User Rating: 5 / 5

Star ActiveStar ActiveStar ActiveStar ActiveStar Active
 

Article Index

Demonas sergėtojasDemonas sergėtojas
Kūryba pastaruoju metu sekasi gan sunkiai - laisvo laiko stoka, kai gali pasinerti į kūrybą, nepalengvina istorijos kamuolio vyniojimui. Tačiau lašas po lašo ir trečiosios antrojo skyriaus dalies tekstas po trupinėlį susirinko. Pirmąją ir antrąją antrojo skyriaus dalis rasite čia ir čia. Na, o trečiąją skaitykite žemiau.

Kita dalis

Pagirios po mirties

Antrąsyk praradęs Kūrėjos inkarnatą, nemirtingasis jautėsi visiškai išsekęs ir sugniuždytas. Negana to, jis jau antrąjį kartą tapo Kūrėjos inkarnato mirties priežastimi ir sunkūs deginantys Ayaos prakeiksmo gniaužtai, sukaustę jo krūtinę, nė akimirkai neleido to pamiršti. Kiekvienas kvėptelėjimas buvo palydimas veriančio skausmo, tarsi kas ugniniais gniaužtais plėštų krūtinę pusiau. Žengdamas eilinį žingsnį, nemirtingasis pasijusdavo tarsi eidamas kiaurai kojas veriančių adatų kilimu. Net paprasčiausias šaukštas sukeldavo neįsivaizduojamą skausmą rieše – atsivėrusių nukryžiuotojo Jėzaus žaizdų stigmų kol kas nesugebėjo užgydyti net ir Judo kūne prasidėjusios nemirtingojo sukeltos metamorfozės.

Tokios apgailėtinos būklės jis vargiai galėjo save prisiminti ir šį sykį Antario tremtinys ne juokais buvo sunerimęs. Kažkur čia, šioje planetoje greičiausiai klaidžiojo piktas Naikintojas, palyginti neseniai vienu Kūrėjos mostu išguitas iš savo inkarnato. Nepilnai įsikūnijęs nemirtingasis tąsyk šventykloje neturėjo galimybės gerai pajusti Naikintojo ir įvertinti atėjūno galių, tuo pačiu jis negalėjo būti tikras, jog to nepadarė Naikintojas. Žinoma, tai, kad visa Judėja drauge su Jeruzale dar nebuvo nušluota nuo žemės paviršiaus, o atsiradusioje dykynėje dar nestūksojo tamsios energijos viesulais ir žaibais apipintas portalas į Antarį, teikė šiokios tokios vilties. Nemirtingasis galėjo tik viltis, jog Naikintojas paprasčiausiai nusprendė prisisprogti galių, iki pradėdamas jomis dalytis su Namtar kariauna. Tokia klotis buvo labiausiai tikėtina, nes vilčių, jog po Gają klaidžioja su Namtar nesusiję Naikintojai, buvo nedaug. Dar mažiau šansų buvo, jog kur nors Visatoje būtų buvęs Naikintojas, negirdėjęs apie Uždraustuosius žodžius ir po Valymo prasidėjusią paskutiniojo Andajo medžioklę. Prisimindamas paskutinio meto nesėkmių virtinę, nemirtingasis nesitikėjo, jog ja galėtų šitaip pasisekti.

 

Keliautojo Chaose nerimas nebuvo be pagrindo. Andajų palikuonis sau meluoti negalėjo – iš esmės jis nebuvo nemirtingas, o tik neapibrėžtai ilgaamžis ir nemirtingasis nejučia suvokė staiga iš medžiotojo pavirtęs grobiu. Toks beginklis ir nupiepęs jis tapo palyginti lengvai pasiekiamais, tačiau labai sočiais pietumis bent kiek pažengusiam Naikintojui. Nors savaime Ayaos prakeiksmas negalėjo jo nužudyti, tačiau sekinantis jo poveikis sunkte išsunkė nemirtingojo galias tiek, jog prireikus, jis paprasčiausiai nebegalėtų rinktis efektyvių kovos priemonių. Dar blogiau, antarietis netgi nebevaliojo daugumos jų prisiminti:

- Tikiuosi suknista sklerozė greit praeis, - pilna burna suurzgė nemirtingasis, jausdamas per skruostą nutekančią šiltą srovelę. Jis puikiai žinojo, jog yra švaresnis būdas pasisemti galių, tačiau suleisti dantis į šiltą kaklą buvo taip gera, - o ta Sargyba lai pasisiunta.

Paskutinius keliolika metų fanatiški Sargybos ordino nariai, pasišventę iš šio pasaulio su šaknimis išrauti visas „blogio sėklas“ - piktąsias dvasias ir Gajos galias valdančius „apsėstuosius“, nemirtingajam po akimis šmėžavo gerokai dažniau, nei jis to norėjo. Pasak gandų, Sargyba uoliai medžiojo daugiau, nei prieš pusšimtį metų iš numirusiųjų prisikėlusį demoną, mintantį žmonių krauju. Daug spėlioti, kokio demono ieško Sargyba, antariečiui nereikėjo. Kol kas susitikimo akis į akį jam pavyko išvengti, tačiau sėkmė, paskutiniu metu, nebuvo tas išteklius, kurio nemirtingasis būtų nestokojęs.

Nepaisant viso to, Sargybos keliama grėsmė buvo užgožta naujai atrasto pojūčio, kai jau pirmąją naktį, prisikėlęs iš Akeldamo duobės, jis suleido savo iltis į kažkokios po dantimis pasipainiojusios žmogystos kaklą. Vos tik nemirtingojo gerklę suvilgė pirmieji kraujo lašai, nešantys nelaimėlio sielos galių trupinius, kažkas vangiai krūptelėjo grobuonio sielos gelmėse. Tarsi paskutinės trūkstamos smiltelės tuomet būtų nukritusios ant aprūdijusios sverto mentės išaugusios smėlio krūvos ir palengva jį nusvėrusios, tuo pačiu lėtai pažadindamos paslaptingą tūkstantmečius miegojusį praamžių mechanizmą, dabar bundantį su dusliu sunkiasvoriu gergždžesiu ir bildesiu. Nemirtingasis staiga pajuto sielos gelmių pelenuose įsižiebiančią seniai išblėsusią kibirkštį, kuri su lyg kiekviena jo glėbyje užgesusia gyvybe po truputėlį kaito ir plėtėsi.

Skrupulingai savo aukų jis nesirinko – esamomis sąlygomis tai būtų buvusi pernelyg didelė prabanga. Kiekviena gyva siela atkurdavo tik nedidelę jo išblaškytų galių dalį, tad bundantis plėšrūnas aiškiai suvokė, jog prireiks ne vieno dešimtmečio, o gal net ir šimtmečių, kol jis vėl galės atsitiesti. Tačiau šiandien nemirtingąjį tarsi perkūnas iš giedro dangaus persmelkė mintis, jog jis nebegalėjo prisiminti kada paskutinį kartą mėgavosi tuo, ką darė. Iš jo atminties beveik iškrito tie laikai, kai jis mėgavosi svaiginančiu skrydžiu, šilta banga kūną užliejančia aukos gyvastimi ar kraują kaitinančios kovos jauduliu. Vietoje to nemirtingasis jau kelis šimtus tūkstančių metų tiesiog apatiškai šalino priešus ar šiaip pasipainiojusias po ranka būtybes, atsainiai surinkdamas jų sielos šukes. Tai buvo tiesiog bukas energijos siurbimas, tolygus skrandžio kimšimu vitaminų ir mineralinių medžiagų koncentratais, būtinais gyvybei palaikyti, o ne mėgavimasis gyvenimu. Plėšrūnui prireikė nusiristi į patį šulinio dugną ir tik tuomet jis vėl suvokė vėl galįs mėgautis procesu ir iš naujo pajusti tą trumpą svaiginantį momentą, kai aukos kūną paliekantys sielos likučiai persmelkia ir suvirpina jo kūną. Jam staiga toptelėjo, jog ši apatija, bent jau iš dalies, ir galėjo būti kalta dėl tų visų jį persekiojusių nesėkmių – juk trūkstant ugnies, bet kokia veikla taps nemiela ir su laiku bus daroma atmestinai.


Nemirtingasis turbūt dar būtų ilgai meditavęs savo išgijimo nuo depresijos tema, jei ne nuolat būdravusių instinktų pasiųstas aliarmas: „Atsargiai! Kažkas artinasi!“. Nė negalvodamas jis iš glėbio tolyn sviedė bejausmį savo aukos kūną ir besisukdamas it vilkelis, krito ant žemės – ausis pasiekęs templės zvimbtelėjimas išsyk pažadino daugelį tūkstantmečių puoselėtus savisaugos instinktus. Jis judėjo greičiau, nei sąmonė suvokė artėjančią grėsmę, deja žaizdų išvargintas kūnas jau dirbo gerokai virš savo galimybių ribos. Dešinį petį staiga persmelkė deginantis skausmas – iš nežinia kur atsiradusio šaulio paleista strėlė nors ir netiksliai, tačiau visgi pasiekė savo tikslą:

- Greitas, išsirangė žaltys, - sušnypštė šaulys, dėdamas jau antrąją strėlę. Jo bendražygiai taip pat nesnaudė: du iš jų sparčiai bėgo nemirtingojo link, išsitraukę trumpus skardus, o ketvirtasis, kiek tolėliau kažką krapštėsi su deglu.

Į realų pasaulį skausmo bangos sugrąžintas nemirtingasis dar nepasiekęs žemės instinktyviai sugriebė į petį įsmigusią strėlę ir jau buvo betraukiąs ją lauk, bet ranką sulaikė tokia pat pasąmonės komanda, kokia pasiuntė jį griūti ant žemės. Nors ir nedažnai justas, tačiau šis plintantis deginantis skausmas nemirtingajam buvo gerai pažįstamas. Ryšį su Gaja praradusiam kūnui tokį skausmą galėjo sukelti tik sidabras, iš kurio buvo pagamintas strėlės antgalis. Dar daugiau, plintantis skausmas rodė, jog antgalis buvo arba labai trapaus lydinio arba tuščiaviduris ir pripiltas kokio nors skysčio su sidabro milteliais. Tai galėjo reikšti tik viena – sargyba, kurios kariais neabejotinai buvo šie užpuolikai, puikiai žinojo, kaip reikia kovoti demonų inkarnatais. Šis faktas sukėlė pagrįstą nerimą nemirtingajam - nors šiuo momentu dėl savo gyvybės jis nesuko galvos, mat joks joks fizinis poveikis įsikūnijimui nekėlė grėsmės paties nemirtingojo gyvybei. Kita vertus buvo akivaizdu, jog tokioms kovos žinioms įgyti sargyba tikrai turėjo ne sykį susiremti demonų inkarnatais, nes iš šalies šių žinių nebuvo kam suteikti. Akimirksniu nemirtingasis suvokė bauginančią tiesą, perliejusią jį lediniu dušu – Naikintojai šioje planetoje šeimininkavo jau ne vieną šimtmetį ar netgi tūkstantmetį. Jis puikiai žinojo, jog Naikintojai, tai bomba su paleistu atgalinės atskaitos mechanizmu, tačiau jis nė neįsivaizdavo, kaip ilgai šis laikrodis tiksėjo. Dabar tapo akivaizdu, jog atėjo laikas atsiraitoti rankoves ir imti veikti, antraip teks pustytis padus – antarietis buvo išdidus, tačiau ne kvailys. Jis puikiai suvokė, jog dabartinės būklės jis vargiai sugebėtų netgi pasislėpti nuo Namtar kariaunos, o apie pasipriešinimą nebuvo nė kalbos. Dabartiniu metu netgi žmonės jam galėtų mesti iššūkį ir keturi sargybos kariai ką tik tai ir padarė.

Kita vertus, pajuodusios jo sielos gelmėse sužibusi kibirkštis dabar priminė, jog darbas turi teikti malonumą. Ir jis jau buvo galutinai apsisprendęs mėgautis tiek savo aukomis, tiek ir kovomis – būtent iššūkiai ir daro gyvenimą įdomiu. Tuo labiau, jog ištiktas ko ne visiškos amnezijos jis dabar buvo priverstinai nuleistas į daugmaž užpuolikų lygį.

Parkritęs ant žemės, kaire ranka antarietis smarkiai spūstelėjo strėlę pirmyn, išstumdamas strėlę kiaurai pro mentę – skausmas išsyk atlėgo, tačiau ilsėtis dar buvo smarkiai per anksti. Tai buvo akivaizdu, prieš pat nosį prašvilpus vieno karių kardo ašmenims. Vos išsilenkęs antrosios strėlės ir pirmosios poros ašmenų, nemirtingasis pajuto, kad ir taip jau vos valdomą dešinę ranką persmelkė gerai pažįstamas deginantis skausmas – sargybos kardų ašmenys buvo jei ne sidabriniai, tai bent jau sidabruoti.

- Dvėsk, pragaro išpera, - vos šie žodžiai pasiekė nemirtingojo ausis, abu kardininkai staiga šuoliu atsitraukė atgal, atgalia ranka užsidengdami akis. Anksčiau, nei antarietis suspėjo pakartoti jų žingsnį, prie jo kojų nukritęs ketvirtojo užpuoliko sviestas gniutulas garsiai šnirpštelėjo ir Romos požemį užliejo akinančios šviesos blyksnis, sukeldamas pragarišką skausmą nemirtingojo akyse.

- O jūs tikrai pasiruošę ir apsiginklavę iki dantų, - išsprūdo apakintas akis suraukusiam nemirtingajam, - bus įdomiau, nei atrodė iš pradžių.

Miesto požemių vėsą staiga pakeitė svilinantis karštis, adatomis badęs kiekvieną nepridengtą jo kūno dalį, bent jau taip nemirtingasis juto tą ryškią šviesą. Atsimerkti antarietis nė nebandė – jis jau perkando užpuolikų planą ir tai, ko ten su deglu krapštėsi ketvirtasis užpuolikas ir tai tik patvirtino jo nerimo priežastis. Iš kur ir kaip sargyba įsigudrino gauti magnio buvo nesvarbu. Svarbu buvo tai, jog sargybos kariai, visiškai nieko neišmanydami apie elektromagnetinį spektrą ir silpnai jonizuojančią ultravioletinę spinduliuotę, puikiai žinojo jog vargais negalais uždegto magnio skleidžiama akinamai balta šviesa skaudžiai žeidžia demonų inkarnatus.

- Jis nebemato! Pulkit! - sušuko akinančiai baltą šviesą skleidžiantį deglą laikantis sargybinis.

- Aha, nematau, tačiau jūs kojomis trypiat taip, tarsi čia bėgtų buivolų banda, - išsiviepė antarietis, išmokytas kovoti įvairiausiomis sąlygomis, įskaitant ir visišką tamsą. Ir nors šio pasaulio žmonių klausa buvo tik vargana parodija kitų antariečio „dėvėtų“ kūnų ausų bei sonarų, tačiau prasidėjusios metamorfozes visgi užaštrino užimto kūno klausą labiau, nei absoliučios daugumos žmonių. Be to, jis gebėjo justi Gajos virpesius, sukeliamus kiekvieno gyvo organizmo. Taigi, antarietis nebuvo praradęs regėjimo, jis tik kiek kitaip žvelgė į aplinką.

Nemirtingasis aiškiai pajuto poerdvine materija plintančią raibulių bangą, kurią lydėjo iš abiejų pusių orą skrodusių kardų ašmenų švilpesys. Jis staigiai nėrė į kairę ir išniręs prieš antrojo nosį, dešine ranka ranka sugriebė priešininko dešinįjį riešą. Pasitelkęs priešininko judesio inerciją, nemirtingasis smarkiai suktelėjo riešą, ir sargybinis jau lėkė ten, kur reikėjo antariečiui. Skrydžiui paskatinti, jis dar pridėjo savo sunkią kairę ranką prie sargybinio peties, paskleidusio būdingą šlapią trekštelėjimą. Kontrataka akivaizdžiai buvo netikėta, tad kardas vienu ypu perbėgo į išskėstą nemirtingojo dešinį delną, kurį kaip mat nutvilkė ugnis - kardo rankena taip pat buvo dengta sidabru.

„Reikia pripažinti, šie vaikinai tikrai ne šūdo malt čia atėjo“ - pagalvojo antarietis aklai sviesdamas kardą į tą vietą, kurlink judėjo antrasis kardininkas. Gargaliavimu palydėtas šūksnis bylojo, jog nemirtingasis neprarado įgūdžių stebėti pasaulį, atsargiai liesdamas pasaulio materijos virpesių paviršių. Su šauliu susidoroti buvo kiek sunkiau, tačiau nemirtingojo glėbyje atsidūręs kardininkas, kurio kaklą geležiniu gniaužtu suspaudė kairioji antariečio ranka, tapo neblogu skydu. Nesitikėjęs tokio nemirtingojo šuolio ir trečiąją strėlę skardžiai tekštelėjęs į pliką sieną, lankininkas keletą akimirkų dvejojo paleisti strėlę į savo bendražygį ir kiek ilgiau, nei įprastai laikė įtempęs templę. Šių kelių silpnumo akimirkų nemirtingajam pakako priartėti prie lankininko arčiau, nei tas kada nors būtų norėjęs. Vis dar kardą gniaužiančia apsvaigusio kardininko ranka jis smeigė tiesiai į lankininko krūtinę – paskutinis sargybinis tebuvo šio vakaro desertas, nes antrojo kardininko gyvybė čia pat buvo užbaigta posausiu kaklo trekštelėjimu.

- Paskui mus ateis dešimtys kitų..., - po keleto sekundžių gestančio deglo šviesoje išspaudė bombas mėtęs sargybinis, jo sielos energijai drauge su karšto kraujo srove tekant į tebesikeičiantį nemirtingojo kūną.

„Galima tave buvo ir palikti, tačiau vargu ar būtų pavykę įtikinti, jog ne mane ir ne taip jums reikia medžioti“ - pagalvojo nemirtingasis, apgailestaudamas vis dar neprisimenąs, kaip įlįsti į savo aukos smegenis ir susisemti visas jo žinias. Ypač tas, kurios duotų nors kokių užuominų apie tuos Naikintojus, su kuriais jau teko susidurti sargybai ir kurie neabejotinai kada nors stos skersai kelio antariečiui.

- Gerai, reikia čia kiek apsikuopti ir dingti anksčiau, nei į šiuos požemius, kas nors įkiš kokią smalsią nosį, - sumurmėjo nemirtingasis, iš savo kelionmaišio ištraukdamas saują kryželių. Toks krovinys buvo gana pavojingas, žinant Romos imperijos požiūrį į naujai iškeptos religinės mokyklos pasekėjus, atmetančius įprastines imperijos proteguojamas dievybes ir ignoruojančius, švelniai tariant, imperatorių. Kita vertus, jis buvo parankus nuleidžiant galus į vandenį, o ir Romos legionieriai neskubėjo įtarti akivaizdžiai pasiturinčio Romos imperijos piliečio, tegul ir plebėjaus. Nors jo pomėgis gyventi naktinį gyvenimą kai kam galėjo pasirodyti keistas, tačiau jis tikrai nebuvo vienintelis imperijos keistuolis.

Po mirties apdovanojęs savo aukas, nemirtingasis kiek perstatė jų kūnus, stengdamasis, jog tai vėl būtų panašu į krikščionių medžioklę, tik šį sykį ne itin sėkmingą. Patirtis rodė, jog imperijos tvarkdariams paskutiniu metu tokie padariniai buvo pakankama priežastis toliau nebesukti galvos ir ignoruoti netgi keistus sužeidimus ant kaklo. Noro aiškintis paprastai nerodė ir aukų giminės, jei visgi tokių atsirasdavo, mat retas padorus pilietis norėdavo pripažinti, jog jų giminėje įsimetė krikščionybės sėkla. Na, o sargyba, taip pat veikianti anapus įstatymo, irgi vargu ar reikš oficialias pretenzijas. Taigi viskas, ką reikėjo padaryti nemirtingajam, greitai apsitvarkyti savo negyjančias žaizdas ir nepastebimam išsmukti iš šių požemių. Žinant jo gebėjimus judėti nepastebimai, tai būtų buvę daugiau, nei paprasta, jei ne vis dar apgailėtina nemirtingojo būklė...

- ...Tegaliu pasakyti, jog tai vienas stipriausių demonų, su kuriais mums teko susiremti. Reikia pripažinti, mes deramai jo neįvertinome ir pasiuntę naujokus, tegul ir keturis, jų netekome per keletą akimirkų, - mantijomis apsigobusių Sargybos ordino vyresniųjų akivaizdoje raportavo nemirtingojo taip ir nepastebėtas penktasis karys, turėjęs stebėti naujokų kovą, - aš siūlau daugiau nekartoti šios klaidos. Prieš jį reikia pasiųsti visus mūsų turimus karius, geriausius laikant avangarde.

- Visus?! Juk tai kvailystė! Tokia minia išgąsdins tą demoną, be to tai sukels pernelyg daug triukšmo. Turiu priminti tau, jog Romos imperija ir taip jau domisi mumis daugiau, nei derėtų, - akivaizdžiai pyktelėjęs vyresnysis net atsistojo ir pasiremdamas į stalą, paliko į priekį iškošdamas, - tokiais žodžiais tu įžeidi Karių Gildiją, kurios palikuoniais mes esame. Tarsi geriausių mūsų karių kuopa nesugebės susidoroti su vienu demonu!

- Su visa derama pagarba, tačiau šis tikrai atrodo kitoks. Jis nebėgs nuo kovos, priešingai, atrodo jis ten veržte veršis. Ir, patikėkite, aš nenoriu nuvertinti ir sumenkinti mūsų karių, tačiau kovojant su juo, mums prireiks kiekvieno vyro, - karštai užsidegęs gestikuliavo karys, apnuogindamas alyvmedžio šakelės ir kardo tatuiruotę ant dešinės rankos dilbio, - mes turime padaryti viską, kad ši velnio išpera nepaspruktų iš Romos!!

Audringa kalba bei akivaizdus žvalgo nuoširdumas atrodo paveikė vyresniuosius, mat ir jų prieštaravimo atrodo nė kvapo neliko:

- Jei tavo žodžiuose yra bent dalis tiesos, kiek juose buvo ugnies, tai šis demonas yra rimta problema. Tu teisus, pernelyg daug miestų jis jau nusiaubė. Šis turi būti paskutinis.


Jeruzalė, Jerichonas, Cezarija, Nazaretas, Atalija, Efesas, Pergamas, Korintas, Atėnai – tai tik dalis didžiųjų Romos imperijos miestų, kuriuos nemirtingajam teko gan greitai, jo paties požiūriu, palikti. Nepaisant visų pastangų, slepiant savo pokylių likučius, anksčiau ar vėliau antariečiui tekdavo sprukti iš miesto, mat lavonų pėdsakas imdavo pernelyg akivaizdžiai vesti link nemirtingojo. Kol kas Imperijos sostinėje, į kurią jis atvyko prieš gerą pusmetį, nemirtingasis jautėsi gan saugus, tačiau nepraėjus nė mėnesiui sargyba priminė, jog jis veltui pro ausis praleido kario pažadą nepalikti jo ramybėje.

- Eina jie... - sušnypštė antarietis, pro ausį prašvilpus dar vienai strėlei. Persekiojimas vasaros mėnesienos nušviestomis Romos gatvėmis atrodė nesibaigs niekada – sargybos kariai lindo ko ne iš kiekvieno kampo, - eech, niekad nė pagalvojęs nebūčiau, jog kada nors visai norėsiu po ranka turėti disruptorių, lazerinį pistoletą ar bent jau kokį šešiašūvį, - šyptelėjo nemirtingasis, nerdamas į tamsią gatvelę. Iš ten švystelėjęs kardas nė kiek jo nenustebino – galų gale jis pats nusprendė pažaisti šį žaidimą. Vienu mostu jis pagavo kardą laikiusį riešą ir kita ranka įspraudęs sargybinio nosį į pastato sieną, suleido dantis į taip viliojančiai pulsavusią kaklo arteriją. Tarsi prabangų kokteilį, jis truktelėjo dar vienos žmogystos sielą, sumišusią su jo krauju, užliejusią jo kūną šiltomis srovelėmis. O taip, šiandien jis tikrai pasismagins ir pasistiprins...

Antarietis net nemėgino slėpti kūno bėgdamas tolyn gatvele. Priešingai, jis netgi tikėjosi, jog persekiotojai vysis toliau – nemirtingajam užvirė kraujas. Jis taip įsijautė mėgautis adrenalinu, jog sugebėjo nepastebėti keturių sargybinių, prisėlinusių pastato stogais.

- Svilk, pragaro išpera, - kupini pagiežos žodžiai nugriaudėjo iš dangaus drauge su kažkokio lipnaus ir riebaus skysčio srove. Nemirtingasis vos spėjo išvengti vieno šliūkšnio, kai pajuto artėjantį antrąjį, kuriam iš paskos jau skriejo liepsnojantis deglas. Artėjančiai liepsnos lavinai pamatyti jam nė nereikėjo pakelti galvos, tačiau jis tai padarė ir antariečio viduje kažkas vėl suvirpėjo, išvydus besileidžiančią geltonai oranžinę vilnį. Tamsoje skendėjusi gatvelė staiga paskendo liepsnos jūroje, o nemirtingasis akimirkai sustingo.

- Tai ką, darosi karšta? - piktdžiugiškai išsiviepė iš užnugario atbėgę sargybiniai, - Gajau, dar alyvos, - lanką įtempęs šaulys riktelėjo ant stogo stovėjusiam bendražygiui, kuris jau vertė ožkenos maišą. Naujo šliūkšnio purslai užtiško ant pakeltos antariečio rankos, kurią tuoj pat apgaubė liepsnos – keista, liepsnos maloniai šildė ir glostė nemirtingojo plaštaką.

- Prismeikime ir sudeginkime tą niekšą! - iš viršaus nuaidėjo ko ne paniškas šūksnis, palydėtas šaulių paleistų strėlių zvimbtelėjimų ir naujų alyvos šliūkšnių. Nelaukęs, kol visa tai pasieks tikslą, liepsnose skendintis nemirtingasis šoko į šalį, išspjaudamas:

- Mušėzibtu išątu ummudu!

Pro užmaršties skydą iš sielos gelmių prasibrovusių žodžių prasmę vis dar gaubė staiga pradėjusios sklaidytis minčių miglos likučiai. Tą pačią akimirką ištiestoje antariečio rankoje sužibo akinančios liepsnos skydas. Vos palietusios jį, paleistos strėlės suliepsnojo ir virto trupančiais nuodėguliais.

- Halluptu išątu ummudu! - per kelias akimirkas šalia liepsnojančios sienos stovėjusį kiek suvargusios išvaizdos Romos imperijos plebėją apgaubė liepsnojantys drabužiai, palaipsniui virstantys ugniniais šarvais.

- Ir tai viskas, ką sugebat?! Ugnimi bandysite įveikti ugnies valdovą? - pašaipiai paklausė ugniniu demonu virtęs žmogus, - Ką gi, tuomet tuo ir baigsim. Nors, pripažinsiu – esu be galo dėkingas už tai, kad sugalvojot mane padegti. Man būtent to ir trūko!

Vienu šuoliu liepsnojančiais šarvais apsigaubęs antarietis įveikė atstumą iki jį besivijusių karių ir užsimojo laisva ugnine ranka:

- Abnu ši, - vienu mostu jis perskrodė abu karius. Nesustodamas jis keliais šuoliais atsidūrė ant stogo ir netrukus iš Gajaus bei kelių jo bendrų liko tik spindintys akmenys nemirtingojo delne. Tebespausdamas rankoje sielos šukes, antarietis apsidairė – sargybos sukelto gaisro liepsnos jau negrįžtamai pasiglemžė kelis pastatus, o gatvėje aidėjo paniški klyksmai.

- Atrodo šiąnakt ne šiaip pasistiprinsiu, tai bus tikra puota, - išsiviepė nemirtingasis, žengdamas nuo stogo žemyn, į patį liepsnų sūkurį.

- Jūsų šviesybe! Valdove! Ištiko nelaimė! Roma dega! - iš susijaudinimo drebantis Senekos balsas kaip mat išblaškė visus miegus, kuriuos taip švelniai liūliavo Ancijaus pajūrio bangų mūšos garsai, įsiveržiantys pro imperatoriaus vilos langus. Vien tuniką vilkintis valdovas kol kas tik tankiai mirksėjo akimis, bandydamas suvirškinti tai, ką tik išgirdo:

- Pakartok! Ką tu pasakei?

- Jūsų šviesybe, Romoje kilo milžiniškas gaisras. Vakar naktį liepsnos apėmė dešimtis insulių ir domusų, tačiau anot šį ryt atvykusio pasiuntinio, liepsnos plinta sparčiau, nei spėjama gesinti. Šimtai žmonių jau buvo rasti negyvi, - Senekos veidas buvo perbalęs, tarsi kas būtų išsiurbęs visą jo kraują. Žinant jį pasiekusių žinių pobūdį bei tai, jog saulė ką tik patekėjo, stebėtis dėl to nereikėjo, mat imperatorius Neronas tikrai nepasižymėjo ramiu ir prognozuojamu būdu bei mielaširdingumu. Ypač netikėtai pažadintas anksti ryte. Tačiau, kaip bebūtų keista, jis čia pat surimtėjo ir įsakmiu tonu išrėžė:

- Paruoškit karietą! Ne, žirgą ir mano pretorionų būrį. Ir tuoj pat išsiųsk pasiuntinį, pranešti, jog imperatoriaus rūmuose įrengtų prieglobstį nukentėjusiems nuo gaisro ir netekusiems pastogės. Aš pats iščirškinsiu kaltuosius, išniekinusius mano sostinę, - keliais žingsniais pasiekęs terasą, Neronas sustingo ir drebėdamas visu kūnu suspaudė kumščius, vos pažvelgęs į šiaurėje kylančius juodus gaisro dūmus.

Skubėdamas vykdyti valdovo paliepimo, Seneka tarpduryje trumpai žvilgtelėjo į terasoje sustingusį imperatorių ir nuo to vaizdo jį nupurtė šiurpas. Vieno žvilgsnio į valdovą pakako suvokti, jog jis nenorėtų atsidurti kaltininkų arba net apkaltintųjų kailyje, o Nerono grasinimus derėjo suprasti paraidžiui.

Patarėjas netruko įsitikinti imperatoriaus ketinimų rimtumu, gaisrui dar tebesiautėjant, po Romą jau naršė pretorionų būriai. Uoli pagalba išgyvenusiems ar gesinant tebepleškančius pastatus bei prieglobstis nukentėjusiems imperatoriaus rūmuose tebuvo gerai apmąstyta priedanga kaltininkams surasti. Senekos ausis pasiekė gan prieštaringos žinios, o kartais tiesiog keistos žinios, tačiau darėsi panašu, jog gaisras buvo sukeltas tyčia. Keletas gyvųjų prisiekė matę degančią alyvą nuo stogo pylusius ginkluotus žmones, o jų liudijimus patvirtino pretorionai, išdrįsę įkelti koją į vis dar žioruojančių insulių griuvėsius. Šiaip ne taip atsekę liudininkų nurodytą insulių rajoną, pretorionai iš tiesų rado ne vieną suanglėjusį ginkluotą lavoną, šalia dalies kurių voliojosi fakelų likučiai. Tačiau, bene svarbiausias atradimas buvo keletas apsilydžiusių metalinių kryželių, kabojusių ant iki kaulų nudegusių kūnų kaklų ar gulėjusių greta. O po kiek tolėliau gulėjusiu gerokau apanglėjusiu, tačiau nesudegusiu kūnu, pretorionai aptiko visą krūvą suanglėjusių kryželių. Senekai, nekalbant jau apie imperatorių, tai pasirodė kur kas logiškesnis gaisro kilmės paaiškinimas, nei sapalionės apie kažkokį žmones žudžiusį ugnies demoną. Krikščionys, atrodo, sugebėjo sukaupti drąsą ir atsimokėti Romos imperijai už jų mesijo nukryžiavimą, tuo pačiu įsigydami mirtiną priešą.

-Hmm, įdomu... Kaip ironiška, krikščionys sargybiniai medžioja Mesijo mylimiausią mokinį, - šyptelėjo antarietis, apsimūturiavęs nuo galvos iki kojų. Daugiau ar mažiau apsisaugojęs nuo dienos šviesos, jis galėjo be didesnių įtarimų sliūkinti aprūkusiomis Romos gatvėmis. Netgi paprašytas parodyti veidą, jis galėjo gan drąsiai nukelti savo raiščius – pūslės ir randai po gaisro buvo daugiau, nei įprasti, nors šiuo atveju jų priežastys buvo visai kitos.

- Na sėkmės tolimesnėje demonų medžioklėje ir ačiū, kad surengėt tokią puotą. Nors atmintis ir sugrįžo, tačiau vargiai galiu prisiminti, kada taip smaginausi, - panosėje toliau kandžiai murmėjo antarietis, pagrįstai manęs dingęs iš Sargybos akiračio. Galų gale, kūnas, greta kurio bus rastas maišelis su kryžiais ir jo durklas, bus pernelyg apdegęs, kad kas nors galėtų patvirtinti, jog tai ne nemirtingasis, net jei po tos lemtingos nakties ir buvo likę gyvųjų, mačiusiųjų jo veidą. Šiuo momentu pagrindinis antariečio rūpestis buvo susirinkti išslapstytą turtą ir nesukeliant papildomų įtarimų, dingti iš Romos.


Ši užduotis buvo sudėtingesnė, nei galėjo pasirodyti iš pradžių. Pirmiausia, dar nė nepasibaigus gaisrui, pretorionai ar šiaip aktyvių piliečių būriai ėmė akylai saugoti griuvėsius nuo marodierių. Iš ankstesnių savo gyvenimų antarietis puikiai žinojo, jog pastarieji, tarsi musės šūdą, apspisdavo nelaimės ištiktą vietą turbūt visuose jo lankytuose pasauliuose. Kitu keblumu tapo ypač uoli Romos padegėjų medžioklė. Neturėdamas specialaus imperatoriškosios kanceliarijos patvirtinto rašto, pro pretorionų užkardas iš Romos turbūt nė uodas nebūtų išskridęs. Žinoma, su sugrįžusiomis galiomis, net ir dieną saujelė ar net visa centurija pretorionų jam nebūtų buvusi didelė kliūtis, tačiau antariečiui visiškai nesinorėjo prie to pačio patvirtinti gandų apie gaisro metu Romoje siautėjusį demoną. Taigi išsinešdinti reikėjo tyliai, nesukeliant bereikalingo triukšmo.

Visų sukauptų turtų jis nė neketino išsinešti, mieste tvyrant tokiam chaosui, tai buvo neįmanoma, tačiau to ir nereikėjo. Antarietis puikiai žinojo, jog kiekvienoje slėptuvėje buvo palikta pakankamai naujo gyvenimo pradžiai – tai garantavo saugų būdą greitai palikti miestą, atėjus laikui tai padaryti. Visgi kelionė iki Tiberio pakrantėje buvusio Romos rajono nebuvo lengva – kaitri vasaros saulės šviesa visiškai nepaisė sugrįžusių nemirtingojo galių ir skaudžiai degino kiekvieną nepridengtą odos lopinėlį, nekalbant jau apie akis. O žvalgytis bei klaidžioti ratais tądien antariečiui teko nemažai – Sargyba vis dar su tokiu pat užsidegimu ieškojo galėjusio pasprukti demono, tad iki pat saulėlydžio nemirtingasis nė nebandė artintis prie slėptuvės. Bet vos tik miestą ėmė gaubti sutemos, antarietis žaibo greitumu išnyko šešėlių tamsoje, skuosdamas dar iki gaisro apgriuvusios insulės. Tačiau vos įšokęs į pastato griuvėsių rūsį, jis išsyk suvokė esąs ne vienas – slogus ir apipelyjęs rūsio oras buvo persmelktas siaubo. Tamsoje niekas nė nesukrutėjo, o nemirtingojo ausis tepasiekė tylus šnabždesys:

- Gelbėk mane, Viešpatie, nuo nedorėlių, apsaugok mane nuo smurtininkų!.. Apsaugok mane, Dieve, nes pas tave ieškau užuovėjos...

- Na, jei nesigviešite to, kas mano - bijoti jums nelabai yra ko. Šiandien aš jau sotus, o Neronas nieko nežino ir nesužinos, - garsiai šyptelėjo nemirtingasis, staiga suvokęs, kas pasislėpė jo slėptuvėje, - aš žinau, kas jūs tokie.

- Ačiū tau nepažįstamasai. Mes, nesigviešiam į tavo nuosavybę, mes tik norime pasislėpti nuo legionierių, - antariečio ausis pasiekė kiek pasikeitęs, tačiau gerai pažįstamas balsas.

- Pasisakyčiau, tačiau vis vien nepatikėsi, o ir nežinau ar apskritai norėtum išgirsti mano buvusį vardą. Tavąjį aš žinau, tačiau tegul jis lieka neištartas, jei pats to nepanorėsi, žinant dabartines aplinkybes, - atsakė nemirtingasis, aklinoje tamsoje užtikrintai žengdamas link rūsio kampo, kur sienoje buvo paslėpti pinigai ir dokumentai, praversiantys dingstant iš Romos. Bet nespėjus kaip reikiant išjudinti slėptuvę dengusią plytą, už nugaros pasigirdo skiltuvo traškėjimas – buvusio bendražygio smalsumas, atrodo, nugalėjo baimę būti sučiuptam.

- KAS TU?! - drebančioje rankoje tirtantis deglas apšvietė iš panikos perkreiptą Jono veidą, - Tu negali būti JUO!!! Judas buvo miręs, kai mes JĮ palaidojom!! - buvęs apaštalas ėmė kone šaukti.

- Nerėk, pats juk ką tik sakei, besislepiąs nuo pretorionų! - ramiu tonu atsakė antarietis, kone iki peties sukišęs ranką į sienoje atsivėrusią skylę – pinigai ir dokumentų ryšulys atrodo tebebuvo vietoje, - žinai, laidotuvės pernelyg skambus žodis suvynioto kūno švystelėjimui į lavonų kupiną duobę. Taip aš esu, tiksliau kažkada buvau Judu Iskarijotu, patekusiu į vienas kitam prieštaraujančių įžadų pinkles. Ir taip, aš buvau miręs, tačiau prisikėliau, nors ir ne taip vykusiai, kaip tai padarė mūsų Mokytojas, - susikišęs pinigus į kapšą, o dokumentus užantin, nemirtingasis atsistojo, kone apsvildamas veidą į apaštalo Jono rankoje tabaluojamą fakelą.

- TU! Tu išdavei mokytoją ir pasmerkei jį mirčiai! - vebleno dabar jau iš pykčio perbalęs buvęs apaštalas

- Ataušk! „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas. Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista.“ Nejau pamiršai Mokytojo žodžius? - prabilo Judo kūne apsigyvenęs nemirtingasis. - Be to, tu nežinai nė pusės visos tiesos.

- Tai bylok ją! - atrodė, jog buvusį Judo bendražygį tuoj apims isterija, - Papasakok mums tai, ko, anot tavęs, mes nežinom! - buvo akivaizdu, jog nemirtingojo žodžiai Jono neįtikino.

- Jei jau taip to nori... - prabilo nemirtingasis, lėtai pakeldamas dešinę ranką, - suteiksiu tau galimybę... ne privilegiją pažvelgti į mano sielos gelmes. Atidžiai žiūrėk, mirtingasai, ir pabandyk suvokti tikrojo pasaulio, kurio tik mažyte dalimi yra tavasis, didybę!

Dešinės rankos plaštaka švelniai nusileido ant Jono kaktos ir rūsyje nuskambėjo senove dvelkiančios kalbos žodžiai:

- Ina šiknat napišti baru biru.

Sulyg tais žodžiais keistas švytėjimas apgaubė nemirtingojo plaštaką ir apaštalo kaktą, o jis pasijuto smingąs į bedugnio ugnies viesulo akį. Įvairiaspalviai liepsnų verpetai vijosi, plėtėsi, sprogo į atskiras gijas, kurios vėl vijosi į naujus verpetus – akys tiesiog raibo nuo įvairiausių spalvų. Jonas negalėjo pasakyti, kiek tai truko, tačiau palaipsniui viesulo sienos palaipsniui ėmė tolti, lenktis tarsi išsiskleidžiančios gėlės pumpuro žiedlapiai ir apaštalas pamatė, kaip jie užsilenkia ir sminga atgal į sūkurio kotą. Liepsnų sūkurys po jo kojomis pradėjo vyniotis pats ant savęs ir galų gale susitraukė toliau besitraukiantį riestainį. Pastarasis virto spindinčiu tašku, kuris netrukus užgeso ir Jėzaus mokinys atsidūrė absoliučioje tamsoje. Aplink nebuvo nieko, nė mažiausio šviesos spindulėlio, nė menkiausio garso ir Joną staiga apėmė siaubas, suvokus, jog jis nekvėpuoja. Akimirką tetrukusią paniką nutraukė akinantis žybsnis ir apaštalas vėl pasijuto apsuptas ugnies gaivalo – pro šalį skriejo šviesulių spiečiai, sūkuriai, ūkai. Kažkokioje sąmonės pakampėje įkyriai krebždėjo nė iš tolo neprileidžiama mintis, jog tai tūkstančių ir tūkstančių saulių sankaupos šildančios tūkstančius svetimų pasaulių.

Vos pabandęs nusisukti nuo į jį atlekiančio ugnies gniutulo, Jonas suvokė žiūrįs į įstabaus grožio sodą, nušviestą ryškios saulės spindulių. Plaukus ir nosį kuteno svaigių gėlių aromatu persunktas brizas, o basos kojos jautė keistai stangrią ir tuo pačiu švelnią žolę. Kiek tolėliau stūksojo visomis vaivorykštėmis spalvomis saulėje žvilgantys rūmai, skaidriomis sienomis ir jis galėjo prisiekti matęs rūmuose vaikščiojusius angelus. Kas gi dar, jei ne angelai galėjo turėti didžiulius baltus sparnus... Tarp bokšto smailių buvo galima įžiūrėti tokiomis pat įvairiomis išmargintą sodą. Jonas žengė žingsnį link akį patraukusio krūmo, nubarstyto gyvais besiraitančiais žiedais. Tačiau vos tik pabandė paliesti šakelę, ji sustingo ir pradėjo trupėti – ausis pasiekė artėjantis traškesys, tarsi kas bėgtu sausu rudens mišku. Pasisukęs į garso šaltinį, jis išvydo kaip blunka ryškios sodo augmenijos spalvos, o patys augalai byra į šipulius. Traškėjimas stiprėjo ir Jonas išvydo artėjančią tamsos bangą, kuri po kelių akimirkų praūžė pro apaštalą, vietoje žalios žolės palikdama tik suskeldėjusią juodą žemę. Tolumoje danguje ėmė suktis piktą lemiantis debesų sūkurys, lydimas dangų ir žemę čaižančių žaibų. Žaibo išlydžiai vis tankėjo ir ėmė suktis drauge su debesų sūkurių. Galų gale dangų ir žemė sujungė nesibaigiantis žaibų viesulas, kurio vidurys staiga ėmė skirtis ir akinančioje besirangančioje žaibų gyvatėje ėmė vertis besimainančiomis spalvomis išmarginta skylė. Ji pamažu plėtėsi ir leidosi link žemės, kol virto keistu švytėjimu apgaubta arka. Tą pačią akimirką žaibavimas liovėsi ir pro arką prasiveržė pragaras...

Sustingęs Jono kūnas drebėjo ir tąsėsi apimtas traukulių, prilipęs prie antariečio dešiniojo delno. Baimės sukaustytą veidą išsprogusiomis akimis nusėjo gausūs prakaito lašai, o iš plačiai pražiotos apaštalo burnos išsprūdo gargaliavimo pertraukiamos dejonės. Rūsio pakampėse susigūžę Jono bendražygiai baugščiai stebėjo šį agoniją primenantį vaizdą.

...Paklaikęs apaštalas stebėjo, kaip pro pragaro vartus žengė protu nesuvokiamų demonų armija: sparnuoti, žvynuoti, mosuojantys dygliuotomis uodegomis. Po jų kojomis drebėjo bei skeldėjo žemė, Jonas nejučia pažvelgė krištolinių rūmų pusėn, kurlink žygiavo demonų legionai. Rūmų nebuvo likę nė kvapo ir apaštalas staiga susivokė atsidūręs pačiame mūšio įkarštyje – akinantys žaibai, ugnies kamuoliai ir spinduliai degino, pjaustė ar sprogdino į gabalus angelus ir demonus. Buvo aišku, jog baltieji angelai pralaimi mūšį, pragaro legionai juos tiesiog nustelbė ir tuomet angelų armijos likučiai įžiebė spindintį skydą. Visi demonų žaibai ir liepsnos atšokdavo juo jo, kaip vanduo nuo žąsies. Vyriausias angelas mostelėjo kardu ir dangų perskyręs akinantis spindulys kirto į žemę, tarsi kardo tęsinys. Į šonus nusiritusios švytinčios vilnys perskrodė demonų gretas, išplėšdamos jų sielas ir įsukdamos jas į bangą. Su kiekviena aukų greta bangos vis augo ir toliau šlavė naujus demonų būrius, drauge užkabindamos jau ir pačio pasaulio gyvastį. Kirčio vietoje žiojėjo bjaurus randas, iš kurio plūdo jau pasmerkto pasaulio energija. Išlikę angelai negaišo laiko ir atvėrę dangaus vartus tiesiog pabėgo iš pralaimėto mūšio lauko – Jonas negalėdamas tverti tokio vaizdo, užsimerkė, tačiau nežinoma jėga privertė jį atmerkti akis.

Nors ir karo nuniokoti bei užimti demonų, tačiau prieš akis stūksantys krištolo rūmai vis dar kerinčiai tviskėjo – rūmus valdantys demonai akivaizdžiai kruopščiai jais rūpinosi. Apaštalas išvydo demonų legionus, puolančius rūmus bei žudančius juos valdžiusią šeimą. Jis regėjo, kaip paskutinieji šeimos nariai stoja į beviltišką mūšį tik tam, kad jaunasis klano paveldėtojas galėtų saugiai išsmukti iš rūmų. Jis regėjo, kaip tūkstančius metų medžiotas ir galiausiai kalnuose užspeistas jaunuolis susigūžė ir akivaizdžiai pats to nenorėdamas, mostelėjo kardu – dangų perskrodė anksčiau jau matytas akinantis spindulys. Karo nuniokotas pasaulis buvo nepajėgus atlaikyti dar vieną tokį smūgį. Sudrebėjo ir prasivėrė žemė, o išsilieję ištirpę akmenys ėmė deginti visa kas dar buvo likę gyva. Per ištirpusias uolas plačiai išskleidęs sparnus žingsniavo liepsnojantis demonas, spindintis ryškiai, tarsi ryto žvaigždė.

Viskas pasibaigė taip pat staigiai, kaip ir prasidėjo - nemirtingasis atitraukė ranką ir Jonas čia pats susmuko prie jo kojų. Išsprūdęs deglas ko gero būtų padegęs apaštalą, jei išmesto deglo nebūtų sugriebęs antarietis. Pasišviesdamas deglu, nemirtingasis pritūpė prie suglebusio ganytojo kūno – Jonas sunkiai šnopavo, tarsi ką tik būtų nubėgęs mylią ir jam vis dar trūktų oro. Jis beviltiškai bandė pasiremti rankomis ir atsikelti, tačiau kūnas apaštalo visiškai neklausė.

- Gyvas? - nemirtingojo balse nuskambėjo nuostabos gaidelės, - Neskubėk! Tau reikės laiko atsigauti po viso to, ką teko išvysti. Manau, tavo pasaulio suvokimas dabar apsivertė aukštyn kojomis. Taip, tiesa yra gerokai kartesnė, nei galėjo pasirodyti, o šio pasaulio pabaiga gali būti gerokai arčiau, nei visiems, įskaitant ir mane, to norėtųsi.

- Ugnin... audrhmmm... viską ... drebinanti žemę... ...ntanti žvaigždė... ...niniai skėriai... Karaliai... gyvybės karūn... Ugninis drakon... Mirties... Puolęs angelas... - Neaiškiai kažką veblenantis apaštalas staiga pašoko ant rankų ir keturpėsčiomis atbulas ėmė trauktis tolyn, - tu, ttu... Velnias! Štai, kas tu! Visa tai tavo šėtoniški apžavai! - į antarietį žvelgė rankomis besiskeryčiojantis susitaršęs žilagalvis beprotis, vos prieš kelias minutes buvęs tamsiaplaukiu pusamžiu vyriškiu.

- Na, aš nelabai ir tikėjausi, jog paprastas mirtingasis, net ir gavęs Gajos dovaną, ištvers tokį išbandymą. Pernelyg jau siauras jūsų protelis suvokti mano sielos gelmes, - paguodžiančiai ištarė antarietis, sau pačiam pridurdamas, - o dėl manęs tu ne taip jau ir klydai...

Daugiau neprataręs nė žodžio, nemirtingasis koja užmynė deglą ir užslinkusios tamsos priedangoje be garso išsmuko iš rūsio.

„Puolęs angelas... Taip jie nusprendė pavadinti tamsos valdovą. O Kūrėjau, jie net neįsivaizduoja, kaip tiksliai pataikė“, - nemirtingasis neskubėdamas mechaniškai žingsniavo Romos gatvėmis, paskendęs staiga iš sielos gelmių vėl ištrauktuose prisiminimuose. Susimąstęs jis greičiausiai būtų pasiekęs ir pretorijonų sargybos postą, jei ne ledinis šiurpuliukas, perbėgęs jo sielos pakraščiu – dar vienas jausmas, kurio neįmanoma pamiršti.

Nemirtingasis sustingo, kaip įbestas, instinktyviai, tarsi pėdsekys šuo, uosdamas orą:

- Hm... Kaip laiku... Arba aš anksčiau buvau pernelyg aklas, kad jį pastebėčiau. Kaip ten bebūtų, reikalai tampa gerokai įdomesni ir ima suktis vis sparčiau, tad man nedelsiant reikia gero kardo, - sumurmėjo antarietis, kurio veidą perkreipė piktdžiugiškas šypsnys.

Kita dalis

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti