User Rating: 5 / 5

Star ActiveStar ActiveStar ActiveStar ActiveStar Active
 

Article Index

Nemirtingasis turbūt dar būtų ilgai meditavęs savo išgijimo nuo depresijos tema, jei ne nuolat būdravusių instinktų pasiųstas aliarmas: „Atsargiai! Kažkas artinasi!“. Nė negalvodamas jis iš glėbio tolyn sviedė bejausmį savo aukos kūną ir besisukdamas it vilkelis, krito ant žemės – ausis pasiekęs templės zvimbtelėjimas išsyk pažadino daugelį tūkstantmečių puoselėtus savisaugos instinktus. Jis judėjo greičiau, nei sąmonė suvokė artėjančią grėsmę, deja žaizdų išvargintas kūnas jau dirbo gerokai virš savo galimybių ribos. Dešinį petį staiga persmelkė deginantis skausmas – iš nežinia kur atsiradusio šaulio paleista strėlė nors ir netiksliai, tačiau visgi pasiekė savo tikslą:

- Greitas, išsirangė žaltys, - sušnypštė šaulys, dėdamas jau antrąją strėlę. Jo bendražygiai taip pat nesnaudė: du iš jų sparčiai bėgo nemirtingojo link, išsitraukę trumpus skardus, o ketvirtasis, kiek tolėliau kažką krapštėsi su deglu.

Į realų pasaulį skausmo bangos sugrąžintas nemirtingasis dar nepasiekęs žemės instinktyviai sugriebė į petį įsmigusią strėlę ir jau buvo betraukiąs ją lauk, bet ranką sulaikė tokia pat pasąmonės komanda, kokia pasiuntė jį griūti ant žemės. Nors ir nedažnai justas, tačiau šis plintantis deginantis skausmas nemirtingajam buvo gerai pažįstamas. Ryšį su Gaja praradusiam kūnui tokį skausmą galėjo sukelti tik sidabras, iš kurio buvo pagamintas strėlės antgalis. Dar daugiau, plintantis skausmas rodė, jog antgalis buvo arba labai trapaus lydinio arba tuščiaviduris ir pripiltas kokio nors skysčio su sidabro milteliais. Tai galėjo reikšti tik viena – sargyba, kurios kariais neabejotinai buvo šie užpuolikai, puikiai žinojo, kaip reikia kovoti demonų inkarnatais. Šis faktas sukėlė pagrįstą nerimą nemirtingajam - nors šiuo momentu dėl savo gyvybės jis nesuko galvos, mat joks joks fizinis poveikis įsikūnijimui nekėlė grėsmės paties nemirtingojo gyvybei. Kita vertus buvo akivaizdu, jog tokioms kovos žinioms įgyti sargyba tikrai turėjo ne sykį susiremti demonų inkarnatais, nes iš šalies šių žinių nebuvo kam suteikti. Akimirksniu nemirtingasis suvokė bauginančią tiesą, perliejusią jį lediniu dušu – Naikintojai šioje planetoje šeimininkavo jau ne vieną šimtmetį ar netgi tūkstantmetį. Jis puikiai žinojo, jog Naikintojai, tai bomba su paleistu atgalinės atskaitos mechanizmu, tačiau jis nė neįsivaizdavo, kaip ilgai šis laikrodis tiksėjo. Dabar tapo akivaizdu, jog atėjo laikas atsiraitoti rankoves ir imti veikti, antraip teks pustytis padus – antarietis buvo išdidus, tačiau ne kvailys. Jis puikiai suvokė, jog dabartinės būklės jis vargiai sugebėtų netgi pasislėpti nuo Namtar kariaunos, o apie pasipriešinimą nebuvo nė kalbos. Dabartiniu metu netgi žmonės jam galėtų mesti iššūkį ir keturi sargybos kariai ką tik tai ir padarė.

Kita vertus, pajuodusios jo sielos gelmėse sužibusi kibirkštis dabar priminė, jog darbas turi teikti malonumą. Ir jis jau buvo galutinai apsisprendęs mėgautis tiek savo aukomis, tiek ir kovomis – būtent iššūkiai ir daro gyvenimą įdomiu. Tuo labiau, jog ištiktas ko ne visiškos amnezijos jis dabar buvo priverstinai nuleistas į daugmaž užpuolikų lygį.

Parkritęs ant žemės, kaire ranka antarietis smarkiai spūstelėjo strėlę pirmyn, išstumdamas strėlę kiaurai pro mentę – skausmas išsyk atlėgo, tačiau ilsėtis dar buvo smarkiai per anksti. Tai buvo akivaizdu, prieš pat nosį prašvilpus vieno karių kardo ašmenims. Vos išsilenkęs antrosios strėlės ir pirmosios poros ašmenų, nemirtingasis pajuto, kad ir taip jau vos valdomą dešinę ranką persmelkė gerai pažįstamas deginantis skausmas – sargybos kardų ašmenys buvo jei ne sidabriniai, tai bent jau sidabruoti.

- Dvėsk, pragaro išpera, - vos šie žodžiai pasiekė nemirtingojo ausis, abu kardininkai staiga šuoliu atsitraukė atgal, atgalia ranka užsidengdami akis. Anksčiau, nei antarietis suspėjo pakartoti jų žingsnį, prie jo kojų nukritęs ketvirtojo užpuoliko sviestas gniutulas garsiai šnirpštelėjo ir Romos požemį užliejo akinančios šviesos blyksnis, sukeldamas pragarišką skausmą nemirtingojo akyse.

- O jūs tikrai pasiruošę ir apsiginklavę iki dantų, - išsprūdo apakintas akis suraukusiam nemirtingajam, - bus įdomiau, nei atrodė iš pradžių.

Miesto požemių vėsą staiga pakeitė svilinantis karštis, adatomis badęs kiekvieną nepridengtą jo kūno dalį, bent jau taip nemirtingasis juto tą ryškią šviesą. Atsimerkti antarietis nė nebandė – jis jau perkando užpuolikų planą ir tai, ko ten su deglu krapštėsi ketvirtasis užpuolikas ir tai tik patvirtino jo nerimo priežastis. Iš kur ir kaip sargyba įsigudrino gauti magnio buvo nesvarbu. Svarbu buvo tai, jog sargybos kariai, visiškai nieko neišmanydami apie elektromagnetinį spektrą ir silpnai jonizuojančią ultravioletinę spinduliuotę, puikiai žinojo jog vargais negalais uždegto magnio skleidžiama akinamai balta šviesa skaudžiai žeidžia demonų inkarnatus.

- Jis nebemato! Pulkit! - sušuko akinančiai baltą šviesą skleidžiantį deglą laikantis sargybinis.

- Aha, nematau, tačiau jūs kojomis trypiat taip, tarsi čia bėgtų buivolų banda, - išsiviepė antarietis, išmokytas kovoti įvairiausiomis sąlygomis, įskaitant ir visišką tamsą. Ir nors šio pasaulio žmonių klausa buvo tik vargana parodija kitų antariečio „dėvėtų“ kūnų ausų bei sonarų, tačiau prasidėjusios metamorfozes visgi užaštrino užimto kūno klausą labiau, nei absoliučios daugumos žmonių. Be to, jis gebėjo justi Gajos virpesius, sukeliamus kiekvieno gyvo organizmo. Taigi, antarietis nebuvo praradęs regėjimo, jis tik kiek kitaip žvelgė į aplinką.

Nemirtingasis aiškiai pajuto poerdvine materija plintančią raibulių bangą, kurią lydėjo iš abiejų pusių orą skrodusių kardų ašmenų švilpesys. Jis staigiai nėrė į kairę ir išniręs prieš antrojo nosį, dešine ranka ranka sugriebė priešininko dešinįjį riešą. Pasitelkęs priešininko judesio inerciją, nemirtingasis smarkiai suktelėjo riešą, ir sargybinis jau lėkė ten, kur reikėjo antariečiui. Skrydžiui paskatinti, jis dar pridėjo savo sunkią kairę ranką prie sargybinio peties, paskleidusio būdingą šlapią trekštelėjimą. Kontrataka akivaizdžiai buvo netikėta, tad kardas vienu ypu perbėgo į išskėstą nemirtingojo dešinį delną, kurį kaip mat nutvilkė ugnis - kardo rankena taip pat buvo dengta sidabru.

„Reikia pripažinti, šie vaikinai tikrai ne šūdo malt čia atėjo“ - pagalvojo antarietis aklai sviesdamas kardą į tą vietą, kurlink judėjo antrasis kardininkas. Gargaliavimu palydėtas šūksnis bylojo, jog nemirtingasis neprarado įgūdžių stebėti pasaulį, atsargiai liesdamas pasaulio materijos virpesių paviršių. Su šauliu susidoroti buvo kiek sunkiau, tačiau nemirtingojo glėbyje atsidūręs kardininkas, kurio kaklą geležiniu gniaužtu suspaudė kairioji antariečio ranka, tapo neblogu skydu. Nesitikėjęs tokio nemirtingojo šuolio ir trečiąją strėlę skardžiai tekštelėjęs į pliką sieną, lankininkas keletą akimirkų dvejojo paleisti strėlę į savo bendražygį ir kiek ilgiau, nei įprastai laikė įtempęs templę. Šių kelių silpnumo akimirkų nemirtingajam pakako priartėti prie lankininko arčiau, nei tas kada nors būtų norėjęs. Vis dar kardą gniaužiančia apsvaigusio kardininko ranka jis smeigė tiesiai į lankininko krūtinę – paskutinis sargybinis tebuvo šio vakaro desertas, nes antrojo kardininko gyvybė čia pat buvo užbaigta posausiu kaklo trekštelėjimu.

- Paskui mus ateis dešimtys kitų..., - po keleto sekundžių gestančio deglo šviesoje išspaudė bombas mėtęs sargybinis, jo sielos energijai drauge su karšto kraujo srove tekant į tebesikeičiantį nemirtingojo kūną.

„Galima tave buvo ir palikti, tačiau vargu ar būtų pavykę įtikinti, jog ne mane ir ne taip jums reikia medžioti“ - pagalvojo nemirtingasis, apgailestaudamas vis dar neprisimenąs, kaip įlįsti į savo aukos smegenis ir susisemti visas jo žinias. Ypač tas, kurios duotų nors kokių užuominų apie tuos Naikintojus, su kuriais jau teko susidurti sargybai ir kurie neabejotinai kada nors stos skersai kelio antariečiui.

- Gerai, reikia čia kiek apsikuopti ir dingti anksčiau, nei į šiuos požemius, kas nors įkiš kokią smalsią nosį, - sumurmėjo nemirtingasis, iš savo kelionmaišio ištraukdamas saują kryželių. Toks krovinys buvo gana pavojingas, žinant Romos imperijos požiūrį į naujai iškeptos religinės mokyklos pasekėjus, atmetančius įprastines imperijos proteguojamas dievybes ir ignoruojančius, švelniai tariant, imperatorių. Kita vertus, jis buvo parankus nuleidžiant galus į vandenį, o ir Romos legionieriai neskubėjo įtarti akivaizdžiai pasiturinčio Romos imperijos piliečio, tegul ir plebėjaus. Nors jo pomėgis gyventi naktinį gyvenimą kai kam galėjo pasirodyti keistas, tačiau jis tikrai nebuvo vienintelis imperijos keistuolis.

Po mirties apdovanojęs savo aukas, nemirtingasis kiek perstatė jų kūnus, stengdamasis, jog tai vėl būtų panašu į krikščionių medžioklę, tik šį sykį ne itin sėkmingą. Patirtis rodė, jog imperijos tvarkdariams paskutiniu metu tokie padariniai buvo pakankama priežastis toliau nebesukti galvos ir ignoruoti netgi keistus sužeidimus ant kaklo. Noro aiškintis paprastai nerodė ir aukų giminės, jei visgi tokių atsirasdavo, mat retas padorus pilietis norėdavo pripažinti, jog jų giminėje įsimetė krikščionybės sėkla. Na, o sargyba, taip pat veikianti anapus įstatymo, irgi vargu ar reikš oficialias pretenzijas. Taigi viskas, ką reikėjo padaryti nemirtingajam, greitai apsitvarkyti savo negyjančias žaizdas ir nepastebimam išsmukti iš šių požemių. Žinant jo gebėjimus judėti nepastebimai, tai būtų buvę daugiau, nei paprasta, jei ne vis dar apgailėtina nemirtingojo būklė...

- ...Tegaliu pasakyti, jog tai vienas stipriausių demonų, su kuriais mums teko susiremti. Reikia pripažinti, mes deramai jo neįvertinome ir pasiuntę naujokus, tegul ir keturis, jų netekome per keletą akimirkų, - mantijomis apsigobusių Sargybos ordino vyresniųjų akivaizdoje raportavo nemirtingojo taip ir nepastebėtas penktasis karys, turėjęs stebėti naujokų kovą, - aš siūlau daugiau nekartoti šios klaidos. Prieš jį reikia pasiųsti visus mūsų turimus karius, geriausius laikant avangarde.

- Visus?! Juk tai kvailystė! Tokia minia išgąsdins tą demoną, be to tai sukels pernelyg daug triukšmo. Turiu priminti tau, jog Romos imperija ir taip jau domisi mumis daugiau, nei derėtų, - akivaizdžiai pyktelėjęs vyresnysis net atsistojo ir pasiremdamas į stalą, paliko į priekį iškošdamas, - tokiais žodžiais tu įžeidi Karių Gildiją, kurios palikuoniais mes esame. Tarsi geriausių mūsų karių kuopa nesugebės susidoroti su vienu demonu!

- Su visa derama pagarba, tačiau šis tikrai atrodo kitoks. Jis nebėgs nuo kovos, priešingai, atrodo jis ten veržte veršis. Ir, patikėkite, aš nenoriu nuvertinti ir sumenkinti mūsų karių, tačiau kovojant su juo, mums prireiks kiekvieno vyro, - karštai užsidegęs gestikuliavo karys, apnuogindamas alyvmedžio šakelės ir kardo tatuiruotę ant dešinės rankos dilbio, - mes turime padaryti viską, kad ši velnio išpera nepaspruktų iš Romos!!

Audringa kalba bei akivaizdus žvalgo nuoširdumas atrodo paveikė vyresniuosius, mat ir jų prieštaravimo atrodo nė kvapo neliko:

- Jei tavo žodžiuose yra bent dalis tiesos, kiek juose buvo ugnies, tai šis demonas yra rimta problema. Tu teisus, pernelyg daug miestų jis jau nusiaubė. Šis turi būti paskutinis.

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti