User Rating: 5 / 5

Star ActiveStar ActiveStar ActiveStar ActiveStar Active
 

Article Index

...

Tai pasakęs, Jėzus labai susijaudino ir tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų išduos mane!“ Mokiniai ėmė žvalgytis į kits kitą spėliodami, kurį jis turįs omenyje. Vienas mokinys, kurį Jėzus mylėjo, buvo prisiglaudęs prie Jėzaus krūtinės. Simonas Petras pamojo jam ir pašnibždėjo: „Sužinok, apie kurį jis kalba“. Šisai, pasilenkęs prie Jėzaus krūtinės, paklausė: „Kas jis, Viešpatie?“ Jėzus atsiliepė: „Tai tas, kuriam padažęs paduosiu kąsnį“. Ir, pamirkęs kąsnį dubenyje, jis padavė Judui, Simono Iskarijoto sūnui. Kai šis nurijo kąsnį, įėjo į jį šėtonas. O Jėzus jam sako: „Ką darai, daryk greičiau!“ Nė vienas iš sėdinčių už stalo nesuprato, kodėl jis taip pasakė. Kadangi Judo žinioje buvo kasa, kai kurie pamanė, jog Jėzus jam įsakęs: „Nupirk, ko mums reikia šventėms“ ar liepęs ką duoti vargšams. Tad anas, nurijęs kąsnį, tuojau išėjo. Buvo naktis.

„Prasideda...“ - pro bekūnius dantis iškošė nemirtingasis.

Mesijo žodžiai sunkiu šydu nugulė ant sikarijaus akių ir proto – kažkokia nesuvokiama jėga jį stumte išstūmė pro duris ir Judas nelabai suvokė, kurlink jį nešė kojos. Tarsi iš šalies sikarijus regėjo pro šalį slenkančias miglotoje prieblandoje skendinčias Jeruzalės gatves, kol galiausiai prieš akis išvydo savo ranką, nevalingai veriančią didžiosios šventyklos duris. Jis netruko surasti užsimiegojusį šventiką, kuriam kaip mat visi miegai išlakstė, išgirdus:

- Aš Judas Iskarijotas, esu vienas Jėzaus mokinių. Aš galiu pasakyti, kur galima rasti pranašą, neapsuptą minios žmonių.

Šventikas akimirksniu suvokęs šios žinios svarbą, paliepė sikarijui palaukti ir nuskubėjo šaukti vyresniųjų. Netrukus susirinko gan gausus būrys šventyklos patarnautojų, su Kajafu priešakyje. Virpančioje deglų ir žvakių šviesoje vyriausias šventikas klausiamai pažiūrėjo į Judą ir prabilo:

- Sakaisi esąs Jėzaus mokinys?! Tuomet kokia čia klasta, jog mokinys išduoda savo mokytoją? Mokytojas tave išvarė, nusprendei užimti jo vietą ar tiesiog atsivėrė akys ir įžvelgei šventvagystes bei burnojimą prieš Dievą, jo pamoksluose?

- Jums greičiausiai bus sunku tai suvokti, tačiau tokia Dievo valia, kurios liepiamas vykdau paskutinę savo mokytojo užduotį. Alyvų kalne, kur jis eina melstis kiekvieną vakarą, greta jo bus tik keletas artimiausių mokinių. Tas, kurį pasveikinsiu bučiniu ir bus Jėzus Nazarietis, - ko ne berte išbėrė sikarijus.

- Tebūnie, tu tai sakai. Ne man tave teisti, nebent sugalvojai kokią klastą. Imk trisdešimt sidabrinių ir pasilik juos, kai nuvesi mus pas savo mokytoją, - tarė Kajafas, mostu liepdamas iždininkui duoti kapšą su pinigais, - vesk sargybą į Alyvų kalną.

Paskendęs svaigioje migloje sikarijus nustėręs stebėjo, kaip nevaldomas jo kūnas vykdo slaptą Mesijo pavedimą. Jis kiek atsitokėjo tik išvydęs būriui sargybinių išsivedant Jėzų - nuo to vaizdo širdis kulnuosna nukrito. Sikarijus instinktyviai griebėsi prie kūno ištikimai prigludusių durklų, su kuriais net naktį nesiskirdavo, tačiau vos tik pabandė atsispirti tolstančio Mokytojo link, jį tarsi kas šlapiu maišu tvojo. Tarsi kažkokia neregima siena jį stūmė tolyn nuo Jėzaus, o rankas ir kojas supančiojo nematomos virvės

„Priesaika Kūrėjos paliepimą padaro absoliučiu ir prieš juos nublanksta net ir Ayaos prakeiksmo įpareigojimai ginti Kūrėjus. Vat dabar tai srėbsime košę, kurią užvirė tavo palaidas liežuvis, nes jie vienas kitam prieštarauja“ - niūriai sumurmėjo nemirtingasis, puikiai suvokdamas, kas jo laukia. Tai nutiko Atlantidoje, tai nutiks ir dabar, nes nemirtingasis puikiai suvokė, jog fariziejai nebuvo nusiteikę Jėzaus paleisti gyvo.

Sikarijus tik sutrikęs mirksėjo akimis, stebėdamas sargybinių apsuptą tolstantį Mokytoją – jis negalėjo nė žingsnio žengti artyn. Tačiau vos tik Kajafo siųsti vyrai su Jėzumi ištirpo tamsoje, keletą valandų akis ir protą svaiginusi migla staiga ėmė sklaidytis. Judas staiga visiškai aiškiai suvokė, kas ką tik nutiko ir akimirksniu sumojo, jog panašus būrys, tik jau siųstas sikarijų gildijos, eis ieškoti jo paties. Ir vargu ar jie teiksis paklausti, kodėl jis išdavė Jėzų fariziejams. Bent jau jis tokių klausimų neuždavinėtų. Beliko tik tikėtis, jog mirtis bus staigi, o iki tol jis spės paliudyti savo patirtį pergamente.

Kūrėjos planas pasiteisino su kaupu. Kaip ir pranašavo savo ataskaitoje ordinui Kajafas, Mesiją garbinusi minia, dabar buvo pasiryžusi sudraskyti jį savomis rankomis. Ne veltui liaudies išmintis teigia – nuo meilės iki neapykantos tik vienas žingsnis. Minia piktdžiugiškai šaipėsi, kelyje į Golgotą Jėzui klumpant po sunkia kryžiaus našta. O devintą ryto kraujo ištroškusią minią apėmė ekstazė – į pririštų Jėzaus pėdas legionierius įbedė geležinę vinį, o kitas vienu kūjo smūgiu suvarė ją kiaurai kojas iki pat kryžiaus...

Nuošalią Jeruzalės pakraštyje stovėjusią trobelę sudrebino žmogaus kauksmas, pakeitęs iki tol girdėtus vaitojimus. Kiekvienas kūjo smūgis Golgotoje, dešimteriopu aidu skambėjo Jeruzalės pakraštyje, tarsi ten kas nors būtų darinėjamas atšipusiu peiliu, pamiršus prieš tai paskersti. Ant kryžiaus prikalto Jėzaus atodūsis čia nuaidėdavo kelias minutes trunkančiu springstančiu gargaliavimu, kuris netilo visą rytą. Žmonės ėmė kalbėti piktą, tačiau vidun užsukti bijojo – tik nelabosios dvasios galėjo kelti tokias orgijas ir kankinti kūną. Apie trečią po pietų Jėzus ištarė paskutinį žodį - „viskas“ ir Jeruzalės priemiestį perskrodė skausmo kupinas dūstantis staugimas.

Nežmonišką riksmą palydėjo škvalinis tamsaus vėjo gūsis, išsiveržęs pro trobelės langus ir duris, drauge su savimi gabalais išplėšdamas suklypusio pastato dalis.

(Mt 22) Ir štai šventyklos uždanga perplyšo pusiau nuo viršaus iki apačios, ir žemė sudrebėjo, ir uolos ėmė skeldėti. Atsivėrė kapų rūsiai, ir daug užmigusių šventųjų kūnų prisikėlė iš numirusių. Išėję iš kapų po Jėzaus prisikėlimo, jie atėjo į šventąjį miestą ir daug kam pasirodė.

Anapus šio pasaulio ribos siautėjo tamsus gaivalas. Jei jis būtų prasiveržęs šiapus, tai visa Jeruzalė greičiausiai būtų buvusi nušluota nuo žemės paviršiaus. Mirus Kūrėjos inkarnatui, nemirtingasis pasijuto perskrostas tūkstančiais iki baltumo įkaitintų adatų, sudraskančių nemarųjį kūną į daugybę gabalėlių. Andajų palikuonis galėjo justi kiekvieną dūrį, kiekvieną svylančią dantytomis adatomis sudraskytą jo nematerialus kūno dalį. Tarsi jo viduje būtų išaugęs didžiulis įkaitęs geležinis ežys, kuris suplėšęs kūną, toliau raičiojosi aplinkui ir traiškė rankas bei kojas. Nemirtingasis aiškiai pajuto, kaip į gabalėlius subyrėjo ir sielos ašmenys, skilę dar Atlantidoje įvykusios nelaimės metu. Tačiau, kitaip nei tąsyk, inkarnato kūnas jau buvo išvargintas Jėzaus agonijos, persidavusios dykumoje duotos priesaikos dėka. Aptemęs sikarijaus protas jau sunkiai pajėgė priešintis aukštesniojo proto invazijai, apgaubiančiai jo sąmonę tarsi šilta tamsi skraistė. Nemirtingasis nedrąsiai, vos vienu kojos pirštu įžengė į Žemę, tačiau to visiškai pakako, kad Ayaos prakeiksmo sukelto skausmo uragano išlydžiai prasiveržtų pro pasaulių ribą ir sudrebintų visą miestą.

Šie tikrai nekasdieniai įvykiai neliko nepastebėti, tad nenuostabu, jog Judo ieškantis sikarijų ordino būrys, nusprendė patikrinti ir šią trobelę. Ne viename susirėmime dalyvavę vyrai buvo matę ir karšto, ir šalto, tačiau sugriuvę į vidų sustingo – vaizdas trobelės viduje vienu ypu perspjovė aršiausio mūšio lauko vaizdą. Apytuščiame trobesyje tvyrojo chaosas – sulaužyto suolo nuolaužos styksojo sienoje, tarsi jas kas būtų įmūrijęs į drėbto molio sieną dar statybos metu. Po molinę aslą draikėsi kreiva rašysena išmarginto pergamento lapai, aptaškyti rašalu bei krauju. O patalpos kampe ant sutrinto šiaudinio čiužinio gulėjo vis dar gyvas žmogus, jei tą kretantį mėsos gabalą, paskendusį kraujo ir musių klane dar buvo galima pavadinti žmogumi. Būrio vadas atsargiai peržengė nuvirtusį stalą ir pakėlė vieną iš asloje besivoliojusių pergamento lapų. Vos užmetus žvilgsnį, jo veidą akimirksniu persmelkė nuostaba.

- Ellazzarai.., - iš kampo pasigirdo trūkčiojantis švokštimas, - aš … žžinau ko j.. atėjot. Pabbaikkit, ką pradėjo Mesijas, - gyvas lavonas susikaupęs po vieną dėliojo žodžius ir niekas nė nebandė jo pertraukti, - nessitikiu, jg man atleisit,... aš pats sau negaliu atleisti. Tačiau mirties akivaizdoje prašau – išsaugokit mano liudijimą... idant suprastumėt, kas nutiko. Ir nubauskit mane, nes nesugebėjau išsaugoti Mesijo.

- Judai?! - sikarijų vadas sunkiai galėjo patikėti, jog didžiulių kraujosruvų ant rankų ir kojų išdarkytas kūnas yra vienas geriausių, jei ne geriausias, gildijos karys, - Tai tu sakai, tau nėra ir negali būti parodyta pasigailėjimo, nors Dievas tave jau nubaudė labiau, nei galėjo nubausti Gildija. Ne mums tave teisti, tačiau mums pavesta užbaigti tavo žemiškas kančias.

- Ačiū, man..., - pradėjo Judas, tačiau pabaigti nespėjo, mat prieš akimirką dvejojęs, Elazaras ryžtingai priėjo prie kūno ir stipriu smūgiu sutraiškė Judui trachėją. Kurį laiką pastarasis dar tąsėsi konvulsijose, nevalingai bandydamas neklausančiomis kruvinomis rankomis atverti užspaustą gerklę ir taip dar labiau viską aplink aptaškydamas krauju.

Agonijai pasibaigus, Elazaras rankos mostu jis paragino savo parankinius:

- Reikia čia viską apkuopti. Pasklis daug nereikalingų kalbų, jei kas nors išvys tokį vaizdą. Manau visi pritars, jog išdavikui tiks šuniška mirtis. Reikės tik kiek paruošti kūną, jog tai atrodytų įtikimiau.

Sikarijai tuoj pat puolė vykdyti įsakymo – kuo ilgiau užtruks, tuo daugiau šansų, jog pašalinės akys išvys daugiau, nei derėtų. Galop po keleto varginančių valandų, būrys vyrų, nešini keletu maišų, tyliai pasišalino iš suklypusios trobelės. Būrio vadas išėjo paskutinis, po pažastimi pasikišęs ritinį pergamento lapų. Ir labai laiku, mat tą pačią trobelę netruko rasti ir Jėzaus mokiniai, tikėdamiesi ten rasti Judą. Tačiau jie kiek pavėlavo – Mokytojo išdavikas ramiai tabalavo kilpoje, supamas pro suklypusius langus įsiveržiančio vėjo. Nosį rietė šlapimo ir išmatų kvapas – po pakaruokliu telkšojo nemaža ekskrementų bala.

- Šuniui, šuniška mirtis. Visgi, nederėtų jo taip palikti, - susižvalgė mokiniai, - Jo sielą lai teisia Dievas, o kūną palaidokim. Nors vargu ar jis nusipelnė kažko daugiau už kruvinąjį lauką, - pasitarę nusprendė Jėzaus gedintys pasekėjai.

Nukabinę pakaruoklio kūną, mokiniai įvyniojo jį į trobelėje rastą drobulę, nunešė jį į Akeldamą. Ten jie tiesiog įmetė kūną į molingoje dirvoje iškastą duobę, greta kitų Jeruzalės nelaimėlių, kurių niekas nė vardų nežinojo – varguolių, ligonių ar paprasčiausių nusikaltėlių, nubaustų mirties bausme.

„Pagaliau...“ - atsiduso nemirtingasis - „o tai jau buvau pradėjęs manyti, jog tavo mylimosios gildijos dėka ten liksiu tabaluoti iki kūnas pradės pūti“.

Sikarijus iš esmės buvo miręs – Jėzaus kančios išvargintam kūnui prityrusio kario smūgis į trachėją buvo paskutinis. Tačiau dabar tai jau buvo nesvarbu, nes nemirtingasis suvokė, nebeturįs kito pasirinkimo. Jis jautėsi išsekęs ir sugniuždytas, jėgos jį apleido, nekalbant jau apie skausmo uraganą, iš naujo įsisiautėjusį po Kūrėjos inkarnato mirties, jau antrą sykį sukeltos, tegul ir netiesiogiai, jo paties rankomis. Tarsi kas nemirtingąjį būtų perleidęs per sulčiaspaudę, o likusius tirščius dar papildomai pakišęs po sunkiasvoriu hidrauliniu presu, prieš išmetant išdžiovinti dykumos saulei.

Tai jau buvo ne šiaip nesėkmių virtinė – nemirtingasis jau ėmė abejoti ar tikrai jis yra nepavaldus Senųjų sukurtoms pasaulių evoliucijos sekoms.

„Blogiau būti jau negali“ - tylomis sau sumurmėjo nemirtingasis ir čia pat suvokė klystąs. Blogiau būti tikrai galėjo, o ypač dabar, kai jis jautėsi plonesnis už pergamento lapą. Prieš keletą mėnesių šventykloje sutiktiems Naikintojams dabar jis greičiausiai taptų greitu užkandžiu prieš pietus. O žinojimas, kokiu geidžiamu kąsniu, tegul kartais ir labai sprangiu, jis visuomet buvo Naikintojams, padėjo galutinai apsispręsti.

Sukaupęs savo jėgų likučius, nemirtingasis visą savo dėmesį sutelkė į plonytę gyvasties giją, siejusią jį su faktiškai jau mirusio sikarijaus kūnu. Siautėjant skausmo gaivalui, visomis išgalėmis saugotas plonas siūlas tapo siauru lieptu į šį pasaulį. Sikarijaus siela jau buvo atitrūkusi nuo kūno ir palengva toldama, netrukus turėjo susilieti su Gajos tėkmių vandenynu, tačiau nemirtingojo ji nebedomino. Jam rūpėjo tik likęs kūnas, kurio gyvastį dabar valdė nemirtingasis ir kuris turėjo tapti laikinu indu jo paties sielai. Susikoncentravęs ties savo tikslu, jis ko ne tiesiogine to žodžio prasme visas sutekėjo į sikarijaus kūną.

Tą pačią akimirką jis iš naujo pajuto veriantį buką skausmą rankose ir kojose, sukeltą sutrupėjusiems kaulams įsirėžus į atgyjančius audinius, gerklę vis dar gniaužė draskantys sutrupėjusios trachėjos gniaužtai. Nemirtingasis nejučiomis suriko, tačiau pro drobulę prasiveržė tik neaiškus burbuliuojantis, gargaliuojantis švokštimas. Sužeistomis rankomis nemirtingasis vargais negalais praplėšė drobulę ir pradėjo vaduotis iš skurdžių savo įkapių. Tiesa sakant, jei ne sikarijų bandymas paslėpti žaizdas, riešus, pėdas ir čiurnas kietai sutvarstant tvarsčiais, tai lūžę kaulai nebūtų leidę suplėšyti net ir tos drobulės.

„Loz noj džitat... Gal ir gerai, jog aš nepatikau Jėzaus mokiniams“ - šį sykį tikrais dantimis sugriežė sikarijaus kūno okupantas - „užridenę būtų kokia uola ar pakišę šešios pėdos po žeme, tai išsikapstyk laukan, kad gudrus – durklus, tai sikarijai susirinko. Jau ir tos papuvusios drobulės bus per akis su tokiais sužeidimais“.

Galop po ne vienos valandos pūkštimo ir plūdimosi į ryškios mėnesienos jau nušviestą plynę iššliaužė suvargusi būtybė, nė iš tolo neprimenanti didžio kario, kurio drebėjo daugelio pasaulių galingieji. Nemirtingasis sunkiai apsivertė aukštielninkas, leisdamas nakties palydovo sidabriniams splinduliams užlieti skausmo perkreiptą veidą. Pagulėjęs ant dulkėtos žemės kokį ketvirtį valandos, jis nusprendė, jog pakaks grožėtis pilnatimi ir vargais negalais atsistojęs, nusvirduliavo Jeruzalės link. Tiesa, priešingai, nei norėjo prisikėlėlis, šis įvykis neliko nepastebėtas. Jėzaus mokinius nuolat akylai sekę senojo ordino sekliai, nepasibodėjo atidžiau pasidomėti ir jų palaidotu apsėstuoju. Tad galima įsivaizduoti seklio nuostabą ir siaubą, kai iš Akeldamo duobės švokšdamas ir plūsdamasis nesuprantama kalba prisikėlė numirėlis ir nušlitinėjo atgal į šventąjį miestą. Ordino seklys tučtuojau pasipustė padus ir nulėkė perduoti žinios apie Jėzaus mokinių atneštą nelabąją dvasią.

Kitomis aplinkybėmis nemirtingasis tikrai būtų pastebėjęs, o tiksliau pajutęs tą žmogystą, tačiau nelaimių virtinė bei įsikūnyjimas sumaitojame kūne paprasčiausiai užgožė jo jautrias jusles. Be to, sužaloto kūno keliamus skausmus papildė nuolat augantis ir jau seniai jaustas jausmas, stiprėjantis sulyg kiekvienu žingsniu, artinusiu jį prie gyvų žmonių. Įprastomis sąlygomis žmogaus kūne prasidėjusias metamorfozes dar labiau paaštrino apverktina paveldėto kūno padėtis.

- Tepasisiunta Kūrėja, tačiau šį kartą ji pati pasistengė pažadinti tai, ką jau tūkstančius metų laikiau užmigdytą, - sumurmėjo nemirtingasis, jausdamas nenumaldomai augantį alkį, nuo kurio kūnas pagaugais ėjo. Tik tokiems šiurpuliukams jis visuomet sunkiai galėjo atsispirti, o šį kartą nemirtingasis net ir neketino to daryti. Dabar, kaip niekada jam reikėjo pasistiprinti...

 

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti