko nelaukęs puoliau artimiausią priešininką dešinėje rankoje likusiu vieninteliu kardu. Tačiau vos pradėjęs mostą, iš tiesų pasijutau, tarsi panėręs į vandenį – rankos bei kojos tapo švininės ir sunkiai yrėsi pro orą, tarsi brisčiau vandeniu. Nepaisant to, mano kūnas judėjo kur kas greičiau, nei visi kiti šiame keistai sustingusiame pasaulyje, ir kažkas skatino negaišti laiko bei pasinaudoti situacija, o jau paskui galvoti, kas čia nutiko. Brisdamas per nematomą upę, dosniai dalijau kirčius, aplink sraigėmis virtusiems plėšikams. Nors aplinkos garsai buvo iškreipti taip pat, kaip ir vaizdas, tačiau ausį pasiekę duslūs žvimbtelėjimai visvien nuplikė, tarsi botago smūgiai – plėšikai iššovė strėles. Instinktyviai pasisukau garso link ir prieš pat akis išvydau dešine ranka perkirsto plėšiko kaklo arterijos kraujo srovės purslus. Kerintys stambūs raudono kraujo lašai pulsuodami plaukė ore ir tarsi karšti bučiniai iš lėto tiško man ant veido.

– Saugokis!!! – bandžiau perspėti Sargoną, išvydęs artėjančias strėles ir keletas stambių raudonų gumulų įplaukė man tiesiai į plačiai pražiotą burną. Puikiai žinojau salsvą ir lipnų kraujo skonį – su juo turėjo nemažai progų susipažinti Kovui kiek pataisius mano nosies formą. Tačiau šie keli purslai nutvilkė gerklę tarsi prabangaus vyno gurkšnis, pasirodęs vienas geriausių, kokį man teko kada nors ragauti. Per kūną perbėgo nenusakomas virpulys, paskatinęs dar greičiau bristi link artėjančių strėlių.

„Taaaaip!.. Ir kraujas pažadins tave... reikia tikėtis – pats sau sumurkė nemirtingasis, kuriam taip pat persidavė jaunuolio skonio pojūčiai – pirmyn, iščirškinkim tuos suskius!“ – pati save ragino beformė būtybė, kybanti kažkur tarp šiapus ir anapus.

Mestoras nė nepastebėjo, kaip laisvas kairės rankos delnas ėmė kaisti. Tos kelios akimirkos, kol jaunuolio kardas atsirėmė į oru čiuožiančią pirmąją strėlę, pasirodė ištisa amžinybė. Sunkiai suvaldomu tapęs kardas nenoriai nusileido žemyn ir ją perkirto pusiau, o jaunojo kario kakta nubėgo keli stambūs prakaito lašai – tai buvo daug paprasčiau, nei galvojo Mestoras, tačiau tuo pat metu žymiai sunkiau, jis galėjo įsivaizduoti. Toliau besisukdamas dešinėn, jis jau ėmė kelti kardą, norėdamas bent jau nublokšti pro dešinį šoną beveik jau praplaukusią strėlę, kai keista migla ėmė sklaidytis. Antrąją strėlę jaunuolis tesugebėjo užkabinti kardu ir pasaulis atrodo ėmė suktis pašėlusiu ritmu, kai pro jo ausį Sargono link prazvimbė trečioji strėlė:

– Dar neee! – sustaugė Mestoras ne savu balsu, pilnai pasisukdamas antrąją strėlę į lankus statančių lankininkų pusėn ir išmesdamas kairę ranką išskėstais pirštais delnu pirmyn. Tai, kas nutiko po to, vėl privertė aplinkinį pasaulį sustingti: jaunuolis bei jo mokytojas nustėro iš nuostabos, o plėšikai – iš baimės. Tiesa, ne visi. Tie, kuriems nepasisekė atsidurti prieš ištiestą Mestoro ranką, dabar kaukdami nežmoniškais balsais mataruodami rankomis skendo ugnyje. Jaunuolis nė pats nepajuto, kaip bėgdamas link strėlių kairės rankos delne įžiebė žvaigždę ir paleido šį ugnies kamuolį į užpuolikus. Atsitrenkęs į pirmąjį nelaimėlį, nors šiuo atveju galbūt reikėtų sakyti laimingąjį, ugnies kamuolys jį sudegino akimirksniu ir ištiško, užliedamas aplink buvusius plėšikus ugnies jūra. Degančių žmonių kauksmas pažadino Mestorą iš trumpo sąstingio ir jis lėtai apsisuko Sargono bei pirmosios užpuolikų grupės pusėn. Ištiesta kairė ranka tarsi skrodė sraunią ir šiltą kalnų upę, Mestorui nė nereikėjo žiūrėti į plaštaką, jis žinojo jog ten vėl susikaupė dar vienas ugnies kamuolys. Keliais šuoliais pribėgęs prie artimiausio plėšiko, Mestoras smogė delnu į krūtinę – plėšikas užsiliepsnojo tarsi fakelas ir čia pat ėmė trupėti į rusenančius anglies gabalus. Tačiau Mestoras jau skuodė toliau, smeigdamas kardą tarp kito plėšiko šonkaulių ir taip dar labiau retindamas jų gretas. Sargonas taip pat jau spėjo atsitokėti nuo kraują stingdančio reginio ir plačiu dešinės rankos mostu smogė triuškinantį smūgį kardu. Duslų kaukolės pokštelėjimą palydėjo tyškančių smegenų bei kraujo fontanas – vis dar apstulbęs plėšikas nespėjo sureaguoti ir už tai atsisveikino su savo gyvybe. Keli dar likę gyvi plėšikai atsitokėjo visai nenorintys pasekti savo sėbrais ir dėjo į kojas – šią nelemtą dieną jie prisimins dar ilgai.

Sargonas nė neketino jų vytis, o Mestoras tiesiog nebeturėjo jėgų – žemė sukosi, ausyse spengė, net ir įsirėmęs rankomis į kelius jis vos išstovėjo ant kojų. Įsivyravo mirtina tyla, kurią trikdė tik retsykiais tyliai spragsintys suanglėję kūnai. Pirmasis neišlaikė Sargonas:

– Kas, po velnių čia buvo?! – kario akys buvo kupinos ir nuostabos, ir baimės, – kaip tu tai padarei?

– Dabar, manau, tu supranti ko taip išsigando Magų Gildija. Gali būti, jog jie įžvelgė mano galimybes – aš pats nežinau kiek sugebėsiu pažengti toliau, nes dar sunkiai suvaldau tą ugnies gniutulą, kai jis įsiplieskia mano rankoje. Aš...

Mestoras nespėjo pabaigti sakinio, kai jį pertraukė kiek virpantis iš susijaudinimo bosas:

– Aš ne apie svaidymąsi liepsnomis. Taip sutinku tai buvo įspūdinga ir siaubinga – aš, pripažinsiu, beveik pridėjau į kelnes, kai iškepęs tuo lankininkus, tu apsisukai ir rovei link mūsų su degančia ranka. Tikrai nenorėčiau atsidurti jų vietoje. Bet tai, kaip tu judėjai – tokią ataką aš buvau matęs tik kartą ir tai išrinktųjų ratui mūsų meistro rodyta technika tebuvo blankus šešėlis to, ką tu ką tik padarei. Tu bent jau spėjai suskaičiuoti, kiek paklojai?

– Nežinau, tris, gal keturis?.. – Mestoras kol kas sunkiai orientavosi aplinkoje.

– Šešis!!! Per tas kelias akimirkas tu ne tik anapilin pasiuntei šešis priešininkus, bet ir numušei dvi strėles! Jei jos būtų pasiekusios tikslą, tai turbūt dabar tau nepasakočiau savo įspūdžių. Tu tobulai atlikai kario šešėlio atakos techniką, apie kurią žino tik saujelė išrinktųjų Karių Gildijos narių, mačiusiųjų Ninanos skydą ir skaičiusius rašmenis ant jo. Kaip tau tai pavyko? Ką tu darei? – karys, regis, visiškai pamiršo iš kairiojo žasto styrančią strėlę. Kamantinėdamas Mestorą jis netgi beveik pamiršo kvėpuoti, nes paskutinius klausimus kone iššvokštė.

– Neįsivaizduoju, tikrai... Pasaulis tiesiog paniro į miglą, tarsi būtų po vandeniu ir beveik sustojo. Man tereikėjo bristi per ją ir kapoti tarsi stuobrius stovinčius priešininkus. Paskui lygiai taip pat netikėtai ta migla išsisklaidė ir mano ranka kone pati ėmė svaidytis ugnimi. Man netgi pasirodė, jog tas kelias akimirkas kovos siautulyje sukosi kažkas kitas, o aš tiesiog stebėjau mūšį iš šalies.

„Tai žinoma, kad stebėjai – stuobry! Pagaliau turėjau progos kažką nuveikti, nes sugebėjai atsiduoti kovos įkarščiui ir tavo makaulė nustojo prieštarauti man. Nors ir tas gurkšnis gyvo kraujo taip pat nepakenkė“ – piktdžiugiškai pastebėjo nemirtingasis, ką tik gavęs progą prisiminti senus laikus.

– Gerai, nurimk, giliai kvėpuok ir einam, dar gurkštelėsim to tavo vyno, – raukydamasis pratarė Sargonas, traukdamas strėlę iš rankos, – paskui sutvarkom aplinką, pailsim ir traukiam į kelią. Nors ir nemanau, kad jie panorės sugrįžti, tačiau manau ir pats nenorėsi užsibūti čia ilgiau, nei reikėtų.

Sargonas neklydo dėl abiejų, vos tik jie palaidojo plėšikus bei tai, kas iš jų liko ir kiek pasistiprino, abu nieko nelaukę sėdo ant žirgų ir nujojo tolyn. Nors mirusieji nesikandžioja, tačiau nei vienas nenorėjo pasilikti masinėje kapavietėje. Užpuolikai nesugrįžo nei tą, nei kitą dieną, nei visą likusį kelią iki pat Ugnies Imperatoriaus žemių – gandai apie ugnimi alsuojančius karius keliavo greičiau, nei akadų ristūnai. Ugnies broliją šie gandai taip pat pasiekė anksčiau, nei patys keliautojai, tad nepaisant iš lūpų į lūpas keliavusių gandų pasikeitimų, brolija atpažino keliautojus ir išsiuntė kelis narius jų pasitikti. Tam buvo ir kitų priežasčių – kažkas buvo paskelbęs karą brolijai ir visiems nors kiek įvaldžiusiems či arba, atlantų kalba, Gajos energijos tėkmę. Keletas brolijos narių Sargonui buvo skolingi gerokai daugiau, nei šiaip paslaugą, kariui buvo jie skolingi savo gyvybes. Sargonas pernelyg nesiplėtė apie tos skolos aplinkybes, tačiau iš glausto kario pasakojimo Mestoras žinojo, jog tai nutiko jūroje, Sargonui smarkiai kliuvo už įsakymų nepaisymą, tačiau ilgainiui visa Karių Gildija įgijo sąjungininką bei patarėją kai kuriais Magijos klausimais tolimoje šalyje. Ugnies brolija taip pat brangino santykius su atlantų Karių Gildija, tad vos tik juos pasiekė žinia apie Sargoną bei jo mokinį, jų pasitikti skirtingais keliais buvo išsiųstos net kelios grupės geriausių žmonių.

 

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti