Star InactiveStar InactiveStar InactiveStar InactiveStar Inactive
 

Article Index

Demonas sergėtojasDemonas sergėtojas - Demonas sergėtojas

Pasąmonės srautas nesibaigė, tik, deja, dabartiniu metu yra kur kas mažiau laisvo laiko jo dešifravimui ir perteikimui daugiau mažiau lietuvių kalba. Tad antrojo skyriaus pirmajai daliai (ar antrosios dalies pirmajam skyriui - čia kaip kam labiau patinka) prireikė gerokai daugiau laiko. Visgi naujasis mažasis direktorius dykaduoniaut, t.y. užsiimti kūrybine veikla, nelabai leidžia. Nepaisant to, pavyko išpešti šiek tiek laiko ir tęsti pradėtą apsakymą.

Kita dalis

2 skyrius: Brendant kraujo upe

Mesijas

Skausmas nesiliovė jau keletą tūkstantmečių ir nors anapus ribos laiko tėkmė gerokai skyrėsi nuo įprastinio trimačio pasaulio, tačiau rodėsi, jog ji taip pat pakluso Ayaos prakeiksmui ir kiekvieną kartą nukentėjus Kūrėjo įsikūnijimui, tėkmė sulėtėdavo, sukeldama papildomas kančias. Tiesa tai, ką dabar jautė nemirtingasis – buvo tik lengvas dilgčiojimas, palyginus su ta akimirka, kai akinantis grynos energijos spindulys perplėšė pusiau Ninanos šventyklos bokštą. Tą pačią akimirką nemirtingajam pasirodė, jog jį kažkas sudraskė į tūkstančius gabalėlių, kiekvieną jų apipylė rūgštimi ir persmeigę adata, paliko juos skrusti ant žarijų. Jis taip pat galėjo prisiekti beveik fiziškai pajutęs, kaip skilo ir trupėjo jo sielos ginklo ašmenys. Ir nors tokios kančios negalėjo nužudyti nemirtingojo, antraip Ayaos prakeiksmas būtų netekęs prasmės, tačiau kiekvienas toks nuotykis iš pagrindų susilpnindavo nemirtingojo galias. Pastarąsias jis atgauti galėjo tik vieninteliu būdu – sugrįždamas prie savo tikrosios esybės. Ir nors nemirtingasis nelabai norėjo to daryti, tačiau puikiai suvokė, jog netrukus nelabai turės iš ko rinktis, ypač jei jį ištiks dar viena panaši nesėkmė.

Tūnodamas kažkur tarp šiapus ir anapus, jis suvokė, jog negalėjo sau leisti dar kartą prarasti Kūrėjos inkarnatės. Vien jau todėl, jog tokios nesėkmės sudrumsdavo įprastinę Gajos energijos tėkmę, o šių įvykių raibuliai neretai nuvilnydavo toli už pasaulio ribų. Ir nors Teros kalną pažadinęs dar nepabudusio jaunuolio šūvis nė iš tolo neprilygo jo rankoje nušvitusios Angelo Rankos blyksniams, kurių vienas yra suskaldęs ištisą planetą, tačiau net ir toks šnipštelėjimas galėjo nelikti nepastebėtas. Ypač, jei Naikintojų šnipai buvo jau buvo kur nors netoliese. Tiesa, pastarųjų godumas beveik garantavo, jog jie bent kelis tūkstantmečius neskubės atverti vartų į Antarį bei pranešti Namtar apie savo radinį, o godžiai sprogs šviežieną patys. Tačiau sutrupėję sielos ašmenys, kurių jis dar nė nesusirado ir kažkur jūros dugne palaidota Angelo ranka, visai nekėlė noro, rizikuoti susidurti akis į akį su tais pragaro išperomis. Net, jei tą pragarą kadaise jis pats ir buvo užkūręs, jis vis dar tebebuvo paskutinis iš Andajų, žinantis Naikintojų taip geidžiamas Uždraustųjų Žodžių paslaptis. Dėl jų tas, kurio vardas buvo uždraustas, visų Naikintojų buvo medžiojamas netgi labiau, nei Kūrėjai su jų gyvybės kupinais pasauliais, mat kiekvienas Naikintojas tikėjosi užvaldęs šias galias, mesti iššūkį Namtar ir Asag. O pastarieji su Andajų palikuoniu dargi turėjo ir asmeninių sąskaitų dėl jų bendro Ialdagorto žūties per Didįjį Vaymą.

Akinanti vidurdienio ugnis skaldė ne tik išdžiūvusią aižėjančią žemę, bet ir keliautojo pakaušį, ant kurio sulyg kiekvienu žingsniu tarsi kuolą kas tašė. Sausai girgždėdami po kojomis dardėjo sunkiai velkamų kojų paspiriami pakelės akmenėliai – kelionė buvo ilga ir varginanti. Jei ne vandeniu turtingas plebėjas gojus, šioje saulės išdegintoje dykynėje visai netikėtai sau gavęs galą bei palengvinęs naštą šventajai žemei, jo paties kelionė taip galėjo baigtis kažkur Perėjoje, taip ir nepasiekus Jerichono. Gojaus greičiausiai niekas net ir neieškos, o net jei kas ir bandys, tai grifai ir hienos jau seniai bus atlikusios savo darbą.

Patikėta Sikarijų gildijos užduotis buvo nepalyginamai svarbesnė už kažkokio gojaus gyvybę. Jie jau tris dešimtis metų slapta saugojo Mesiją, kurio atėjimą bylojo Mozė, Izaijas, Jeremijas, Danielius ir kiti didys Viešpaties sūnūs, pažinę šią tiesą per Viešpaties bei jo tarnų apreiškimus. Jam, gildijos įkūrėjo Judo Makabėjaus brolio Simono palikuoniui, Simono sūnui buvo patikėta saugoti Mesiją ir ginti nuo purvinų gojų keliamos grėsmės. Prieš geras tris dešimtis metų Erodui Didžiajam išsigandus savo sosto paveržimo ir įsakius išžudyti visus naujagimius, sikarijams skubiai teko slėpti Juozapą, Mariją ir ką tik gimusį Mesiją nuo gojų siųstų žudikų. Jo sūnus Antipas taip pat nespindėjo mielaširdingumu, o dykumoje anapilin pasiųstas už pinigus Mesiją ketinęs šnipinėti gobšus gojas tik patvirtino gildijos žvalgų gandus – Mesijas keliavo link Jerichono, kur prie Jordano upės Jonas Krikštytojas krikštijo vandeniu, atversdamas visus norinčius į Viešpaties kelią. Žinant Erodo pyktį Jonui, pastarasis galėjo užtraukti nelaimę ir Mesijui, tad gildija nusprendė siųsti savą žmogų, kuris visuomet galėtų būti šalia.

– Aišku tai didelė garbė, tačiau bastytis po šią dulkėtą krosnį, vaizduojant piligrimą? – sunkiai kildamas į kalną pats sau bambėjo keliautojas, – kas tempė mane už liežuvio?

„Kas, kas? Jei būčiau laukęs, kol pats priartėsi prie Kūrėjos – net ir nemirtingasis suspėtų pasenti! Žinoma, jei tai būtų baudžiamasis reidas į patricijų valdomas Romos teritorijas, tai tu būtum pirmose gretose. Kraują nuleisti tu greitas, o štai pagalvoti, prieš smaigstant iešmais – sunkoka. Greičiau jau nubustum ir įsileistum mane, o tai jau pabodo kelis dešimtmečius belstis į tavo barškančią makaulę“ – negirdimai jam antrino nemirtingasis.

Pasiekus kalno viršūnę, sikarijui tarsi akmuo nuo krutinės nusirito, mat tolumoje išvydo žalumos lopinėlius – jis artėjo prie Jordano upės. Tačiau prireikė dar dviejų dienų, kol keliautojui pavyko rasti Jono buveinę, Jordano upės slėnyje.

(Mt 3) Pats Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jo maistas buvo skėriai ir lauko medus. Tuomet pas jį ėmė rinktis Jeruzalės gyventojai, visa Judėja ir visa Pajordanė. Jie išpažindavo nuodėmes ir buvo jo krikštijami Jordano upėje. Pamatęs daug fariziejų ir sadukiejų, einančių krikštytis, Jonas juos barė: „Angių išperos, kas jus pamokė bėgti nuo besiartinančios rūstybės? Duokite tikrų atsivertimo vaisių! Ir nemėginkite ramintis: 'Juk mūsų tėvas – Abraomas'. Aš jums sakau, kad Dievas gali pažadinti Abraomui vaikų iš šitų akmenų. Štai kirvis jau prie medžio šaknų, ir kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį. Aš jus krikštiju vandeniu, kad atsiverstumėte, bet po manęs ateis galingesnis už mane, – aš nevertas jam nė kurpių nuauti. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi. Jo rankoje vėtyklė, ir jis išvalys savo kluoną. Kviečius surinks į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi“.

Išklausęs Jono pamokslų, sikarijus patogiai įsitaisė tarp kitų piligrimų ir ištempęs ausis ėmė klausytis aplink sklindančių šnabždesių, dešine ranka nejučiomis glostydamas šoną maloniai šildžiusio aštraus durklo rankeną. Pastaruosius jis pasiėmė, nepaisydamas gildijos vyresniojo prieštaravimų. Šiaip, dėl visa pikto, pavyzdžiui, jei ką reikės greitai nutildyti, kaip kad tą gojų dykumoje. Ausis pasiekiantys gandai patvirtino jo pasakojimą – Mesijas keliauja čia, tad laimei tas pašlemėkas su savo žiniomis taip ir nepasiekė Romos valdų. Bet kuo daugiau gandų pasiekė sikarijaus ausis, tuo sunkesnis nerimas ėmė slėgti nematerialią nemirtingojo krūtinę:

„Kažkas, čia ne taip. Labai ne taip. Tik Kūrėja galėjo pati duoti gyvybę tam jų Mesijui, o Gajos proveržio šiame pasaulyje juk tikrai negalėjau pražiopsoti. Tad jei tas karštakošis kvailys, pasigriebęs Angelo ranką, dar prieš tūkstančius metų anapus pasiuntė bene visus, nors kiek daugiau valdžiusius Gajos galias – iš kur šis Mesijas sėmėsi savo galių, apie kurias sklido visos tos kalbos?..“

Atsakymo laukti ilgai neteko, jau kitos dienos rytą prie piligrimų stovyklos prisijungė būrys žmonių. (Mt3)Tuomet Jėzus iš Galilėjos atėjo prie Jordano pas Joną krikštytis. Jonas jį atkalbinėjo: „Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas, o tu ateini pas mane!“ Bet Jėzus jam atsakė: „Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui“. Tada Jonas sutiko. Pakrikštytas Jėzus tuoj išbrido iš vandens. Staiga jam atsivėrė dangus, ir jis pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant jo. O balsas iš dangaus prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“.

Kranto link sekluma brendantį barzdotą vyriškį gaubė ryškus, tačiau akiai mielas švytėjimas, besidriekiantis keleto sieksnių ilgio už nugaros vilnyjančiu šleifu. Tarsi laužo dūmais virtę vijokliai, švytinčios gijos vijosi aplink vyriškio kojas, rankas ir atitrūkusios, skleidėsi gražiausių pasaulio gėlių žiedais. Mesiją supančiame švytėjime kojų sukelti purslai sutvisko brangiųjų akmenų spalvomis. Sikarijus nė pats nepajuto kaip sustingęs iš nuostabos žiūrėjo į gilaus smaragdinio mėlio kupinas Mesijo akis.

„Šūdas... Nu ir nepasisek tu man taip...“ – išsprūdo nemirtingajam. Pakako vieno sikarijaus į Jėzų ir nemirtingasis suvokė, kas nutiko prieš kiek daugiau, nei tris dešimtis metų. Kūrėja aiškiai dar nebuvo visiškai prabudusi, tad ne itin tvirtas ryšys su inkarnatu lėmė tai, jog kurdama naują gyvybę, Kūrėja tiesiog persikūnijo į savo naujagimį. Nors tai nebuvo pirmas kartas, kuomet nemirtingajam teko susidurti su Kūrėjais, tačiau moteriškos lyties Kūrėjų draugija jam bet kuriuo atveju buvo kur kas malonesnė. Nemirtingasis kažkodėl nujautė, jog pakrante žingsniuojantis įsikūnijimas nežadėjo nieko gero, nei jam, nei pačiai Kūrėjai.

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti