User Rating: 5 / 5

Star ActiveStar ActiveStar ActiveStar ActiveStar Active
 

Article Index

Jeruzalė, Jerichonas, Cezarija, Nazaretas, Atalija, Efesas, Pergamas, Korintas, Atėnai – tai tik dalis didžiųjų Romos imperijos miestų, kuriuos nemirtingajam teko gan greitai, jo paties požiūriu, palikti. Nepaisant visų pastangų, slepiant savo pokylių likučius, anksčiau ar vėliau antariečiui tekdavo sprukti iš miesto, mat lavonų pėdsakas imdavo pernelyg akivaizdžiai vesti link nemirtingojo. Kol kas Imperijos sostinėje, į kurią jis atvyko prieš gerą pusmetį, nemirtingasis jautėsi gan saugus, tačiau nepraėjus nė mėnesiui sargyba priminė, jog jis veltui pro ausis praleido kario pažadą nepalikti jo ramybėje.

- Eina jie... - sušnypštė antarietis, pro ausį prašvilpus dar vienai strėlei. Persekiojimas vasaros mėnesienos nušviestomis Romos gatvėmis atrodė nesibaigs niekada – sargybos kariai lindo ko ne iš kiekvieno kampo, - eech, niekad nė pagalvojęs nebūčiau, jog kada nors visai norėsiu po ranka turėti disruptorių, lazerinį pistoletą ar bent jau kokį šešiašūvį, - šyptelėjo nemirtingasis, nerdamas į tamsią gatvelę. Iš ten švystelėjęs kardas nė kiek jo nenustebino – galų gale jis pats nusprendė pažaisti šį žaidimą. Vienu mostu jis pagavo kardą laikiusį riešą ir kita ranka įspraudęs sargybinio nosį į pastato sieną, suleido dantis į taip viliojančiai pulsavusią kaklo arteriją. Tarsi prabangų kokteilį, jis truktelėjo dar vienos žmogystos sielą, sumišusią su jo krauju, užliejusią jo kūną šiltomis srovelėmis. O taip, šiandien jis tikrai pasismagins ir pasistiprins...

Antarietis net nemėgino slėpti kūno bėgdamas tolyn gatvele. Priešingai, jis netgi tikėjosi, jog persekiotojai vysis toliau – nemirtingajam užvirė kraujas. Jis taip įsijautė mėgautis adrenalinu, jog sugebėjo nepastebėti keturių sargybinių, prisėlinusių pastato stogais.

- Svilk, pragaro išpera, - kupini pagiežos žodžiai nugriaudėjo iš dangaus drauge su kažkokio lipnaus ir riebaus skysčio srove. Nemirtingasis vos spėjo išvengti vieno šliūkšnio, kai pajuto artėjantį antrąjį, kuriam iš paskos jau skriejo liepsnojantis deglas. Artėjančiai liepsnos lavinai pamatyti jam nė nereikėjo pakelti galvos, tačiau jis tai padarė ir antariečio viduje kažkas vėl suvirpėjo, išvydus besileidžiančią geltonai oranžinę vilnį. Tamsoje skendėjusi gatvelė staiga paskendo liepsnos jūroje, o nemirtingasis akimirkai sustingo.

- Tai ką, darosi karšta? - piktdžiugiškai išsiviepė iš užnugario atbėgę sargybiniai, - Gajau, dar alyvos, - lanką įtempęs šaulys riktelėjo ant stogo stovėjusiam bendražygiui, kuris jau vertė ožkenos maišą. Naujo šliūkšnio purslai užtiško ant pakeltos antariečio rankos, kurią tuoj pat apgaubė liepsnos – keista, liepsnos maloniai šildė ir glostė nemirtingojo plaštaką.

- Prismeikime ir sudeginkime tą niekšą! - iš viršaus nuaidėjo ko ne paniškas šūksnis, palydėtas šaulių paleistų strėlių zvimbtelėjimų ir naujų alyvos šliūkšnių. Nelaukęs, kol visa tai pasieks tikslą, liepsnose skendintis nemirtingasis šoko į šalį, išspjaudamas:

- Mušėzibtu išątu ummudu!

Pro užmaršties skydą iš sielos gelmių prasibrovusių žodžių prasmę vis dar gaubė staiga pradėjusios sklaidytis minčių miglos likučiai. Tą pačią akimirką ištiestoje antariečio rankoje sužibo akinančios liepsnos skydas. Vos palietusios jį, paleistos strėlės suliepsnojo ir virto trupančiais nuodėguliais.

- Halluptu išątu ummudu! - per kelias akimirkas šalia liepsnojančios sienos stovėjusį kiek suvargusios išvaizdos Romos imperijos plebėją apgaubė liepsnojantys drabužiai, palaipsniui virstantys ugniniais šarvais.

- Ir tai viskas, ką sugebat?! Ugnimi bandysite įveikti ugnies valdovą? - pašaipiai paklausė ugniniu demonu virtęs žmogus, - Ką gi, tuomet tuo ir baigsim. Nors, pripažinsiu – esu be galo dėkingas už tai, kad sugalvojot mane padegti. Man būtent to ir trūko!

Vienu šuoliu liepsnojančiais šarvais apsigaubęs antarietis įveikė atstumą iki jį besivijusių karių ir užsimojo laisva ugnine ranka:

- Abnu ši, - vienu mostu jis perskrodė abu karius. Nesustodamas jis keliais šuoliais atsidūrė ant stogo ir netrukus iš Gajaus bei kelių jo bendrų liko tik spindintys akmenys nemirtingojo delne. Tebespausdamas rankoje sielos šukes, antarietis apsidairė – sargybos sukelto gaisro liepsnos jau negrįžtamai pasiglemžė kelis pastatus, o gatvėje aidėjo paniški klyksmai.

- Atrodo šiąnakt ne šiaip pasistiprinsiu, tai bus tikra puota, - išsiviepė nemirtingasis, žengdamas nuo stogo žemyn, į patį liepsnų sūkurį.

- Jūsų šviesybe! Valdove! Ištiko nelaimė! Roma dega! - iš susijaudinimo drebantis Senekos balsas kaip mat išblaškė visus miegus, kuriuos taip švelniai liūliavo Ancijaus pajūrio bangų mūšos garsai, įsiveržiantys pro imperatoriaus vilos langus. Vien tuniką vilkintis valdovas kol kas tik tankiai mirksėjo akimis, bandydamas suvirškinti tai, ką tik išgirdo:

- Pakartok! Ką tu pasakei?

- Jūsų šviesybe, Romoje kilo milžiniškas gaisras. Vakar naktį liepsnos apėmė dešimtis insulių ir domusų, tačiau anot šį ryt atvykusio pasiuntinio, liepsnos plinta sparčiau, nei spėjama gesinti. Šimtai žmonių jau buvo rasti negyvi, - Senekos veidas buvo perbalęs, tarsi kas būtų išsiurbęs visą jo kraują. Žinant jį pasiekusių žinių pobūdį bei tai, jog saulė ką tik patekėjo, stebėtis dėl to nereikėjo, mat imperatorius Neronas tikrai nepasižymėjo ramiu ir prognozuojamu būdu bei mielaširdingumu. Ypač netikėtai pažadintas anksti ryte. Tačiau, kaip bebūtų keista, jis čia pat surimtėjo ir įsakmiu tonu išrėžė:

- Paruoškit karietą! Ne, žirgą ir mano pretorionų būrį. Ir tuoj pat išsiųsk pasiuntinį, pranešti, jog imperatoriaus rūmuose įrengtų prieglobstį nukentėjusiems nuo gaisro ir netekusiems pastogės. Aš pats iščirškinsiu kaltuosius, išniekinusius mano sostinę, - keliais žingsniais pasiekęs terasą, Neronas sustingo ir drebėdamas visu kūnu suspaudė kumščius, vos pažvelgęs į šiaurėje kylančius juodus gaisro dūmus.

Skubėdamas vykdyti valdovo paliepimo, Seneka tarpduryje trumpai žvilgtelėjo į terasoje sustingusį imperatorių ir nuo to vaizdo jį nupurtė šiurpas. Vieno žvilgsnio į valdovą pakako suvokti, jog jis nenorėtų atsidurti kaltininkų arba net apkaltintųjų kailyje, o Nerono grasinimus derėjo suprasti paraidžiui.

Patarėjas netruko įsitikinti imperatoriaus ketinimų rimtumu, gaisrui dar tebesiautėjant, po Romą jau naršė pretorionų būriai. Uoli pagalba išgyvenusiems ar gesinant tebepleškančius pastatus bei prieglobstis nukentėjusiems imperatoriaus rūmuose tebuvo gerai apmąstyta priedanga kaltininkams surasti. Senekos ausis pasiekė gan prieštaringos žinios, o kartais tiesiog keistos žinios, tačiau darėsi panašu, jog gaisras buvo sukeltas tyčia. Keletas gyvųjų prisiekė matę degančią alyvą nuo stogo pylusius ginkluotus žmones, o jų liudijimus patvirtino pretorionai, išdrįsę įkelti koją į vis dar žioruojančių insulių griuvėsius. Šiaip ne taip atsekę liudininkų nurodytą insulių rajoną, pretorionai iš tiesų rado ne vieną suanglėjusį ginkluotą lavoną, šalia dalies kurių voliojosi fakelų likučiai. Tačiau, bene svarbiausias atradimas buvo keletas apsilydžiusių metalinių kryželių, kabojusių ant iki kaulų nudegusių kūnų kaklų ar gulėjusių greta. O po kiek tolėliau gulėjusiu gerokau apanglėjusiu, tačiau nesudegusiu kūnu, pretorionai aptiko visą krūvą suanglėjusių kryželių. Senekai, nekalbant jau apie imperatorių, tai pasirodė kur kas logiškesnis gaisro kilmės paaiškinimas, nei sapalionės apie kažkokį žmones žudžiusį ugnies demoną. Krikščionys, atrodo, sugebėjo sukaupti drąsą ir atsimokėti Romos imperijai už jų mesijo nukryžiavimą, tuo pačiu įsigydami mirtiną priešą.

-Hmm, įdomu... Kaip ironiška, krikščionys sargybiniai medžioja Mesijo mylimiausią mokinį, - šyptelėjo antarietis, apsimūturiavęs nuo galvos iki kojų. Daugiau ar mažiau apsisaugojęs nuo dienos šviesos, jis galėjo be didesnių įtarimų sliūkinti aprūkusiomis Romos gatvėmis. Netgi paprašytas parodyti veidą, jis galėjo gan drąsiai nukelti savo raiščius – pūslės ir randai po gaisro buvo daugiau, nei įprasti, nors šiuo atveju jų priežastys buvo visai kitos.

- Na sėkmės tolimesnėje demonų medžioklėje ir ačiū, kad surengėt tokią puotą. Nors atmintis ir sugrįžo, tačiau vargiai galiu prisiminti, kada taip smaginausi, - panosėje toliau kandžiai murmėjo antarietis, pagrįstai manęs dingęs iš Sargybos akiračio. Galų gale, kūnas, greta kurio bus rastas maišelis su kryžiais ir jo durklas, bus pernelyg apdegęs, kad kas nors galėtų patvirtinti, jog tai ne nemirtingasis, net jei po tos lemtingos nakties ir buvo likę gyvųjų, mačiusiųjų jo veidą. Šiuo momentu pagrindinis antariečio rūpestis buvo susirinkti išslapstytą turtą ir nesukeliant papildomų įtarimų, dingti iš Romos.

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti