Star InactiveStar InactiveStar InactiveStar InactiveStar Inactive
 

Demonas SergėtojasDemonas Sergėtojas - Demonas Sergėtojas
Penktoji pasąmonės srauto, išreikšto sąlyginai rišliais sakiniais, dalis. Pirmąją ir antrąją dalis rasite čia, o trečiąją ir ketvirtąją rasite čia. Skyrius gavosi kiek ilgesnis ir minčių srauto registracija truko ilgiau, nei planavau. Paskutinis šeštasis pirmosios apsakymo dalies skyrius „Angelo ranka“ greičiausiai pasirodys tik po gero mėnesio - artimiausiu metu manęs laukia labai svarbus įvykis ir tuomet tapsiu labai užimtas. Nors gali būti, jog pavyks pabaigti pirmąją dalį šio apsakymo, kurį norėjau skirti man artimai Kūrėjai.

Kita dalis

Keistas radinys

Slinko dienos, jas keitė savaitės, o pastarąsias – mėnesiai. Atlantų pirkliai toliau sėkmingai tęsė savo ekspedicijas sarmatų bei vikingų žemėse – plukdydami naujas ginklų bei kitų prekių siuntas į Šiaurės kraštus ir parsiveždami pilnus triumus midaus, elektrono ar šiaurės žvėrių kailių. Tačiau kiekvieną kartą sugrįžtant namo, Mestorui tekdavo palikti laivą ir išlipti kuriame nors uoste prie Heraklio Stulpų ar, geriausiu atveju, pas Sikulus ar Sikanus. Tremtis, kuriai Magų Gildija pasmerkė Mestorą, buvo ne šiaip žodinis draudimas sugrįžti namo.

Net ir visa širdimi trokšdamas išvysti safyrinių Inin akių gelmę, jis niekaip negalėjo sugrįžti į Aukso Vartų miestą, nes buvo pasmerktas paklysti jūroje ir nerasti tėvynės. Magijos Gildijos apsauginis barjeras veikė nepriekaištingai, tad ištremtieji, net ir mirę, negalėjo būti sugrąžinti į Atlantidą anksčiau, nei nustos galioti kerai. Kad ir koks būtų įgudęs laivo kapitonas bei navigatorius – laivas arba sugrįš atgal arba praplauks pro šalį, jei Mestoras būtų to laivo keleiviu. Tiesa, Mestoras buvo pakankamai protingas, jog nebandytų įsitikinti šio barjero efektyvumu savo kailiu. Jam visiškai pakako girdėtų pasakojimų, kurių keletą spėjo išgirsti iš pirmų lūpų, tad užuot rizikavęs paklysti ir pražudyt ne vien save, bet ir visą laivą, jaunuolis nusprendė išpešti kiek galima daugiau naudos iš priverstinės keliautojo dalios. Galų gale jis juk buvo pirklys, o barjeras visiškai nekliudė perduoti žinią namo ar užsakyti norimų Atlantidos prekių.

Tiesa, drauge su prekėmis pasiekiančios žinios ir džiugino, ir neramino. Nors geri jo draugai dar iš Akademijos laikų rašė, jog Inin, kaip ir jis, taip pat nekantriai laukia kol praeis tie dešimt tremties metų, tačiau Daianu taip pat neketino sėdėti sudėjęs rankas. Jis ne tik stengėsi įgyti Inin prielankumą, tačiau taip pat uoliai stengėsi, kad Mestoras niekad nebesugrįžtu namo. Greičiausiai tai jis pasirūpino, kad kiekvienoje kelionėje į svečias šalis kur nors netoliese laikas nuo laiko imtų sukiotis koks nors įtartinas tipelis, kartais netgi nebandantis slėpti savo priklausomybės Magijos gildijai. Akivaizdu, jog Daianu trūks plyš siekia amžinosios tremties nuosprendžio, kuriam tą kart nepritarė Tarybos dauguma. Amžinąja tremtimi buvo baudžiami tik ypatingi nusikaltėliai, kuriems už padarytus nusikaltimus paprastai nedaug trūkdavo iki atsisveikinimo su savo galva. Mestoras, gi nusikalto tik tuo, kad gimęs pirklių šeimoje, buvo palytėtas Gajos...

Milžinas Sargonas visuomet keliavo drauge su jaunuoju pirkliu, tačiau po pokalbio apie Mestoro vizijas, Sargonas nė per žingsnį nesitraukė nuo jaunuolio. Nors ir labai dvejojo, tačiau po pokalbio, vos pasiekęs Sikanų uostą, Sargonas visgi nusiuntė slaptą pranešimą Karių Gildijos tarybai. Ir nors jis puikiai suvokė pasielgęs vadovaudamasis Kario Kodeksu, tačiau kažkur širdies gilumoje Sargonas jautėsi išdavęs draugą. Per tuos tremties metus kario požiūris į berniūkštį suspėjo pasikeisti iš esmės. Sutikęs saugoti dar nesusitupėjusį jaunuolį, Sargonas pamatė su kokiu entuziazmu jis ėmė gerti naujas žinias ir kaip įdėmiai klausė kiekvieno jo žodžio. Ir ne vien tik klausė – pradėjęs jaunuolį mokyti karo meno, karys įsitikino, jog jaunuolis jo pamokymus dedasi tiesiai į širdį, perimdamas Kodekso tiesas, kaip ir priderėtų tikram Kariui. Būtent dėl šios priežasties tąkart Sargonas su didžiuliu nerimu laukė Gildijos atsakymo – jis bijojo perskaityti dar vieną nuosprendį. Taigi milžinas neapsakomai nudžiugo, išvydęs palankų sprendimą. Dar daugiau – Karių Gildija paragino Sargoną imtis iniciatyvos ir pabandyti nušlifuoti šį, anot jo pirmapradį deimantą, taip neapdairiai išmestą Magų Gildijos. Skaitydamas šiuos nurodymus, patyręs karys aiškiai jautė vidinį pasitenkinimą, jog šlifuoti šį deimantą jis ėmėsi dar gerokai prieš išsiųsdamas pranešimą Karių Gildijos tarybai. Per ilgus treniruočių ir kovų metus išlavinta kario nuojauta eilinį kartą vedė jį teisinga linkme, tad įdėtos pastangos ir išlietas prakaitas nenuėjo veltui. O apsiėmus mokyti pirklio sūnų, pastarojo išties buvo išlieta nemažai. Tiesa, to, kiek prakaito išliejo Sargonas nė sulyginti negalima su tuo, kiek jo ištaškė Mestoras, uoliai vykdydamas kario nurodymus.

Nors Mestoras nebuvo tipinis slunkius, sėdintis už abako stalo ir Akademijoje galėjo pasigirti neblogais bėgimo ar ieties sviedimo pasiekimais, tačiau vos paėmęs į rankas net ir trumpą akinaką ar ksifosą bei skydą, jis suvokė, koks tolimas kelias jo dar laukia. Jau po pirmosios, anot Sargono, „trumpo įvado į kario kelią“ dienos Mestorui pasirodė, jog jį kažkas buvo uždaręs į statinę su akmenimis ir nuridenęs nuo Teros kalno. Visą kūną maudė, rankos ir kojos tapo tarsi švininės, pirštai virpėjo ir vakare jis vos gebėjo nulaikyti šaukštą bei pataikyti srėbalu į burną. Prisitraukęs savą garuojančio avienos troškinio dubenį ir matydamas tokias jaunojo mokinio kančias Sargonas tik kreivai šyptelėjo, tačiau užuot eilinį kartą išsityčiojęs ir išpeikęs jaunuolį, tą kart pratarė:

- Kaip pirkliui, tu laikeisi išties puikiai. Būsiu sąžiningas – ne kiekvienas Karių gildijos naujokas ištvertų tokią tokią dieną ir vakare dar sugebėtų pats pavalgyti. Neimk į galvą tų mano grubių raginimų. Jie buvo būtini sukelti pyktį tavo širdyje, kuris neleistų tau išskysti po pirmųjų keleto valandų muštro. Nieko – priprasi, nors negaliu pasakyti, jog toliau bus lengviau.

Ir iš tiesų, lengviau nebuvo. Jau kitą dieną trumpą įvadą į kario kelią pakeitė išsamios kovos kardu bei skydu pamokos – Mestoras smūgiavo, gynėsi skydu, blokavo kirtį, žengė pirmyn ir smeigė, atsitraukė atgal ir vėl kartojo viską iš pradžių. Anot Sargono, tokios kovos su įsivaizduojamu priešininku turės tęstis ne vieną dieną ar savaitę, kol jaunuolis nustos galvoti, kaip ir kada reikia kirst kardu. Kiekvienas naujas kirtis turės tiesiog gimti jo paties širdyje ir pasibaigti kardo smaigaliui pervėrus priešininko širdį. O kad monotoniškos treniruotės taip nepabostų, Sargonas jas paįvairindavo smagiais pusdienio pasibėgiojimais Sarmatijos giriose ar pajūryje. Taip slenkant dienoms, kurias keitė savaitės, Mestoras toliau liejo prakaitą, uoliai vykdydamas Sargono nurodymus.

Dvikovas su įsivaizduojamu priešininku kardu bei skydu po kurio laiko pakeitė šokio su durklais pamokos ir Mestoras labai greitai įsitikino, jog nepaisant įspūdingo sudėjimo, Sargonas puikiai gebėjo šokinėti tarsi katinas, besivaikantis pelę. Tiesa, nuo tokių kario šuolių žemė drebėjo, tarsi ją tryptų įsiutęs tauras. Treniruotės tęsėsi net ir keliaujant laivu link Atlantidos ar plaukiant į svečias šalis – bangose siūbuojantis laivo denis puikiai tiko mokytis beginklės artimos dvikovos. Tiesa, beginklės kovos pamokos ant laivo denio buvo pasirinktos dar ir todėl, kad gero tuzino pašalinių akių matomos kovos kardu pamokos, duodamos pirklio sūnui, tikrai sukeltų kur kas daugiau kalbų, nei norėtų Sargonas ir Mestoras drauge sudėjus.

Nepaisant to, jog treniruotės vaikiną tiesiogine to žodžio prasme vertė iš kojų, o joms pasibaigus, Mestoras sunkiai nusigaudavo iki gulto, tačiau kiekvieną kitą rytą, jis pasijusdavo tarsi naujai gimęs. Vos palietus ginklo rankeną, kūną užliedavo sunkiai paaiškinama energijos bangą, genanti jį pirmyn. Tačiau pradėtą Kario kelią jį skatino tęsti ne vien netikėtas energijos antplūdis. Mestoras staiga suvokė pradėjęs justi kažkokį pasitenkinimą savo netikėtais pasiekimais. Kiekvieną sėkmingą ataką, bloką ar tiesiog laiku atliktą judesį, palydėdavo pasigėrėjimo banga, tarsi kažkas stovėtų už nugaros ir skatintų: „Šaunuolis, taip ir toliau“. Ir jaunuolis beveik fiziškai galėjo girdėti tą vidinį balsą, kuris nuolat imdavo kuždėti, jog tai ir yra būtent tas kelias, kuriuo turi eiti Mestoras.

Ir Mestoras buvo linkęs klausyti šio balso, mat prasidėjusios permainos jam ėmė patikti. Jis ne tik jautėsi kupinas jėgų, kurių pakaktų nuversti kalnus. Anksčiau naktimis kankinę košmarai pasibaigė, vos prasidėjus treniruotėms – tarsi tas ugnimi alsuojantis demonas būtų išsigandęs ginklų žvangėjimo ir išsinešdino velniop... Mestoras negalėjo atsidžiaugti netikėtai atsiradusia galimybe ramiai išsimiegot. Tiesa, naujų vizijų, kurių taip tikėjosi pirklio sūnus, įkalbinėdamas Sargoną pradėti jį mokyti karo meno, Mestoras taip pat neišvydo nuo pat treniruočių pradžios. Regis tas paslaptingasis karys, kurio kūne Mestoras buvo trumpam atsidūręs, taip pat nusprendė daugiau nebepasirodyti. Nors tai šiek tiek liūdino Mestorą, tačiau šią netektį su kaupu atpirko drauge su jėgų antplūdžiu tarsi ugninė gėlė pražydusi Gajos dovana.

Nors Mestoras ir vengė kam nors pasakoti apie savo sugebėjimus, o tuo labiau juos rodyti, tačiau pats jis savo gebėjimų nei kiek nesivaržė ir stengėsi praktikuotis vos tik pasitaikydavo proga rasti nuošalų kampelį. Tiesa, paskutiniu metu šios treniruotės gerokai supaprastėjo, mat Mestorui nebereikėjo rūpintis, kaip įkurti tikrą ugnį. Jei anksčiau Mestoras gebėjo suvaldyti tik gyvos ugnies liepsnas, kurias jis galėjo paimti į savo ranką ir išlaikyti ugnį savo delne, tai dabar ugnį jis jau galėjo sukurti pats. Įsitaisęs kur nors toliau nuo pašalinių akių, Mestorui tik kiek atsipalaiduodavo bei įsivaizduodavo rankoje šokančias liepsnas ir saują užliedavo maloni šiluma. Jis jau nebebijojo, kaip iš pradžių, nudegti – liepsnos klausė jo norų. Ir tai jau toli gražu nebebuvo tos pavienės šokančios liepsnelės, sužavėjusios Inin bei pasmerkusios jaunuolį dešimtmečio tremčiai. Po keleto metų tokių treniruočių Mestoro saujoje jau siautėjo mažytis ugnies chaosas, o itin pasistengus bei susikaupus, jam netgi kartais pavykdavo įžiebti mažą akinančią žvaigždutę. Tiesa, pastarąją nepakako vien tik įžiebti – ją dar reikėjo sugebėti išlaikyti bei paskui gražiai užgesinti. Ir Mestoras tai puikiai žinojo, nes kartą toks ugnies kamuolys jau buvo išsprūdęs jam iš saujos – paskui teko kurti ilgas istorijas ir pasakoti, kas ten taip garsiai griaudėjo ir kodėl beveik visi jo drabužiai sudegė. Laimei jis buvo girdėjęs apie sarmatų taip garbinamą griaustinio dievą – Perkūną. Todėl pasakojimas apie griaustinį iš giedro dangaus gerokai pataisė dėl slapukavimų kiek pašlijusią jo reputaciją.

Ėjo aštuntieji tremties metai. Per tuos septynerius metus Mestoras aplankė daugelį šalių, tiek rytuose, tiek vakaruose, susitiko su daugybę žmonių, tačiau jį kažkodėl nuolat traukė į šiaurę. Vos tik atsirasdavo galimybė keliauti į Sarmatiją – Mestoras žinojo turįs keliauti ten, tarsi kažkas jį kviestų ten. Kadangi paskutinius keletą metų jaunasis pirklys buvo linkęs akylai klausyti ne tik Sargono nurodymų, bet ir savo vidinio balso, tad jis labai nudžiugo vėl radęs laivą, ankstyvą žiemą iškeliaujantį į šiaurę ir negaišdamas laiko susikrovė naują prekių siuntą bei vėl iškeliavo Sarmatijos link. Mestoras apsidžiaugė dar ir todėl, kad išplaukęs į Sarmatiją ankstyvą žiemą, žaliąją lietaus šalį jis pasiektų dar prieš vasaros vidurį. Prieš keletą metų jis liko sužavėtas vidurvasario švente, tačiau tuomet neturėjęs galimybės joje sudalyvauti, šiemet jis trūks plyš norėjo ištaisyt šią klaidą.

- Tai ką, prie laužo tikiesi susirasti kokią geltonkasę? Žiū, gal nė nebereikės sukt galvos dėl tos Magų Gildijos... - erzinosi Sargonas, jaunuoliui netyčia prasitarus apie vidurvasario šventę.

- Tu gi puikiai žinai, jog Inin nė už ką nekeisčiau į jokią kitą užjūrio gražuolę! O sąskaitų su Magų Gildija taip pat neketinu palikti užmarštyje! - Mestoras tai užsiplieskė įrodyti savo tiesą, kad pašokęs iki kubriko lubų ir vėl užsidirbo eilinį gumbą ant pakaušio.

- Gerai jau, gerai... Nesprog tik! Mūsų bendram tikslui nesutrupintas tavo kiaušas bus kur kas naudingesnis. O ir šiaip, nusisukti sprandą į laivo lubas – ne pats garbingiausias būdas pirkliui, o tuo labiau kariui baigti savo gyvenimą, - šyptelėjo Sargonas ir staiga surimtėjęs pridūrė: - Valdykis! Jei būčiau tavo priešininkas, tai jau žinočiau tavo silpnybę, kuria galiu nesunkiai manipuliuot taip, kaip reikia man. Be to, prireikus – žinočiau, kur suduotas smūgis, sukeltų daugiausia skausmo. Jei nesutramdysi savo jausmų – kada nors kovoje jie tikrai tave pražudys!

Šie Sargono žodžiai regis giliai smigo į jaunuolio širdį, nes vos išgirdęs kario perspėjimus, Mestoras nustojo įnirtingai trinti viršugalvį. Jis atsargiai pažvelgė į karį, tačiau vos susitikus žvilgsniams, kreivas Sargono šypsnys akimirksniu išsklaidė visą tvyrojusią įtampą. Priėjęs prie Mestoro, karys apkabino jį ir draugiškai patapšnojo per petį:

- Aš ir nesiūlau tau iškeisti Inin į kurią nors kitą... O jei pabandytum, tai pats asmeniškai iškarsčiau tau kailį. Tačiau manau ir pati Inin neprieštarautų, jei tu tiesiog smagiai praleistum laiką. Treniruotės treniruotėmis, tačiau atsipalaiduoti irgi būtina, antraip galima ir nuprotėti – įsimink tai!

Mestoras jau seniai uoliai klausė kario patarimų, tad ir šis kartas taip pat nebuvo išimtis. Nors abu jie buvo svetimšaliai, vis dar gana sunkiai susikalbantys su sarmatais, tačiau pastarieji mielai priėmė svečius, per paskutinius keletą metų jau tapusius nuolatiniais. Tad jaunuolis visa širdimi pasinėrė į sarmatų vidurvasario šventės sūkurį.

Jis nusiprausė ryto rasoje, godžiai gerdamas į save tylaus ūkanoto ryto gaivą. Minkštas, tarsi aksominis, drėgnas oras glostė nosį ir gaivino plaučius. Anksčiau retai atkreipdavęs dėmesį į gamtos grožį, Mestoras tarsi užkerėtas žvelgė į švytintį apskritą Saulės diską, išnyrantį iš palengva kylančios plonos pūkinės debesų antklodės, paskui save paliekančios garuojančią žemę. Pro švelnų rūko apklotą prasiskverbiantys spinduliai apšvietė rasos aksomu nusidabruotą pievą, sustingusią ryto tyloje. Tarsi pirmą kartą jis iš naujo išgirdo šią tylą nedrąsiai sutrikdantį paukščių čiulbėjimą. Tik dabar Mestoras suvokė, jog drauge su savo mokytoju jis nesąmoningai atlikdavo tokį patį rytinio apsiprausimo ritualą prieš kiekvieną rytinę treniruotę. Ir greičiausiai būtent toks pasiruošimas dienai buvo viena tų sunkiai paaiškinamų rytinių energijos antplūdžių priežasčių.

Dienojant ir stiprėjant paukščių giesmėms, kurias papildė melodingos sarmatų dainos, Mestoras drauge su dainuojančiu jaunimu rinko kvepiančius žolynus ir pynė iš jų vainikus, kėlė iš jų nupintą kūpolę. Gaivių žolynų vainikai svaigino ne prasčiau, nei aukso spalvos midus, tačiau jie nė iš tolo negalėjo prilygti šiaurietiškų merginų kerams. Nors Mestoras širdyje liko ištikimas Inin, tačiau nė pats nepajuto, kaip iškeliavo ieškoti paparčio žiedo, lydimas mėlynakės geltonkasės, su kuria vėliau įsisuko į ugningą siautulį prie paupy įkurto vidurvasario šventės laužo. Šokiai su dainomis aplink malkų kaugę vidurvasario naktį veikė užburiančiai – Mestoras atvirai pavydėjo tokios nuoširdžios Gajos galių garbinimo šventės. Taip, atlantai garbino Gają bei Saulės deivę Ninaną, tačiau formalios ir sausos ritualinės aukos Ninanos šventykloje, tarpininkaujant šventyklos žyniams nė iš tolo negalėjo prilygti gyvam Gajos pagerbimui. Mestoras vos susilaikė nepradėjęs žaisti su ugnimi, kuri atrodo pati jį sekė ir glamonėjo, tačiau nė nebandė deginti.

Iš šio transo jaunuolį pažadino tekančios saulės spinduliai, sklindantys pro prisiglaudusios merginos aukso spalvos plaukus bei akivaizdžiai jam adresuotas baubimas:

- Kur tas juodašiknis kiauliasnukis?.. Už Aušrinę aš tam paršui dantis išmalsiu savom rankom!!!

Net ir turėdamas ribotas šiauriečių kalbos žinias, Mestoras suprato, jog jam ir vėl pasisekė stoti kažkam skersai kelio, nes merginos, su kuria jis praleido šią svaiginančią naktį, vardas buvo - Aušrinė. Nepaisant to, kad jie tik išėjo pasitikti saulės ir pasivaikščiojo susikibę už rankų, kažkam akivaizdžiai to pakako aklo pavydo priepuoliui.

- Jis tavo išrinktasis?! Kodėl iš karto nesakei, jog turi vaikiną? - sunerimo Mestoras, žvelgdamas į jos mėlynas akis.

- Vaikinas??? Blogiau! Kovas yra mano vyresnysis brolis ir jis iš savo žygio turėjo grįžti tik po gero mėnesio... - drebėjo ne tik merginos balsas bet ir visas kūnas – ji buvo ne juokais išsigandusi, - jis tikrai tave užmuš ar bent jau suluošins visam gyvenimui.

- Na, tai mes dar pamatysim. Bėgti ir slėptis neketinu – mes nepadarėm nieko tokio, dėl ko reikėtų gėdytis tau ar man, - ryžtingas, tačiau ramus jaunuolio balsas atrodo paveikė ir merginą ir ji kiek nusiramino bei nebedrebėjo. Mestoras atsistojo ir ėmė ramiai mankštinti raumenis, besiruošdamas artėjančiai kovai. Su savimi jis neturėjo jokio ginklo, tad beliko tikėtis, kad sarmatų išdidumas bus stipresnis už pavydo įsiūtį ir Kovas kardu nepuls beginklio priešininko.

Aušrinės brolio laukti ilgai neteko, tuo labiau, kad jiedu ir nesistengė slėptis – aukštas nedidelės ir sraunios upės krantas buvo gerai matomas iš toli. Kovas pasirodė esąs nedaug vyresnis už Mestorą, tačiau pakako vos vieno žvilgsnio, jog taptų aišku - į kalnelį ėjo tikras karys. Mestoras nusprendė imtis iniciatyvos:

- Nežinau, ką ten tu įsivaizdavai, tačiau aš neketinau užtraukti negarbės nei sau pačiam, nei, tuo labiau, tavo seseriai ir to nepadariau. Tačiau, jei manai, jog šį nesutarimą reikia spręsti kovoje..., - užbaigti pradėtos minties jaunasis pirklys nesuspėjo. Kovo žingsniai staiga peraugo į sparčią risčią ir Mestorui neliko nieko kito, kaip kairės rankos dilbiu atmušti dešinę ranką ir šokti į šoną, norint išvengti kairio kablio į paširdžius – Kovo judesiai neleido suabejoti jo įgūdžiais. Dar porą smūgių prašvilpė pirkliui pro nosį – Aušrinės garbės ginti atskubėjęs vyresnėlis laiko veltui negaišo ir akivaizdžiai mėgino spausti jaunuolį prie skardžio krašto, tačiau talžomo pelų maišo vaidmuo Mestoro visiškai nežavėjo. Kovas veržėsi į peštynes tarsi įniršęs bulius ir būtent tuo ketino pasinaudoti Mestoras. Praleisdamas puolantį Kovą pro dešinį šoną, pirklys smagiu mostu įkirto kablį į jo šonkaulius – pasigirdo duslus „uuch“. Sarmatas akivaizdžiai nesitikėjo tokios kontratakos ir dabar staiga apsisukęs, atidžiai nužvelgė Mestorą.

Tą pačią akimirką, kai tik susikirto jų žvilgsniai, Mestorą staiga užliejo šilumos banga, iš regėjimo lauko nušlavusi visus stovinčius aplink. Visi išskyrus Kovą, išnyko tarsi ryto rūkas, skaisčiai pašvietus saulei. Atrodo, jog aplinka nustojo egzistuoti ne vien Mestorui – tą patį aiškiai galima buvo perskaityti ir Kovo žvilgsnyje. Abiejų veidus iškreipė kreiva grimasa:

- Tai, ką?.. Pradedam?..

Šie žodžiai nebuvo ištarti balsu, tačiau kariams to nereikėjo - abu jie tarsi plėšrūs žvėrys puolė vienas link kito. Kovo smūgis kumščiu, turėjęs pasiekti Mestoro krūtinę, atsirėmė į akmeniu virtusį kairį pirklio petį ir dabar jau Kovui teko gintis nuo greitos trumpos atakos – sarmatas vėl padarė tą pačią klaidą. Kovos įkarštis svaigino Mestorą, jis žengė žingsnį atgal, pakėlė dešinę ranką, pasiruošęs smūgiui ir … prieš save išvydo kovos lauką, kiaurai persmelktą tuoj pratrūksiančios įtampos. Jis žinojo, jog už nugaros sustingusi stovi jo kariauna, pasiryžusi mirti vos jam ištarus komandą „pirmyn!“. Mestoras atsargiai ir iš lėto pažvelgė atgal, per dešinį petį – ranka tvirtai spaudė vizijose jau matytą šiek tiek lenktą dantytą kardą, kurio rankeną puošė drakono galva, žėrinčiomis raudonomis brangakmenių akimis. Ausis pasiekė iš toli atvilnijusi karo šūksnių ir ginklų žvangesio banga – priešas pradėjo puolimą. Ką gi, pradedam!... Vienas Mestoro kardo mostas ir už nugaros pakilo gyvas staugiantis metalo cunamis, ant kurio keteros Mestoras veržėsi link priešo. Atstumas sparčiai mažėjo ir Mestoras jau galėjo matyti herbus ant priešininkų skydų ir šarvų. Bėgdamas jis pasisuko kiek šonu, ir nuleidęs kardą, tikėdamasis perskrosti priešakinės linijos karį iš apačios. Priešininkų būrio vadas jau beveik buvo kirčio atstumu, pro šalmo plyšį jis galėjo įžiūrėti įsiūčio kupinas akis, Mestoras įtempė raumenis, pasiruošęs smogti ir ... išvydo sparčiai artėjantį didžiulį kumštį.

Kovo dešinės rankos krumpliai pasiekė savo tikslą, Mestoras tespėjo pajusti duslų nosies kremzlės traškesį ir pasaulis aptemo... Jaunuolis pasijuto plevenantis, tarsi dangaus žydrynėje slenkantys debesys... Skrydžio pojūtį nutraukė bukas smūgis į nugarą... vėl viskas aptemo... Veidą užliejo šaltas vanduo, bandymas įkvėpti buvo palydėtas skausmu krūtinėje. Mestoras bergždžiai bandė užlaikyt kvėpavimą, jį apėmė panika – negi tai jau viskas?.. Dusdamas Mestoras ėmė paniškai maskatuoti rankomis – dešinės rankos plaštaka kažką užkabino smėlėtame upės dugne ir pirštai susigniaužė patys. Jaunuolis pajuto, kaip kažkas grubiai jį griebė už apykaklės ir, tarsi katiną už pakarpos, traukia į viršų. Pasaulis vėl aptemo...

Iš kažkur toli jį pasiekė gerai pažįstamas bosas:

- Asile tu... Tu ten nusižudyt, besigrožėdamas tos mergos papais, sugalvojai ar ką? Ko sustojai tarsi įbestas baslys? To aš tave mokiau?! Atsakyk?!

- Aš... khe... grr... nnneeežžinnnau, - purtomas siautėjančio Sargonas gniaužtuose ir vis dar springstantis vandeniu Mestoras vos galėjo išspausti žodžius, – vvėėėėll tas kaarrryyss sssuu ddrraakkonoo kardu.

Jaunuoliui vos paminėjus Dahaką, Sargonas sustingo, kaip ir prieš keletą metų vykusio pokalbio metu. Karys paleido sunkiai orą gaudantį Mestorą ir žengęs žingsnį atgal, prisėdo ant žemės:

- Vėl matei viziją? Sakyčiau ne pats tinkamiausias metas tam reikalui... Še, nusivalyk veidą, - Sargonas ištiesė švarią skepetaitę, kuria paprastai jis nuvalydavo kardą. Šį kartą skepetaitės prireikė gausiai iš suknežintos nosies tekančiam kraujui nuvalyt, - ir neinkšk, laikyk tai įšventinimu, o aš nepasakosiu, kokiomis aplinkybėmis tas sarmatas suknežino tau nosį. Tiesa, o čia kas? - Sargonas mostelėjo į keistą metalinį daiktą, kurį Mestoras vis dar spaudė dešinėje rankoje.

- Kur? Kas?, - jaunuolis iš pradžių nesuvokė, apie ką kalba Sargonas. Jis pats tik dabar suprato rankoje laikąs kažkokį metalo gabalą, - Čia... čia..., - vos užmetęs akį į savo dešinę ranką, Mestoras nustėro, tarsi pamatęs vaiduoklį. Perbalęs ir nesugebėdamas ištarti nė žodžio jaunuolis žvelgė į dešinės rankos delne spaudžiamą keistą sidabro spalvos daiktą. Jis nesuprato ką laiko rankoje, tačiau buvo akivaizdu, jog į delną puikiai telpanti banguota metalinio daikto dalis, padengta kažkokia jam nematyta medžiaga yra pritaikyta būtent jo laikymui. Šios patogios rankenos priekyje, maždaug rodomojo piršto aukštyje buvo metalinis lankas, kurio viduje buvo lenkta svirtelė. Dar viena svirtelė buvo rankenos šone, o trečioji rankenos viršuje, jas abi buvo galima pasiekti ir paspausti nykščiu. Virš pirmosios svirtelės buvo sumontuotas kažkoks mechanizmas su besisukančiu būgnu, kurio priekyje buvo kokio trečdalio uolekčio kampuotas metalo luitas su skyle, maždaug sutampančia su būgno apatine dalimi. Mestoras pakėlė vis dar drebančią ranką, kažkas viduje jam kuždėjo, jog rodomąjį pirštą reikia padėti ant svirtelės, nukreipė vamzdį miško link ir paspaudė svirtelę. Rankenos viršuje esanti svirtelė palengva ėmė loštis atgal, būgnas pasisuko ir sausai trekštelėjus, viršutinė svirtelė staigiai sugrįžo į pradinę padėtį. Keletą akimirkų Mestoras vis dar žiūrėjo pro metalinio luito viršuje esančias išpjovas miško link ir pagaliau pratarė:

- Aš nežinau kas čia yra, tačiau aš šį daiktą jau mačiau savo košmaruose. Būtent jį savo rankoje nešėsi tas ugnimi alsuojantis demonas, pasisavinęs mano veidą.

Kita dalis

 

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti