User Rating: 5 / 5

Star ActiveStar ActiveStar ActiveStar ActiveStar Active
 

Article Index

Tačiau stebuklu gėrėjosi ne visi. (Jn 11) Bet kai kurie nuėjo pas fariziejus ir pranešė jiems, ką Jėzus padaręs. Tuomet aukštieji kunigai ir fariziejai sušaukė teismo tarybą ir svarstė: „Ką darysime? Šitas žmogus daro daug stebuklų. Jei taip jį paliksime, visi įtikės jį; ateis romėnai ir sunaikins šventąją vietą bei mūsų tautą“. Vienas iš jų – Kajafas, tais metais vyriausiasis kunigas – jiems tarė: „Jūs nieko neišmanote ir nepagalvojate, jog jums geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą, o ne visa tauta žūtų“. Jis tai pasakė ne iš savęs, bet, būdamas tų metų vyriausiasis kunigas, pranašavo, jog Jėzui reikės mirti už tautą, ir ne tik už tautą, bet tam, kad suburtų į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus. Nuo tos dienos jie buvo tvirtai pasiryžę jį nužudyti.

Pasibaigus susirinkimui, vyriausiasis šventikas tuoj pat pasitraukė į savo menes ir vos tik už nugaros tyliai dunkstelėjo tarno uždaromos durys, barzdą dešine ranka glosčiusio Kajafo veide sustingo šypsnys:

- Kaip pasirodo lengva valdyti žmones, jei tik žinai jų baimes. Jie beveik nedvejodami nudaigos pačių dabar taip garbinamą Mesiją bei jo mokinius. Taigi, ir pasaulius bus švaresnis, ir mums rankų nereikės teptis. Svarbiausia nepaleisti vadžių iš rankų ir ta asilų banda paklusniai tursens reikiamu keliu. Artėja Velykos ir tas pranašas tikrai pasirodys kuriam nors mieste bei akiplėšiškai pažeidinės mūsų Rašto įstatymus, - patenkintai sumurmėjo Kajafas, sėsdamas prie stalo. Be kitų svarbių šios dienos darbų, jam reikėjo parengti ataskaitą Ordino vyresniesiems ir šį sykį jis atvirai džiaugėsi, galėdamas pranešti geras žinias, jog tuo nerimą keliančiu pranašu greičiausiai pasirūpins jo artimieji.

Ir iš tiesų, artėjant Velykoms šurmulys dėl Jėzaus tik stiprėjo - vis daugiau žmonių juo įtikėjo ir nerimavo, laukė Jėzaus pasirodymo. Tuo tarpu jis vis dažniau stebindavo savo mokinius, tardamas niūrius ir grėsmingus, o kartais ir visai keistus pamokymus.

(Lk 9)Kartą, kai Jėzus nuošaliai vienas meldėsi, su juo buvo ir mokiniai. Jis paklausė juos: „Kuo mane laiko žmonės?“ Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, treti sako, prisikėlęs vienas iš senųjų pranašų“. Tada jis paklausė: „O jūs kuo mane laikote?“ Petras atsakė: „Dievo Mesiju“. Jėzus sudraudė juos, įsakydamas niekam to nepasakoti.Jis dar pridūrė, jog reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir trečią dieną prisikeltų.

Kūrėja aiškiai matė, jog bundančios Gajos galios kėlė ir savų bėdų – galių išlaisvintos vizijos nejučiomis gąsdindavo ir versdavo jaustis nejaukiai net ir pačius Mesijo mokinius. Tačiau bene sunkiausiai sekėsi Judui – Kūrėja aiškiai jautė įprastą kunkuliuojančią žmogaus sąmonės kovą su bandančiu susilieti aukštesniu protu. Norėdama kiek palengvinti jų dalią, Kūrėja ėmėsi vienos efektyviausių psichologinės pagalbos priemonių – pokalbių su mokiniais, dažniausiai gracingai užmaskuotų pamoksluose ir maldose.

(Evangelija pagal Judą, laisvas vertimas) Po vakarinių maldų, Judas priėjęs prie Jėzaus tarė: - Mokytojau, kadangi tu klausei visų mokinių, tai išklausyk ir mane. Aš turėjau didį regėjimą.

Tačiau vos išgirdęs Judo žodžius, Jėzus nusijuokė:

- Tu, tryliktoji siela, ko taip nerimsti ir lieji prakaitą? Tačiau bylok ir aš tavęs išklausysiu.

- Regėjime aš mačiau save persekiojamą ir užmėtomą akmenimis likusiųjų dvylikos mokinių, - prabilo Judas, - Aš taip pat paskui tave nuvykau į man nežinomą vietą, kur mano akims atsivėrė neaprėpiami didingi rūmai. Didys žmonės supo pastatą, gyvu žaliuojančiu stogu, kurio viduje tryško gyvybės ir jaunatvės šaltinis.

„O taip, valdančiosios šeimos deimantiniai rūmai Antaryje kadaise tikrai buvo neapsakomai gražūs, kol karas jų nesunaikino“, - ilgesingai susimąstė abu nemirtingieji.

(Evangelija pagal Judą, laisvas vertimas)

Išklausęs Judo pasakojimą, Jėzus atsakė:

- Tavo lemties žvaigždė tave veda skausmo ir kančių keliu, - kiek pagalvojęs pranašas tęsė, - joks paprastas mirtingasis nėra vertas įžengti į rūmus, kuriuos tu matei, nes jie skirti šventiesiems. Nei saulė, nei mėnulis, nei diena, nei naktis neturi ten galių, palytėtieji ten gyvena amžinai amžinybės karalystėje drauge su šventaisiais angelais. Įdėmiai klausyk, nes aš tau atskleidžiau karalystės paslaptis bei pamokiau apie lemties žvaigždžių klaidas, - tarė Jėzus. Tuomet rimtai pažvelgęs į savo mokinį jis paklausė:

- Ar tu tikrai sutinki pasitarnauti savo mokytojui? Tau aš esu pasirengęs patikėti svarbiausią užduotį, nes tik tu esi pakankamai stiprus ją išpildyti.

„TIK PATYLĖK!!! Nors kartą užčiaupk savo srėbtuvę!“, - nemirtingasis buvo pasiryžęs perrėkti trijų matavimų pasaulio barjerą, kad tik užsispyręs fanatikas šį kartą neleptelėtų ko nereikia.

- Aš visa širdimi trokštu jums tarnauti ir atiduosiu savo gyvybę, jei tik to reikės, - tarsi užsuktas išpyškino sikarijus.

Šebsmirše! Ne, nu tu tikras šaunuolis! Tu ką tik sudraskei tau dovanotą bilietą į laisvę ir iki pečių sukišai galvą likimo subinėn!“ - nemirtingasis turbūt būtų išrėkęs laukan plaučius, jei tik turėtų fizinį kūną. Tačiau viskas, ką jis dabar galėjo padaryti – tik stebėti, kur link ridensis jo inkarnato likimas. Jei nemirtingasis ir turėjo vieną galimybę, tai ja reikėjo pasinaudoti gerokai anksčiau, o tuomet šis kūnas dar teikė šiokios tokios vilties. Tačiau dabar jis tapo už Kūrėjos virvelių tampoma lėlę, kurioje įstrigo vienos didingiausių šeimų palikuonis.

(Evangelija pagal Judą, laisvas vertimas)

Jėzus išklausė sikarijaus pažadą ir ištarė lemiamus žodžius:

- Tu tapsi tryliktuoju ir būsi prakeiktas šios ir kitų kartų, nors tu ateisi jų valdyti. Ir paskutinėmis dienomis jiems beliks tik keikti tavo pakėlimą į šventąją kartą, - nemirtingasis staiga pajuto nerimo gniaužtus, vis smarkiau spaudžiančius jo krūtinę. Dingir ženklo pulsacijos tik sustiprino šį jausmą, - prieik arčiau, jog galėčiau tau papasakoti apie paslaptis, jokiam žmogui neregėtas. Anapus egzistuoja didi ir beribė karalystė, kurios pabaigos neregėjo jokia angelų karta. Ir šioje sferoje yra didi neregima Dvasia, kurios jokia angelo akis neregėjo, jokia širdis nebuvo pajėgi suvokti ir ji nebuvo vadinta jokiu vardu. Ir ji leido angelui nužengti į kūną, būti jos atstovu čia.

Pranašas dar sykį pažvelgė į sikarijaus akis ir ištarė:

- Tu pranoksi juos visus. Ir tam tau teks paaukoti vyrą, kuris gaubia mane.

„Hu'tegh!.. Ssich! Osik, šabūr! Tai štai ką tu sugalvojai!“ - nemirtingasis akimirksniu suvokė, kas jo laukia. Ir kas blogiausia, nuo to momento, kai inkarnatas atsisakė perimti likimą į savo rankas, jis tegalėjo stebėti, kaip pildysis Ayaos prakeiksmas, mat nemirtingojo veiksmai buvo supančioti Kūrėjos paliepimo. Jam liko tik stebėti ir kentėti. Tiesa sakant, beveik visas jo gyvenimas buvo kančia, gausiai praskiesta krauju – per tuos tūkstantmečius derėjo prie to jau priprasti. Kaip ir derėjo susivokti, jog prieraišumas – kenksmingas - „Tokie, kaip mes, jei ką nors mylim, bėgam nuo jų. Mes esam smėlio žmonės, mes nešam mirtį. O jos yra gėlės, kurių grožis verčia pasaulį suktis“ - atsiduso nemirtingasis - „deja, šį žiedą man teks nuskinti, kad vietoje jo išaugtų naujas – dar gražesnis.“

Tvirtai apsisprendusi perduoti mokymų vadžias gabiausiems savo mokiniams, Kūrėja jau ilgus mėnesius netiesiogiai užsiminė apie Jėzaus pasitraukimą. Ji tikėjosi, jog pamokslų skiepijamas gerumas, pakantumas ir pasiaukojimas prigis žmonių širdyse ir jie gebės atsiverti Gajai, taip numalšindami kylančią neapykantą. O Mesijo auka turėjo tapti akivaizdžiu jos taip skiepijamo pasiaukojimo vardan kitų pavyzdžiu, turinčiu įkvėpti jos pasekėjus. Ir kuo daugiau žmonių išvys šią auką – tuo daugiau šansų rasti kelią į žmonių širdis. Taigi artėjanti didžiausia pavasario šventė – Neraugintos duonos šventė tam buvo bene tinkamiausias laikas. Velykų vakarienės metu Jėzus surinkęs savo artimiausius mokinius, Kūrėjos sumanymu, davė dar vieną vieną pamoką, idant apaštalai nepamirštų esą tokie patys žmonės, kaip ir jais sekantys. Mokytojas pasišovė numazgoti kojas savo mokiniams, pamokslaudamas, jog ir jie turi priimti aplinkinius taip, kaip jis priėmė savo mokinius. Ji visais būdais siekė išvengti to susvetimėjimo, atotrūkio nuo visuomenės, kuriuo pasižymėjo atlantų Magijos Gildija, atsiribojusi nuo visų, anot jų, nepalytėtų Gajos. Nors iš tiesų Gajos galių daigas buvo daugelyje šio pasaulio gyventojų, tik jį derėjo atrasti.

(Jn 13) Numazgojęs mokiniams kojas, jis užsivilko drabužius ir, sugrįžęs prie stalo, paklausė: „Ar suprantate, ką jums padariau? Jūs vadinate mane 'Mokytoju' ir 'Viešpačiu' ir gerai sakote, nes aš toks ir esu. Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau.Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tarnas ne didesnis už savo šeimininką ir pasiuntinys ne didesnis už savo siuntėją. Jeigu tai suprantate būsite palaiminti, taip elgdamiesi.

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti