Star InactiveStar InactiveStar InactiveStar InactiveStar Inactive
 

Article Index

Demonas sergėtojas
Demonas sergėtojas

Statybos, darbai, vaikai... Taip nejučia prabėgo beveik du metai nuo paskutinės dalies parašymo, kurią rasite šiame puslapyje. Viso apsakymo pradžia yra čia.

---

„Pagaliau... Kad ir kas tai būtų buvę, pagaliau tai liovėsi“ - su palengvėjimu atsiduso Kūrėja. Tarsi blogą sapną norėjo ji pamiršti tuos ledinius žodžius, skrodusios jos sielą, tačiau viskas veltui. Ji žinojo... Ne - nujautė, jog už viso to slypėjo šešėlis, jau keletą pasaulių sėlinęs jai iš paskos. Ir ši nuojauta ėmė bauginti Kūrėją – paskutiniai įvykiai nė iš tolo nepriminė tarsi šiltais pūkais švelniai apgaubiančios pirmapradės tamsos, tai buvo tuo pat metu stingdanti į ledą ir svilinanti iki pelenų kančios, neapykantos, pagiežos bei skausmo lavina. Net ir neturėdama fizinio kūno, Kūrėja vis dar vos galėjo suvaldyti drebulį. Panašų siaubą ji jau buvo patyrusi Naikintojams niokojant ankstesnius pasaulius, tačiau tie prisiminimai nė iš tolo neprilygo toms, regis, amžinybę trukusioms kelioms minutėms.

„Naikintojai taip pat, atrodo, ne juokais sukruto po to, kai šešėlis ten, apačioje atvėrė tuos pragaro vartus. Reikia kuo greičiau rasti naują kūną“, - bergždžiai vaikydama slogius prisiminimus, Kūrėja bergždžiai „šukavo“ Gajos virpesių vandenyno gijas, ieškodama tos vienintelės tapačios jos sielai. Delsti ilgiau nebuvo galima ir artimiausiu metu neradus tapačios sielos, teks rizikuoti.

„Kas nutiko? Kur?.. Kas aš?!..“, - aplink vilnijo ir raitėsi visom spalvom švytinčios gijos, prasidedančios ir išnykstančios kažkur begalinėje tamsoje. Joje buvo apstu visko, išskyrus pačios tamsos – erdvė virė ir kunkuliavo, tik pradėjusią gilyn į tamsą nirti bangą, čia pat jau sėmė kelios kitos, besiraitydamos tarsi gyvačių gniutulas. Buvo keista liesti tuos švytinčius siūlus, besivijančius aplink...

„Aplink ką, po galais, aš gi neturiu, nei rankų, nei kojų.. Kodėl aš čia? Ką daryti?“, - klausimai ritosi vienas paskui kitą, tarsi tos švytinčios įvairiaspalvės vilnys. Jis jautėsi tuščias bei išsunktas ir vienintelis dalykas, ką jis instinktyviai tegalėjo padaryti – nedaryti nieko ir leistis nešamam tų keistų bangų. Lygiai taip pat instinktyviai jis kažkuo ėmė čiupinėti tas vilnis, leisti joms liestis ar net sruventi kiaurai. Jis tarsi kažko ieškojo, tačiau pats nežinojo ko.

...

… išsiveržęs ryškesnis, nei saulė ugnies stulpas visiškai nušlavė nuo žemės paviršiaus nedidelį stabmeldžių kaimelį. Anot liudininkų, iš dangaus kritę degantys akmenys, uždegė dar keleto aplinkinių kaimų šiaudinius namų stogus. Jie taip pat sakė, jog demonai prakeikė tas žemes ir užleido siaubingas ligas jų kovą mačiusiems keletui nelaimėlių, kurie mirė baisiose kančiose. Jau kitą dieną jie pradėjo klejoti, vėmė ir triedė, juos purtė drugys, kūną nusėjo šlykščios votys, ėmė luptis oda, nuslinko plaukai. Beveik visi jie visi mirė anksčiau, nei mūsų vyrai spėjo su jais pasikalbėti. Vienintelis liudininkas, kurį pavyko prakalbinti buvo gretimo kaimelio berniūkštis, tačiau jis nuolat vapėjo apie nelabąjį, kuriam neva lemta sunaikinti mūsų šlovingojo Viešpaties pasaulį. Jis ir dalis aplinkinių kaimų žmonių pabėgo iš tos prakeiktos vietos, prieš prasidedant kovai. Jie dar ilgą laiką nedrįs kelti kojos atgal, todėl mūsų Viešpaties tarnams niekas nekliudė iššniukštinėti ten viską aplink.

Pranešame jūsų Šviesybei, jog nepavyko aptikti jokių apčiuopiamų demonų pėdsakų. Greičiausiai jie abu žuvo dvikovoje. Mes, savaime aišku, toliau uoliai ieškosime …

Ordino magistras toliau nebeskaitė ir akivaizdžiai patenkinto žmogaus gestu mestelėjo pergamento lakštą į šoną. Be jokio papildomo raginimo sekretorius tylomis pasilenkė ir paėmęs laišką, padėjo į svarbios korespondencijos dėžutę. Visas jos turinys bus kruopščiai užregistruotas specialioje knygoje ir padėtas į Iskarijoto skyriaus archyvus.

„Niekada nežinai, kada gali praversti žinios apie kadaise nutikusius įvykusius“, - tylomis sau pagalvojo sekretorius, ištiesdamas dar vieną pergamentą:

- Tai ne vienintelė gera žinia šiandiena, jūsų Šviesybe. Mums pavyko sučiupti dar kelis raganautojus ir juos iškvosti. Dalis jų, tiesa, išleido paskutinį kvapą, bet pasitelkus archyvus, jų suteiktos žinios padės geriau apsaugoti ir apginkluoti mūsų karius.

- Hmm..., - patenkintai sumurmėjo Magistras, akimis greitai bėgiodamas negrabia rašysena išmargintu pergamentu, - tu teisus. Perduok viską į gamybos skyrių ir tegul jie ten pasiskubina!

- Tai buvo kaip reta šilta ir drėgna diena, kaip prieš lietų, nors danguje nebuvo nė debesėlio. Taigi vakare saulės įkaitintuose namuose buvo tikra pirtis ir po keleto valandų bergždžių bandymų sudėti bluostą, aš nusprendžiau pasivaikščioti sode, - pradėjo pasakoti Rišeldis de Faverše, su nuostaba prieš save matydama ne tik savo Valšingamo parapijos kleboną bet ir patį Elmhamo vyskupą Ėtelmaerį. Dar daugiau klausimų kėlė dvi vyskupą lydėjusios nekalbios žmogystos, juodais, tarsi vienuolių, abitais.

- Aš suprantu, jog mano luomo moteriai nederėtų vienai naktį slampinėti sode, tačiau mirus mano vyrui, amžiną atilsį jam duok Viešpatie, tai buvo mano sodas ir aš tiesiog norėjau pasimėgauti nakties tyla ir vėsa. Tad be didesnių apmąstymų užsimečiau apsiaustą ir basomis kojomis nušlepsėjau žemyn, tyliai išsmukdama pro šoninį išėjimą. Mėnesienos nušviestas vasaros nakties sodas buvo tik šiek tiek vėsesnis už perkaitusius namus, tačiau lengvas vėjelis gaivino ir leido mėgautis tyru oru, - toliau tęsė jaunoji našlė, akies krašteliu stebėdama kitapus stalo sėdinčius svečius. - Kurį laiką neskubėdama ėjau sodo takeliu, apsupta aukščiau takelio augančių medžių, gėrėdamasi sidabrinėje šviesoje mirgančiais medžių lapais. Nuėjau kelias dešimtis žingsnių, kol suvokiau, jog kiek tolėliau augusias obelis apšvietė ne danguje kybojęs Mėnulis, o iš už pačių medžių sklidusi šviesa. Priėjusi arčiau ir palypėjusi ant takelio šone buvusio kauburio, sustingau iš nuostabos, išvydusi švytinčios auros apgaubtą moterį. Nuo jos sklidusi ryški šviesa, kaip bebūtų keista, neakino ir buvo labai maloni akims. Aš stovėjau sustingusi ir negalėjau atplėšti akių nuo jos nežemiško grožio, - vos paminėjus sodo svečią, vyskupo palydovai akivaizdžiai sukluso ir ausis ištempę, ėmė klausyti moters žodžių.

„Viešnia švelniai rankomis glostė išdžiuvusios obels kamieną ir tąnakt buvo taip tylu, jog galėjau girdėti trupančios sausos žievės šnarėjimą. Turbūt išgirdusi mano sunkų alsavimą, ji neatsisukdama ištarė: „Nesibaimink, aš esu šviesa tavo kūnui ir sielai. Jei kada pasiligos bet kuris jų – ateik prie šios obels ir prisimink mane. Visi čia ieškantys mano užtarimo neliks nuskriausti“, - prisiminė jauna moteris“.

- Ar ji dar ką nors sakė? Ar minėjo Dievą Tėvą, Jo Sūnų ir Šventąją Dvasią? - vyskupo palydovai akivaizdžiai buvo ne juokais susidomėję šia istorija, - gal būtų galima pamatyti tą obelį.

- Taip, ji pasakojo apie paskutinę vakarienę, kaip švenčiausias Jo sūnus Jėzus skaudančia širdimi ryžosi paaukoti savo mylimiau...

- Gal visgi parodytumėte mums tą obelį, - su užsidegimu pradėtą moters sakinį griežtai nutraukė vienas palydovų, atsistodamas ir rankos gestu parodydamas duris, - mes visi esame dori krikščionys ir gerai žinome Šventąjį Raštą.

- Bet juk Šventąjame Rašte visai ne taip parašyta, - pradėjo prieštarauti vyskupas, tačiau išvydęs įsakmų juodaskvernio žvilgsnį, kaip mat nutilo. Buvo akivaizdu, jog tai vyskupas buvo anuodviejų palydovas, o ne atvirkščiai. Kambaryje stojo nejauki tyla ir nepratarę daugiau nė žodžio visi išsliūkino pro duris. Tylomis paėjėjus sodo takeliu, Rišeldis mostelėjo ranka apkerpėjusio sauso medžio link:

- Tai nutiko štai ten...

Abu juodaskverniai nieko netarę pasilypėjo aukštyn ir priėję prie medžio, ėmė žiūrėti į kažką, išsitrauktą iš po skverno. Net ir ištempusi ausis, Rišeldis negalėjo dorai girdėti, apie ką šnabždėjosi paslaptingi vyriškiai. Ji teišgirdo, kaip vienas jų tylomis pratarė:

- … amuletas net karštas, tokį pėdsaką galėjo palikti tik demonas...

- Arba angelas, - dar tyliau jį nutraukė antrasis ir stodamasis, vos pastebimu vangiu rankos gestu mostelėjo per kelias dienas žaliais lapų pumpurais sprogstančių išdžiuvusios obels šakų pusėn. Tylomis pasisukęs, jis neskubėdamas žengė link sodo takelyje tebemindžikavusios trijulės, jam iš paskos nusekė ir kitas juodaskvernis. Paslaptingi palydovai nestodami tiesiog burbtelėjo, praeidami pro šalį:

- Tai, kas čia nutiko – greičiausiai buvo apreiškimo stebuklas, tačiau tai dar turės patvirtinti Bažnyčios taryba. Kol kas geriau per daug apie tai nepasakoti.

Daugiau nepratarę nė žodžio, abu užsimetė abitų gobtuvus ir nužingsniavo takeliu prie sodo pakraštyje kartkartėmis prunkštelinčių žirgų.

Ilgo koridoriaus vingyje kabantis vienišas deglas blausia mirkčiojančia šviesa vargiai apšvietė patį posūkį, nekalbant jau apie tolyn besitęsiantį pelėsiais, ekskrementais ir dejonėmis persmelktą požemį. Tiesa, nosį riečiantis tvaikas atrodė nė kiek neveikė ilga plevėsuojančia mantija apsigobusios figūros, sparčiai pražygiavusios šį posūkį ir pasukusios koridoriumi gilyn į požemius, iš kur sklido trūkčiojantys klyksmai ir aimanos. Pastarieji garsai ir vos įžiūrimi šviesos likučiai, prasiskverbiantys pro sunkių durų plyšius buvo vieninteliai orientyrai ko ne aklinoje tamsoje. Tvirtu žingsniu praspardęs šen bei ten šmirinėjusias žiurkes ir pasiekęs duris, juodaskvernis siluetas nė nesustodamas jas stumtelėjo – sunkios metalu kaustytos durys stebėtinai lengvai ir tyliai pasidavė tvirtos rankos stumtelėjimui. Vos prasivėrus, žmogaus šnerves galutiniai užgulė tvokstelėjęs karštas šlapimo ir išmatų tvaikas, kiaurai persmelktas slogiu kraujo ir svylančios mėsos kvapu.

Žengęs dar vieną žingsnį, augalotas vyriškis sustojo tarpduryje, žvelgdamas į blausiai spingsinčių fakelų liepsnų sukeltą fantasmagorišką šešėlių šokį. Šioje pekloje tarp virvėmis suraišiotų ir grandinėmis sukaustytų kūnų besisukiojantis kuprotas senis buvo taip pasinėręs į savo veiklą, jog nė nepastebėjo svečio. Pamišėlio šypsniu pasidabinęs paišiną suprakaitavusį veidą, kuprius neskubėdamas ištraukė iki raudonumo įkaitusią banguotą smeigę iš nedidelio stumdomo žaizdro:

- Na ššštai, mes dabar pasikalbėsime apie tai, kaip tu piktažodžiavai prieššš Dievą... Išpažink savo nuodėmes ir mes jas apvalysime ugnimi...

Pašaipiu tonu toliau kažką murmėdamas sau po nosimi, senis smeigė vis dar raudoną nuo karščio smeigę greta kabėjusiai nelaimėlei tarp šonkaulių. Iš lėto stumiant šnirpščiančią geležtę gilyn, požemio garsų kakofoniją papildė dar vienas duslus kriokimas – ant grandinių pakabinto kūno burna buvo apdairiai užkišta skuduru ir perrišta virve. Vėpsodamas į grandines žvanginančią, konvulsijose besitąsančią auką, kuprius akivaizdžiai mėgavosi procesu:

- Ne, ne, ne... Ne taip greitai, aššš nesupratau, ką ten tu sakei...

Apskurusią pirštinę mūvinčia ranka jis jau siekė antrosios smeigės, kai staiga suvokė esąs akylai stebimas tarpduryje stovinčio juodo silueto.

- Aaaa, kažkas teikėsi užsukti į mano kuklią buveinę, - pakeldamas vienintelę sveiką akį, piktdžiugišku tonu prabilo kuprius, - retas, kas čia užsuka savo noru. Che, che, che...

- Apart to, kad bliauna ne savais balsais, jie pasako ką nors naudingo? - abejingu balsu žengdamas artyn paklausė inkvizitorius, mesdamas žvilgsnį į konvulsijose besitąsantį kažkada gražų buvusį kūną.

- Du prisipažino piktažodžiavę prieš Dievą, dar viena garbino netikrus... - staiga pasikeitusiu balsu senis buvo bepradedąs berti savo pasiekimus, kai įsakmus inkvizitoriaus rankos mostas nedviprasmiškai nurodė užsičiaupt.

- Palik savo pagyras jo Šventenybės kardinolams ar Didenybės gvardiečiams! Negaišink manęs, puikiai žinai, jog mane domina ne šie smulkūs išsišokėliai, - sausai jį nutraukė inkvizitorius, tiesdamas ranką link kankinimo rakandais gausiai nukrauto masyvaus stalo.

- Bet jūsų ekscelencija, jūs net nepasakėte, ko jų klausti?! Kaip jie gali pasakyti, ką nors naudinga, jei aš nežinau...

- Tu vėl gaišini mane! Nereikia klausti, tau tik reikia labiau pasistengti daryti tai, ką geriausiai sugebi. Ir jei tikrai nuoširdžiai pasistengsi - jie patys panorės išsilieti iki pat tamsiausių savo sielos užkaborių. Papildomi klausimai tik įves sumaišties ir paklydusį protą gali nukreipti neteisinga linkme, - sarkastiškai pamokslavo inkvizitorius, susidomėjusiu žvilgsniu tyrinėdamas tarpi pirštų vartomą banguotą smeigę, - taigi, dar kartą klausiu – ar jie papasakojo ką nors svarbaus man?

Išgirdęs inkvizitoriaus pabrėžiamą sakinio pabaigą ir taip neaukšto ūgio kuprius susigūžė kone dvilinkas bei trūkčiojančiu balsu pralemeno eidamas link požemio sienos:

- Vienas jų kažką minėjo apie Kūrėją. Pasak jo, Kūrėjas keliavo į Doverį, o iš ten per Kalė, turėjo vykti tolyn į Europos šiaurės rytus, - budelio balse neliko nė gaidelės ne taip seniai skambėjusios arogancijos.

- Na va, tai jau šis tas. O dar abejojai, jog jie gali papasakoti, ką nors įdomaus. Tęsk! MAN reikia daugiau žinių. Ir primygtinai siūlau nepamiršti, kaip čia atsidūrei, - įsakmus inkvizitoriaus tonas neleido suabejoti, kam reikėjo perduoti gautas žinias. Taip sarkastiškai pamokslaudamas, jis sekė seniui iš paskos, tarp pirštų tebesukdamas mažo kriso ašmenis primenantį kankinimo įnagį.

Susigūžęs budelis paspaudė vieną sienos akmenų ir dusliai girgždėdama sausais akmenimis, dalis sienos pradėjo slinkti gilyn, atverdama slaptą požemio kambarį. Nukabinęs deglą, jis žengė vidun, blausiai apšviesdamas nedidelę patalpą, kurioje stūksojo silpną žalią šviesą skleidžiančiais rutuliais apstatytos keturios kankinimo kėdės. Vienoje jų, pajutęs ateinančius kankintojus, ėmė vangiai muistytis vienas tų, kuriuos inkvizitorius vadino svarbiais šaltiniais. Žengęs kelis žingsnius, inkvizitorius sustojo plyšyje ir tarsi kažko ieškodamas, ėmė atidžiai apžiūrinėti savo auką. Vos tik jo žvilgsnis pasiekė iš stovo išriedėjusį rutulį, vyriškis keliais greitais žingsniais ko ne pribėgo prie jo ir mikliai pakėlęs žalsva šviesa švytinčią sferą, atsargiai įstatė ją atgal į greta stovėjusį trikojį laikiklį:

- Tu, regis nesiklausai! Aš tau jau sakiau, kad saugotum šiuos rutulius labiau, nei savo vienintelę akį. Jie stovi čia ne šiaip sau - nuo jų tiesiogiai priklauso kur kas daugiau, nei tik tavo paties gyvybė!

Baugiai susitraukęs žmogelis stebėjo, kaip į vietą padėjęs rutulį, juodaskvernis nužingsniavo prie tebesimuistančio tvirtai pririšto jauno žmogaus. Iš pirmo žvilgsnio buvo sunku nusakyti jo lytį - genitalijas slėpė drabužių likučiai, o krūtinė buvo kruopščiai nupjaustinėta po gabaliuką, čia pat prideginant žaizdas. Priėjęs, inkvizitorius nužvelgė kėdėje pririštą gyvą mėsos gabalą, kuris, rodės, jei ne virvės ir grandinės, tai ims ir iškris iš kėdės.

- Žinai, tikrai buvo gaila tave čia nukišti – esi puikus šaltinis. Bet tu esi niekas, palyginus su ta, kuri tave visko išmokė. - vos prabilus inkvizitoriui, tvankiame rūsyje staiga dvelktelėjo nežinia iš kur kilusio vėjo gūsis, o aplink kėdes sustatyti rutuliai nušvito ryškiai žalia šviesa, nušviesdami įsiūčio perkreiptą jaunuolio žvilgsnį. - Oi ne, nesivargink! Žinai, mes irgi veltui laiko neleidome bei išmokome elgtis su tokiais, kaip tu! Tad pataupyk jėgas – tau tikrai dar jų prireiks, bendraujant su mūsų žaviuoju nykštuku. O čia, kad ilgiau prisimintum mūsų susitikimą!

Juoda mantija apsigaubęs vyriškis kaire ranka tvirtai prispaudė nelaimėlio galvą prie dygliuoto kėdės atlošo, o dešinėje tvirtai suspaudęs tebelaikomą smeigę, greitu mostu dūrė į akį. Patalpą užliejo trūkčiojantis gargaliuojantis staugimas. Trumpas trūktelėjimas ir inkvizitorius mąsliu žvilgsniu stebeilijosi į žmogaus akį, mūvinčią ant rankoje laikomos smeigės, o rūsio sienas drebinęs kriokimas staiga liovėsi – kėdėje sėdėjęs kūnas sudribo, netekęs sąmonės.

Slaptojo ordino narys neskubėdamas pasisuko slaptų durų link ir pasiekęs jas, pasisuko į rankose deglą tirtinusį budelį. Tarp pirštų pirmyn ir atgal sukiodamas smeigę su regos nervo likučiais tabaluojančia akimi, jis lyg tarp kitko užsiminė:

- Nepamiršk, vienakis budelis vis dar gali puikiai atlikti savo darbą, aklas – ne. A ir dar, jo minėtas Kūrėjas yra Kūrėja, nors, tiesa sakant, nesu tikras ar apskritai ji yra žmogus.

Tai taręs, tokiu pat staigiu mostu prismeigė tarp pirštų sukiotą gelžgalį su pakibusia ant jo akimi prie durų staktos ir išsmuko pro duris į koridoriaus tamsą.

...

Tamsa tekunkuliavo švytinčiomis bangomis, užliejančios erdvę iš visų pusių, nors čia nebuvo galima pasakyti, kur yra viršus, o kur apačia. Jis be jokio aiškaus tikslo plaukiojo šiose keistose vilnyse ištisą amžinybę, kuri truko tik kelias akimirkas, nors lygiai taip pat užtikrintai buvo galima teigti ir atvirkščiai – čia nebuvo galima suvokti net ir laiko tėkmės.

„Man reikia kažko... Tik ko?“, - jis karštligiškai tebebandė iš chaotiškų vaizdinių, prisiminimų ir žinių nuotrupų susidėlioti mozaiką, tačiau detalės niekaip netiko viena prie kitos.

Šiame šviesų chaoso sūkuryje kai kas patraukė jo dėmesį – viena vilnis buvo kažkokia kitokia, ji neišsiskyrė iš kitų, nei spalva ar švytėjimu, nei ji buvo šiltesnė ar šaltesnė. Banga tiesiog buvo kažkokia kitokia ir nežinia kodėl tai viliojo. Savo beforme ir beranke esybe jis ėmė sklisti artyn tos vilnies, kuri kaip tolimos pakrantės švyturys, kvietė bekraščiame vandenyne pasiklydusį keliautoją.

- Hmm... Iš kur aš žinau apie keliones vandenynu..., - tik tiek jis tespėjo pagalvoti, prisiliesdamas prie tos keistos vilnies. Tą pačią akimirką viskas visas šis šviesų chaosas susitraukė į sparčiai artėjantį akinantį tašką, tarsi būtų lėkęs ilgos olos išėjimo link. Vos tik šviesai priartėjus, dešinį krūtinės šoną pervėrė deginantis skausmas.

Ramios besileidžiančios vakaro saulės nušviesta lygumų upe neskubėdama slinko penkių knorų vilkstinė, kurią vedė ir lydėjo kariniai langskipai, pasipuošę riestomis drakonų galvomis. Vedančiojo laivo priekyje, kaire ranka apsikabinęs drakono galvą, ant borto stovėjo jaunas karys ir žvaliai dairėsi aplinkui. Lengvais odiniais šarvais vilkintis jaunuolis žvaliai dairėsi aplinkui ir buvo nepanašu, jog jis būtų ieškojęs priešų. Buvo labiau panašu, jog šiaurietis tiesiog grožėjosi pro šalį slenkančiais krantais. Jaudintis nebuvo pagrindo – jiedu su broliu čia buvo atvykę prekiauti, o ne plėšti ir, reikia pripažinti, prekyba iš pietų atplukdytomis gėrybėmis nusisekė puikiai. Kita vertus, pilni prekių triumai buvo gardus kąsnelis visokio plauko plėšikams, tad visiškai užsimiršti nebuvo galima, net ir atrodytų tokiam draugiškame krašte. Būtent dėl tokių nenumatytų atvejų jis dabar ir plaukė viename iš langskipų.

- Mintyse jau skaičiuoji mūsų laimikį, broli? - iš užnugario nuskambėjo entuziastingas jaunatviškas balsas, kurio savininkas netruko atsistoti ant laivo borto, kitoje drakono galvos pusėje. Jaunuolis pasisuko į greta atsistojusią savo šviesiaplaukę kopiją.

- O tavęs jis ką, nedžiugina, Gungeirai? Juk tai buvo gerokai paprasčiau, smagiau ir mažiau pavojinga, nei mojuoti kardu ar smaigstyti ietimi. Na, išskyrus tuos kartus, kai savo nuosava ietimi taikei mergoms tarp kojų – nusijuokė jaunuolis, ranka tapšnodamas broliui per petį.

- Cha! Na taip, tu teisus Kasparai, ypač apie mergas, - apsikabinę per pečius, dabar broliai jau juokėsi kartu.

Palengva temstant, vilkstinė toliau lėtai plaukė pasroviui, kol už nedidelio dešiniojo upės vingio tarp palengva nuo pakrančių kylančios miglos jau buvo galima įžiūrėti artėjančią santaką, kai skvarbų Kasparo žvilgsnį patraukė iš gilumos kylantis švytėjimas. Iš tamsių upės vandenų kilo blanki raudona šviesa, tarsi kas po vandeniu būtų užžiebęs fakelą.

- Žiūrėk! - Kasparas mostelėjo ranka švytėjimo link, - kaip manai, kas ten? Gal koks didelis brangakmenis?

- Tau, žiūriu, rūpi tik turtai, - šyptelėjo brolis, užsiversdamas ragą.

- Na, tu kaip nori, o aš pažiūrėsiu! - valiūkiškai atšovė Kasparas, sparčiai nusimesdamas, šarvus, - Vairininke! Sukam kairėn, arčiau santakos ir metam inkarą. Nakvosim čia!

- Ar tu iš proto išėjai, nardyt tamsoje?! Turtai tau visai makaulę susuko! - Gungeiras bandė atkalbėt brolį, bet tas, išsivadavęs iš varžančių drabužių jau nėrė per bortą.

Kaip reta šilto ankstyvo rudens vanduo kutenančiomis srovelėmis greitai apgaubė visą kūną, smagiai gurgėdamas pro ausis. Smarkus šuolis, padedamas energingų rankos mostų, greitai nunešė Kasparo kūną upės gelmėn. Kiekvienas yris gramzdino jį vis gilyn, artyn taip viliojančio raudono žiburio, tačiau sulyg kiekvienu yriu atrodė jog jis vis tolsta, užuot artėjęs. Dar keli mostai ir Kasparas jau juto, jog ėmė trūkti oro – kilo nenumaldomas noras įkvėpti, ausyse pradėjo spengti, širdis daužėsi. Dar kelios akimirkos ir instinktai nugalėjo – jaunuolis nevalingai siurbtelėjo vandens, o krūtinę perrėžė deginantis skausmas. Paskui pirmąjį nevalingą kvėptelėjimą vandeniu, sekė antra konvulsija, trečia ir Kasparas aiškiai suprato, jog ėmė skęsti. Nesąmoningai vandenį taškanti dešinė ranka spėjo atsitrenkti į kažką kieto ir plaštaka kaip mat susigniaužė į akmeninį kumštį, kai kažkieno geležiniai gniaužtai sugriebė vandenyje atramos ieškojusią kairiąją plaštaką ir ėmė ją traukti aukštyn. Paskui viskas aptemo...

- …ėk, nu atsipeikėk, kvaily tu neraliuotas! - kelias atgal buvo sunkus ir skausmingas. Krūtinę plėšė skausmas – rodės, kad dar truputį ir plaučiai iškris ant grubaus laivo denio. Šiaip ne taip praplėšus akis, prieš nosį išdygo persikreipęs šlapias brolio veidas, - Gal kitą kartą pagalvok, prieš ką nors darydamas? Jei jau taip nebenori matyti mano snukio, tai gal bent jau prisimink tą, dėl kurios tu ir aš susiruošėm į šią kelionę?

- Ahrr, a. khe kre krr, - upės likučiai nenorėjo geruoju palikti jaunuolio plaučių, - arr man pavyko? Ar rraddau? - šiaip ne taip išspaudė Kasparas.

- O tu tikrai dar ne savas! - nusijuokė Gungeiras, - nors jei tau jau ėmė rūpėti turtai, vadinasi viskas bus tvarkoje. Taip, tau tikrai pasisekė, tokio daikto aš akyse neregėjau. Vos pavyko tave su juo ištraukti.

Jaunuolis lėtai pervertė galvą dešinio šono link ir visiškai nutirpusioje rankoje išvydo neregėto grožio kalaviją. Maždaug poros uolekčių ilgio šiek tiek lenkti ašmenys buvo saugiai paslėpti kietose makštyse, kaustytose įmantriais metaliniais raštais, dalis kurių buvo sukurta iš akiai gerai pažįstamo geltono metalo. Įgudusiose nežinomo ginklakalio rankose, kaustytos kardo makštys virto žvynuotu išsirietusio dygliuoto drakono kūnu, pradedančiu skleisti tvirtus kardo gardos sparnus. Viską vainikavo smulkių sidabro metalo žvynų raštais apipinta juodo metalo rankena, besibaigianti stambia iššiepusia drakono galva švytinčiomis raudonomis brangakmenių akimis. Kruopščios ginklakalio rankos iškalė kiekvieną žvynelį, išpuošdamos kiekvieną jų skirtingais raštais. Dar daugiau dėmesio atiteko nasrus iššiepusiai drakono galvai, kuri regis tuoj ims ir atgijusi, spjaus ugnies pliūpsnį. Jei ne subyrėję ašmenys, tai rodėsi, jog kalavijas būtų buvęs nukaldintas vakar – ginklas tebeturėjo išsaugojęs smulkiausias puošybos detales. Tačiau tuo pat metu buvo akivaizdu ir tai, jog iki subyrėdamas jis tikrai nusinešė ne vieną gyvybę.

Dar sykį turiningai atsikrenkštęs, Kasparas lėtai atsistojo, nerangiai pasiremdamas naujai įsigytu stebėtinai sunkiu, kaip tokio dydžio, kalaviju – dešinė ranka tebebuvo gan smarkiai nutirpusi ir nelabai norėjo klausyti. Rankoje tvirtai sugniaužtos makštys keistai šildė delną – tarsi jose būtų slypėję karšti ginklo ašmenys. Vis dar svirduliuodamas, jaunuolis išsitiesė ir norėdamas atkurti kraujotaką, ėmė sukinėti ir lankstyti dešinę ranką, tvirtai spausdamas per vargus surastą ginklą. Galiausiai jis staigiu judesiu permetė sunkų ginklą į kairiąja ranką:

- Na ką, pats laikas pamatyt, koks brangakmenis slėpėsi upės dugne! - jau beveik žvaliai šūktelėjo Kasparas, tvirtu mostu griebęs dešiniąja už išsišiepusia drakono galva papuoštos rankenos ir … sustaugęs, šveitė staiga užsiliepsnojusius ašmenis į šalį. Tiksliau ant denio plačiai pažiro metalo šipuliai, deganti kardo rankena su neilga geležtės nuolauža ir iš skausmo susirietęs jaunas karys, - Uskit'r! Fy faen! Ddegina!..

- Mesk čionai savo šalmą, greitai! - pačiupęs sviestą šalmą, Gungeiras mikliu mostu jį prisėmė ir šliūkštelėjo ant teberūkstančios brolio plaštakos. Metęs šalmą į šalį, jis pagriebė brolio ranką ir kone išversdamas jį per bortą, drauge užmerkė rankas į upės vandenį.

Lėtai sruvenantis vanduo, nors ir šiltas, tačiau maloniai vėsino žaizdą ir skausmas palengva ėmė slūgti. Vis dar apimti šoko, jaunuoliai pasisuko į keistą radinį – ant sutrupėjusio kalavijo rankenos staiga žybtelėjusios liepsnos lygiai taip pat staiga ir nuslūgo, tačiau drakono akių brangakmeniai vis dar žibėjo pikta raudona šviesa. Gungeiras neskubėdamas atsistojo ir priėjęs arčiau, atsargiai palietė ant denio išbyrėjusius ginklo šipulius – kaip ir reikėtų tikėtis, metaliniai ašmenys buvo šalti. Lygiai taip pat atsargiai pirštu jis brūkštelėjo per kardo rankeną – metalas buvo šiltas, tačiau ne daugiau, nei buvo galima tikėtis, mačius, kaip ji liepsnojo vos prieš kelias akimirkas. Kairės rankos pirštais suėmęs nutrupėjusius ir suskeldėjusius kalavijo ašmenis, Gungeiras pakėlė tai, kas buvo likę iš ginklo – nors ašmenys buvo negailestingai sudaužyti, didingo ginklo likučiai visa dar liudijo užburiantį meistro darbą. Prieblandoje spragsinčio fakelo liepsnose buvo galima matyti raibuliuojančius raštus iki veidrodinio spindesio nupoliruotuose ašmenų likučiuose. Atrodė, jog neįprastai tamsus ginklo metalas yra gyvas – tamsesni ratilai persiliejo šviesesniais ir nyko vienas kitame. Skustuvo aštrumą išlaikę ašmenų likučiai ėmė skandinti Gungeiro žvilgsnį ir traukti gilyn į kone obsidiano juodumo metalo veidrodį. Ginklas tarsi kvietė – „paimk mane“. Viršutinė kardo ašmenų dalis nebuvo užgaląsta ir turėjo nukaldintus dyglius, atkartojančius išriestos drakono nugaros motyvą, tokį patį, kaip ir ant ginklo makštų. Negalėdamas atplėšti akių nuo tobulai išlenktų linijų, jaunuolis suvokė, jog kvietimas netruko tapti galvoje tvinksinčiu įsakymu – dar kiek ir galutiniai užvaldysiančiu jo kūną.

Tarp pirštų tebelaikydamas kardo ašmenis, jaunuolis ėmė atsargiai tiesti ranką, siekdamas kardo rankenos ir dar nespėjus sugniaužti rankos, vos tik plaštaka prisilietė prie šiurkštaus metalo ornamento, jis pajuto deginančią karščio bangą. Nenorėdamas pakartoti brolio nuotykio, Gungeiras visgi sugebėjo kaip mat atitraukti ranką ir išvengė nudegimų – sąmonę temdęs kvietimas išsisklaidė taip pat staiga, kaip ir liepsnos ant kardo rankenos. Tebelaikydamas kardo ašmenis kaire ranka, jis sunkiai prisivertė tapštelėti rankeną dešinės rankos pirštu – didžiai jo nuostabai metalas ir vėl buvo vos vos šiltas.

Atrodė, jog ginklas ieškotų savo šeimininko ir neprisileistų, paimamas į svetimas rankas. Akivaizdu buvo ir tai, jog nepaisant apgailėtinos bendros būklės, kalavijo geležtės likučiai tebebuvo aštrūs lyg skustuvas. Ir kaip dažnai nutinka su aštriais ašmenimis – apie žaizdą sužinai tik pamatęs krauju paplūdusią žaizdą. Taip nutiko ir šį kartą, mosuodamas ranka, Gungeiras nė nepajuto, kaip smarkiai įsipjovė kairės rankos pirštus. Tačiau užuot pamatęs per pirštus tekantį kraujo upelį, tyškantį ant denio, Gungeiras su nuostaba pamatė, kaip iš žaizdos besisunkiantis raudonas kraujas dingsta suskeldėjusiame metale, tarsi vanduo, papiltas ant perdžiūvusio pakrantės smėlio. Kraujas čia pat rudavo, džiuvo ir trupėdamas, dulkėmis byrėjo nuo ginklo. Jaunuolis beveik galėjo prisiekti, jog vos prieš keletą akimirkų vienas iš geležtės įtrūkimų buvo pastebimai ilgesnis ir didesnis, nei jis matė dabar. Atsitokėjęs, su pasišlykštėjimu, tarsi kokį nešvarų daiktą, Gungeiras numetė kalavijo nuolaužą ant denio:

- Vardan Odino, visų Dievų tėvo, kas per burtai?! - ir pasisukęs į brolį paklausė, - Kaip tavo ranka, ar dar tebeturi ją?

Skausmo perkreiptas Kasparo veidas ir pajuodusi plaštaka buvo daugiau, nei akivaizdus atsakymas į brolio klausimą:

- Vis dar dega! Nežinau ar dar galėsiu kada nors pakelti kardą. Bent jau dešine ranka.

- Iki šiol galvojau, jog tai tik legendos, kuriomis mūsų senis Olafas apžavėdavo vaikus. Tačiau dabar supratau, jog žilagalvis mums pasakodavo tikras istorijas, tik mes buvome pernelyg kvaili, jog suprastume jų esmę. Tai Dievų ginklas – pakelti jį gali tik vertas jo, - į brolių pokalbį staiga įsijungusio pusamžio kario veidas net ir gelsvoje fakelo liepsnos šviesoje buvo aiškiai perbalęs.

- Ir ką mums siūlai daryti, Rinkrai? - pro dantis iškošė Kasparas.

- Surinkti nuolaužas ir atiduoti žyniams, lai jie randa šio ginklo vertą karį , - sausai atsakė karys, tarp pirštų vartydamas sunkią, tarsi švininę, kalavijo ašmenų nuolaužą, - kaip ir jo verta ginklakalį.


Deginantis sopulys kairiame šone perrėžė šiltą jaukią tamsą ir privertė krūptelėti, sukeldamas dar didesnį skausmą – kelionė atgal žadėjo būti ilga ir tikrai skausminga. Trūko oro, tačiau bet koks bandymas įkvėpti giliau buvo palydimas veriančio skausmo krūtinėje. Tik pradėjus palengva kvėpčioti, skausmą dar buvo galima kažkaip pakęsti. Jis atkakliai mėgino sutelkti dėmesį į kvėpavimą ir pabandyt atgauti nors dalį jėgų, kai iš tamsos jį pasiekė nedviprasmiški garsai:

- Uf, uf, uff, aarrgh..., - ritmingas šnopavimas baigėsi palaimingu atodūsiu, - Žinai, gerai mes čia pasismaginom, tik man jau laikas. Bet tu neliūdėk, mano draugai taip pat jau ilgokai nematė moters, taigi, manau, jie tikrai sutiks palaikyti tau kompaniją. He, he, he.

Vos ne vos praplėšęs apsunkusį užtinusios akies voką, kruvinu raudonu šydu pridengtu žvilgsniu jis pamatė, kaip stojasi patenkintą neskustą veidą nutaisęs stambus karys ir neskubėdamas užsitraukia grubaus audinio kelnes. Ant grindų likusi gulėti mergina toli gražu neatrodė laiminga, ką akivaizdžiai bylojo suplėšyti drabužiai ir kraujosruvos ant kūno.

Dar vienas sėbras įgriuvo į kambarį ko ne su visom durimis ir ganėtinai apsiblaususiu žvilgsniu nužvelgęs aplinką džiugiai išgromuliavo:

- Kapitone, o mums šios paukštytės paliksi paskanaut?

- Aha, aš ką tik ją atkimšau. Dabar galit pasidžiaugti, o paskui pribaikit, kaip ir likusius, - pirmasis pasičiupo netoliese besivoliojusį siaurakaklį ąsotį ir jį užsivertęs, godžiai siurbtelėjo vyno, taškydamas tamsiai raudoną gėrimą per skystais barzdaplaukiais apšepusį jauną smakrą. Numalšinęs staiga kilusį troškulį, susirado ant grindų numestą kardą ir negrabiais judesiais pradėjo segtis kardą prie juosmens diržo, stebėdamas, kaip pasičepsėdamas ir viena ranka kasydamasis kiaušus, jo sėbras svirduliuoja link persigandusios aukos.

- Frėja! Niekšai! Prasmekit ir amžinai pūkit Nilfhele, - pro kruvinus dantis iškošė už kairio šono susiėmęs jaunuolis. Sunkiai kildamas nuo žemės, jis dar bandė užsimoti kardu, kai kapitonu pavadintas karys vienu šuoliu atsidūrė greta ir žvitriai išsitrauktu savuoju ginklu padarė dar vieną skylę dešiniame krūtinės šone.

- Neee!!! - nesavu balsu suklykė mergina, vis dar beviltiškai bandydama trauktis atatupsta nuo artėjančio kapitono sėbro.

- O tu gajus, šikniau! Mūsų laimei tau nepakako proto prikąsti liežuvį ir gal būt likti gyvam. Šį syki tai jau tikrai nudvėsi, - taip postringaudamas, kapitonas koja nustūmė krauju žiaugčiojantį jaunuolį nuo savo kardo ir pastarasis klupdamas, atbulas ėmė artėti kambario lango link. Kapitonas plačiai užsimojo savo trumpu kardu ir perrėžęs jaunuolio krūtinę nuo kairiojo peties iki pat pilvo, išspyrė jį pro langą į rūmų apačioje tekėjusią sraunią upę.

Laikas tarsi sustojo. Jis matė, kaip kapitono sėbras pro duris už rankų vilko išrengtą seserį – alebastro baltumo kūnas bergždžiai viliojančiai rangėsi priešindamasis didesnei jėgai. Jis regėjo išsiviepusį apšepusį kapitono snukį ir paskutinis dalykas, kuris įsispaudė jo atmintin – tolstantis šarvuotų kojų triskelioną vaizduojantis herbas, išsiuvinėtas ant kažkada buvusio balto kapitono grandijų apsiausto. Paskui viską užliejo užliejo vanduo ir tamsa. Tamsa, kuri atrodė ištisą amžinybę, kai ją sutrikdė kažin kokia grubi jėga, bandanti nuo kaklo nuplėšti medalioną:

- Trauk stipriau išglebėli! Žiūrėk, kaip reikia!

Dar vienas trūktelėjimas ir jis pajuto, kaip pasaulis ėmė verstis, o kažkokia nevaldoma jėga pakėlė ranką ir ji plieniniu gniaužtu įsisiurbė į marodieriaus kaklą. Žiopčiojantis kvaksėjimas bylojo, jog pirštai tikrai pasiekė tikslą:

- Jis gyvas! - vis dar aklina aklina tamsa neleido pamatyti lengvo grobio besitikėjusių užpuolikų, tačiau jis beveik galėjo užuosti jų baimės kvapą ir girdėti tolstančius šlapius žingsnius. Kurį laiką ranka dar juto besipriešinančius trūkčiojimus, tačiau jie netrukus liovėsi, ko nebuvo galima pasakyti apie laiką, kurio prireikė praplėšti užakusius vokus. Pirmasis vaizdas buvo ne koks – nuo kraujosruvų išraudęs išsižiojęs uždususio marodieriaus snukis. Sunkiai nustūmęs nevykėlį, jis lėtai apsivertė ant nugaros ir tuoj pat pasigailėjo tai padaręs – plaučiuose tebeteliūskavę vandens likučiai privertė skaudžiai užsikosėti. Dusinantis sprengsėjimas privertė persigalvoti ir atsistojus keturpėsčiam, iškosėti ir išspjauti visą tą šlamštą, kuris susirinko gerklėje, bronchuose ir plaučiuose. Sunkiai atsikratęs nereikalingo skysčio, tebestovėdamas keturiomis jis pastebėjo, kad greta gulinčio marodieriaus drabužiai, tegul ir gerokai kuklesni, tačiau buvo kur kar geresnės būklės, o be to, sausi.

- Na, tau jau jų tikrai neprireiks. Ironiška, bet man teks padaryti tai, dėl ko teko tave patį nudėt, - sumurmėjo jaunuolis, nusimesdamas kažkada buvusią mėlynos spalvos aksominę liemenę ir apatinius marškinius. Grubus beveik sugijęs randas ant krūtinės priminė jog jis turėjo būti miręs, tačiau Dievai matyt nusprendė kitaip ir jam suteikė progą atkeršyti už tai, kad jis neteko namų, šeimos ir giminės ir tapo niekuo, kuris privers skaudžiai gailėtis viso to kaltininką.

Tylomis išrengęs jau nebegyvą užpuoliką, jis apsivilko jo rūbus ir dabar apžiūrinėjo kitus jo daiktus. Dabar jau jo odiniame krepšyje buvo keletas obuolių, duonos kriaukšlis, kapšelis su smulkiomis monetomis ir akivaizdžiai iš kažkieno namų nugvelbti dailūs gelumbiniai marškiniai, visiškai nesiderinę prie buvusio plėšiko rūbų. Jaunuolis neskubėdamas atsistojo ir užsijuosė storos odos diržą su patogioje vietoje tabaluojančiu durklu bei neišvaizdžiu kardu, gerokai ilgesne, nei įprastai rankena. Jis nė nepajuto, kaip ranka pati nusileido prie kairiojo šono ir vos pirštams pajutus sugniaužtą odos juostelėmis vytą rankeną, sąmonę užplūdo prisiminimų nuotrupų lavina. Dalis jų siejosi su laiminga vaikyste Ivarų giminės namuose, keletas priminė neseniai išgyventas skaudžias akimirkas, bet kaip tai bebūtų keista, tačiau didžiosios dalies tų prisiminimų jis negalėjo susieti su savimi. Jis jautėsi tarsi būtų buvęs daugybės įvykių stebėtojas.

Greta nuogo kūno kardo rankeną dešinėje rankoje spaudžianti žmogysta pasirodė pakankamai keista, kad patrauktų keliu jojusių karių dėmesį:

- … cro ban meranach! - jaunuolio svajas nutraukė artėjantis kanopų kaukšėjimas ir ginklų žvangesys, kuriame jis aiškiai išskyrė sau adresuotus pusiau šnabždomis ištartus žodžius, - Pasisakyk, kas esąs ir ką veiki mūsų karaliaus Gofraido, Sitriuco sūnaus žemėse?!

- Aš Godredas Krobanas, laisvas žmogus. Susižeidžiau dūžtant laivui jūroje ir vargais ne galais išsikapanojau jūsų valdovo žemėse, o sis nevykėlis bandė apiplėšti, jo manymu, skenduolį. Kaip įrodymą galiu parodyti randą ant krūtinės, atitinkantį suplėšytus..., - jis pats nusistebėjo, kaip greitai nugirsta frazė tapo naujuoju jo šeimos vardu, kurį tardamas, jaunuoli pradėjo pešiotis marškinius, tačiau sargybos kuopos vado rankos mostas jį sustabdė:

- To nebūtina daryti. Nors apie Krobanų šeimą man girdėti neteko, tačiau mus pasiekė žinia apie sudužusį laivą, o šis, kaip tu išsireiškei, nevykėlis jau senokai prašėsi kilpos už savo nešvarius darbelius.

- Džiugu girdėti, kad vos atvykęs pasitarnavau jūsų valdovui, - jaunuolis vos galėjo tvardytis, matydamas trijų šarvuotų kojų triskelioną ant vieno raitininkų nešamos vėliavos, - gal jo didenybė samdo karius tarnybai šiais neramiais laikais? Visą mano turtą pasiglemžus šaltiems jūros vandenims, man tektų arba pasukti nedorais keliais ir kada nors baigti panašiai, kaip šis nevykėlis, arba garbingai gauti atlygį, kaunantis už jūsų valdovą.

- Jei tik įrodysi esąs vertas karaliaus tarnybos, - šyptelėjo raitelis ir mostu paragino būrį, - fortą rasi anapus štai tos kalvos.

- Tarnauju mūsų šlovingajam imperatoriui Ungal Alyameldirui Aru-Ven Uru! - paradinė matinė juoda laivyno uniforma idealiai įsitempė ant pagarbą atiduodančio išmuštruoto piloto kūno. Žinoma, uniforma buvo pasiūta tiksliai ją dėvinčiam asmeniui, tačiau vien to nepakanka, kad saliutuojant audinys nesusiglamžytų, o sugultų dailiomis klostėmis, kurios paskui išsilygintų tarsi nė nebuvusios.

- Laisvai kapitone! Jūs turbūt jau žinote, kodėl esate čia, tačiau aš dar kartą išdėstysiu užduotį, kad neliktų jokių neaiškumų, – ne ką prasčiau aptemptą, tik gerokai gausiau apdovanojimais išpuoštą kitelį vilkintis laivyno vadas mostu parodė sėstis, - jūsų laukia svarbi, nors gal būt atrodytų ir nuobodi užduotis – išžvalgyti naujas teritorijas. Buvote atrinktas dėl keleto priežasčių, tačiau svarbiausia jų – esate puikus pilotas ir navigatorius. Šių įgūdžių jums tikrai prireiks išoriniuose regionuose, kur dar nėra žinomų patikimų poerdvinių maršrutų. Užduočiai atlikti, jums bus patikėtas naujo modelio žvalgybinis laivas su patobulintu šuolio varikliu ir tolimojo nuotolio skeneriais. Klausimų bus?

- Admirole, ar man tik atrodo, ar iš ties tai bus tik priedanga slaptai užduočiai? - net ir sėdėdamas kėdėje, pilotas išlaikė monumentalią povyzą.

- Taip, jus rekomendavę sintalai nemelavo – nuo jūsų nieko nepaslėpsi. Kapitone, nuojauta jūsų neapgauna – tikroji užduotis slapta. Pirmiausia mums įsakyta surasti naujas gyvenamas žvaigždžių sistemas, kuriose mes galėtume išplėsti savo, kaip išskirtinai sintalų valdomą teritoriją. Taip pat reikia sudaryti preliminarų išorinių teritorijų poerdvinių šuolių maršrutų žemėlapį, įvertinant lokalias gravitacines anomalijas, kurios mums galėtų suteikti strateginį pranašumą. Tai gali pasirodyti smulkmeniškas formalumas, tačiau kaip imperijos laivyno karininkas turėtumėte žinoti, kaip atidžiai imperatorius žiūri į smulkmenas, kartais iš esmės pakeičiančias įvykių tėkmę.

- Tuomet, paskutinis klausimas. Kada išvykstu? - pilotas nė akimirkai neleido išsprūsti viduje kunkuliavusių jausmų užuominai ir akmeniniu veidu išklausė vado monologą.

- Tuojau pat, kapitone. Oficialiai jūsų kreiseris jau išvyko drauge su kitais eskadros koviniais vienetais susidoroti su tejiečių regione klestinčiu piratavimu. Štai išsamūs užduoties duomenys, - admirolas ištiesė holografinės atmintinės kubelį, - jums paliekama laisvė pačiam susidaryti skrydžio planą, kurį suderinsite su priskirtu kontaktu. Nors jau minėjau, tačiau dar kartą pabrėžiu – užduotis slapta. Taigi ryšio seansai, kurių metu turėsi pateikti išsamias skrydžio ataskaitas, bus ribojami. Jų grafiką rasite atmintinės kristale. Gero skrydžio, kapitone!

- Man bus garbė tarnauti mūsų šlovingajam imperatoriui Ungal Alyameldirui Aru-Ven Uru! - tarsi suspausta spyruoklė kapitonas pašoko iš kėdės ir išsitempė atiduodamas pagarbą.

Tuomet kaukštelėjęs kulnais, nepriekaištingai apsisuko ir išžygiavo iš kabineto. Nė menkiausio raumens krustelėjimas akmeniniame veide neišdavė viduje kunkuliavusių emocijų katilui: „jiems ten, vadovybėje, senatvinė silpnaprotystė prasidėjo ar tiesiog nori pasityčioti?!“

Pakeliui į karininkų viešbutį, jaunuolis įstatė atmintinės kristalą į kišeninio kompiuterio lizdą ir jo nuotaika subjuro galutinai – nušvitusiame holografiniame žemėlapyje numatomas žvalgybos laukas apėmė kone visą galaktikos mažosios vijos pabaigą. Jis nė nepajuto, kaip pro sukąstus dantis išsprūdo galvoje besisukusios mintys:

- Uždaryti mane metalinėje geldoje kelioms dešimtims metų ir pasiųsti į galaktikos užkampį, ieškoti gyvenimui tinkamų planetų?! Tam buvo galima tiesiog pasamdyti keletą besmegenių iš krovininio laivyno gildijos, kurie net nesuprastų ką iš tiesų daro. Tuo labiau, kad jie besąlygiškai lojalūs gausesniam kreditų pundeliui, - atrodė, jog uoliai dėlioti karjeros laivyne planai ėmė byrėti į šipulius ir viskas grimzdo į bekraštes kosminio chaoso gelmes.

Beveik garsiai nusikeikęs, jis sėdo į transportinę kapsulę ir nurodęs kelionės adresą, atvėrė jam skirto laivo duomenis. Išvydęs laivo modelį, jis vos ne vos susilaikė, neištaškęs duomenų kristalo į kabinos sieną – vietoje laivyne įprastų žvalgybinių katerių, vadovybė jam skyrė kažkokią civilitransportinę geldą. Tačiau šis įsiūčio priepuolis truko vos kelias akimirkas, kol akys pasiekė „Juodaja žvaigžde“ pavadinto laivo techninius duomenis – jaunasis kapitonas nejučiomis net sulaikė kvėpavimą. Jis sunkiai galėjo patikėti tuo, ką matė, vėl ir vėl skaitydamas tas pačias eilutes. Galų gale jis taip įniko į dokumentaciją, jog nė nepastebėjo, kaip transportinė kapsulė jau senokai stoviniavo greta viešbučio durų. Nenoromis atsitraukęs nuo hologramos, jis nuskuodė į savo kambarį. Ten, sparčiai sumetė būtiniausius daiktus į kelionkrepšį, persivilko spintoje buvusiais dėmesio netraukiančiais civiliniais drabužiais ir laivyno logistikos sistemai nurodęs surinkti bei perduoti saugojimui likusius daiktus, sparčiai nužingsniavo durų link, apimtas staiga pakilios nuotaikos.

Atvykęs į nurodytą doką, jaunuolis virpančiomis rankomis rinko duotą saugos kodą ant apšepusio seno transportinio laivo valdymo skydelio. Admirolas iš ties buvo teisus – užduotis jam patiks. Jis visuomet mėgo naujausią, greičiausią ir kitokia aukščiausios klasės techniką, o ši, iš išorės regis tuoj pradėsianti byrėti, transportinė lupena turėjo visa galva lenkti jam žinomus geriausius laivyno laivus. Tikroji užduotis buvo tiek įslaptinta, jog netgi nebuvo tiesiogiai nurodyta duomenų kristale ar išsakyta žodžiu, tačiau jaunuolis buvo pakankamai nuovokus suvokti, jog nepriklausomas prekeivis apšepusiame laive, naujų teritorijų paieška ar šuolių maršrutų sudarymas tebuvo priedanga naujos kartos kosminio laivo sistemų išbandymui.

- Na, imkimės darbo, - pats sau šypsodamasis ėmė murmėti jaunuolis, su nekantrumu pradėdamas įprastinę sistemų patikrinimo rutiną, dar nė nepasiekęs piloto kabinos. Kaip ir reikėjo tikėtis, laivynas aprūpino jį viskuo, ko gali reikėti tokios trukmės užduočiai atlikti, pradedant maisto atsargomis keliems metams, baigiant nedidelio atakos kreiserio lygio ginkluote, gudriai užmaskuota šiame civiliniame laive. Tačiau viską vainikavo impulsiniai bei šuolio varikliai, kuriuos turėjo sukurti genijus, beprotis arba abu kartu. Nors dar labiau tikėtina, jog, kaip ir šuolio vartai, tai buvo dar vienas senosios rasės palikimas, kurį pagaliau kažkam pavyko iššifruoti laivyno žvalgybos skyriuje. Jei nauji impulsiniai varikliai žadėjo užtikrinti iki šiol neregėtą manevringumą įprastinėje erdvėje, tai šuolio variklis turėjo iš esmės pakeisti keliones tarp žvaigždžių sistemų. Jis vis dar sunkiai galėjo patikėti, jog naujajam varikliui nebereikės šuolio vartų ar gravitacinių anomalijų. Iki šiol kruopščiai sudarinėti statiniai tarpžvaigždinių šuolių maršrutai, įskaitant ir tuos, kuriuos jis pats turės sudarinėti šios kelionės metu, išsyk neteks prasmės, nes naujasis variklis leis laisvai pasirinkti tiek šuolio pradžią, tiek ir jo pabaigą, jei tik, žinoma, pakaks reaktoriaus galios. Su tokiais varikliais, sintalų laivynas turės akivaizdų strateginį pranašumą, leidžiantį išvengti priešiškai nusiteikusio „sutikimo komiteto“ iš anksto žinomuose išvykimo ar atvykimo taškuose.

Gavęs leidimą kilti, jaunuolis sunkiai suvaldė norą aktyvuoti suvestas šuolio koordinates ir vos palikus atmosferą, dingti elementariųjų dalelių pliūpsnyje. Tačiau nenorėdamas pritraukti pašalinio dėmesio, jis kantriai stebėjo, kaip linksta horizonto linija, o žydrą dangų keičia žvaigždžių spiečiais švytinti juodynė. Daugybę kartų kartotas pakilimas į orbitą šį sykį, regis, truko ištisą amžinybę ir pilotas vos galėjo nusėdėti krėsle, spausdamas vairalazdę ir radarų ekranuose stebėdamas atrodytų chaotišką įvairiaspalvių ženklelių šokį. Regiono cento planetos orbitos buvo sausakimšos ir jam prireikė ne vieną kartą tikslinti ir derinti savo judėjimo vektorių, skriejant vieno iš keleto planetos orbitoje besisukusių šuolio vartų link. Priartėjus ir sutapatinus greičius, jaunajam kapitonui teko ilgokai pakyboti sinchroninėje orbitoje, laukiant savo šuolio eilės.

Nuobodžias laukimo minutes jaunasis sintalas naikino, godžiai skaitydamas dokumentaciją ir derindamas laivo sistemas pagal savo poreikius ir įpročius. Galų gale artimiausius keletą metų šis transporteris bus jo namai, todėl norėjosi išvengti staigmenų bent jau iš laivo pusės.

- … pateikti šuolio koordinates. Vartai kviečia „Juodąją žvaigždę“. Prašome nurodyti skrydžio planą ir pateikti šuolio koordinates! - sprendžiant iš pakylėto operatoriaus tono, į dokumentaciją inikęs kapitonas pro ausis praleido jau kelintą šaukinį iš eilės.

- Čia „Juodoji žvaigždė“. Atsiprašau už užlaikymą – nedideli techniniai nesklandumai ryšio sistemoje. Privatus komercinis skrydis į išorinius sektoriaus 3.10 regionus. Vežu būtinąją proviziją. Šuolio koordinatės jau pervestos vartų terminalą, - patyrusiems pilotams įprasta greitakalbe išpyškino sintalas.

- Komercinis skrydis į dykynę?! Tikiuosi žinai, ką darai ir bent jau turi klientą, kuris padengs vartų išlaidas, - nusistebėjimo neslėpė vartų operatorius, - į išorinius regionus niekas nebeskrenda, nes ten beveik nėra kolonijų.

- Tačiau tos esamos išskėstomis galūnėmis laukia būtiniausių prekių, neretai pasirįžę už jas susimokėti bet kokius pinigus, - atšovė jaunuolis, niūriai prisimindamas dar ne taip seniai matytus vaizdus iš vienos tokių tolimųjų gyvenviečių.

- Arba nesumokėti iš vis. Piratavimas ten gan paplitęs reiškinys, - nedviprasmiškai užsiminė operatorius.

- Na taip, tačiau tam atvejui šioje geldoje turiu keletą staigmenų, - sintalas žvaliai atrėmė operatoriaus abejones, puikiai žinodamas, kad šį sykį kalba tiesą.

- Na entuziasmo ir optimizmo tau netrūksta. Reikia tikėtis, kad nepritrūksi ir sėkmės, vaiki, - operatoriaus balse akivaizdžiai nuskambėjo pavydo gaidelės, - gero skrydžio. „Juodoji žvaigžde“, pasiruoškite šuoliui.

Sulaukęs leidimo šuoliui, jaunuolis švelniai trūktelėjo vairalazdę, perversdamas suploto lašo formos laivą ant šono ir versdamas jo nosį aukštyn, kol kabinos apžvalginiuose ekranuose išvydo šuolio vartus.

Superlaidininkais sujungtų erdvėlaikį iškreivinančių pilonų sistema melancholiškai sukosi geosinchroninėje planetos orbitoje, kol jos valdymo sistemas pasiekė jaunuolio perduotos pirmojo kelionės tikslo koordinatės. Aktyvuotas vartų mechanizmas staiga atgijo, tingiai pakreipdamas disko plokštumą statmenai būsimajam transportinio laivo judėjimo vektoriui. Vos pabaigę lygiuotis, vartai pradėjo veikti ir tarp pilonų matoma žvaigždžių brangakmeniais nusagstyta juoda dangaus bedugnė pradėjo raibuliuoti, atsiveriant plyšiui per kitus matavimus. Ilgai nelaukęs, kapitonas stumtelėjo keletą svirtelių ir sugaudę žemu dažniu, impulsiniai varikliai žvaliai paspyrė laivą vartų link. Įsmeigęs akis į raibuliuojantį savo kelionės tikslą, jaunasis kapitonas iš akių pametė radarų ekraną, kuriame buvo matyti, kaip vienas iš ženklelių, žymėjęs sinchroniškoje orbitoje kybojusį laivą, staiga įgauna identišką judėjimo vektorių. Mikliai, tačiau ne tiek, kad atkreiptų dėmesį, įsibėgėjęs iki norimo greičio, smarkiai modifikuotas transportinis laivas kirto raibuliuojančią ribą ir paniro į žaižaruojančių ir banguojančių šviesų chaosą, drauge su į užsiveriantį vartų plyšį įšokusiu pakeleiviu...

Atmintis vis dar priminė be tvarkos išbarstytų marmuro akmenėlių krūvą – daug spalvingų nuotrupų, iš kurių sunku sudaryti bendrą vaizdą. Iki šiol pernelyg nesižavėjęs varginančiomis kovos kardu pamokomis, per paskutinius mėnesius jis suvokė, jog vienintelis būdas susikaupti ir išvalyti mintis, tai spausti rankoje kardo ar kito ginklo rankeną. Kaskart pakėlus ginklą, šis pasaulis tyliai pasislinkdavo šalėliau, užleisdamas vietą užplūstančiai vidinei ramybei, stebint aštrių ašmenų brėžiamus lankus. Jis tarsi žengdavo į kitą pasaulį. Tą, kuriam jis visuomet priklausė...

Sunkumų jis turėjo ne tik su pasaulio suvokimu ir atminties spragomis. Palyginti neseniai jaunuolis taip pat suvokė, turįs šiokių tokių keblumų su mirtimi. Pagrįstų įtarimų dėl galimybės susitikti su Kūrėju Gofraidui sukėlė tas nelemtas skrydis pro pilies langą, tačiau po susitikimo su plėšikų gauja nebeliko jokių abejonių. Tiesa sakant, tą kartą jis pats nustebo netgi labiau nei plėšikai – pusę tuzino strėlių ir durklo ašmenys tiesiai į širdį turėjo būti daugiau nei pakankama, pribaigti atsitiktinį keliautoją nuošaliame miško kelyje. Nepaisant to, Gofraidas sugebėjo vargais ne galais atsikelti, nors skausmas buvo pragariškas – degino ne tai, kad kiekvienas judesys, kankinantis buvo kiekvienas širdies tvinksnis. Į grobio dalybas įnikę plėšikai nė nepastebėjo, kaip buvęs negyvas kūnas svirduliuodamas atsistojo ir nuo žemės pakėlė iš rankų iškritusį kardą. Kai vienas jų pagaliau atsigręžė kelio akmenis girgždinančių žingsnių pusėn – buvo jau vėlu. Tarsi ežys dygliais, įsmigusiomis strėlėmis pasišiaušęs Gofraidas sparčiai leido žemyn iškeltus karšo ašmenis ant iš nuostabos ir siaubo sustingusio žmogaus kaklo. Iš krauju gausiai aptaškyto sąstingio sugebėjo atsitokėti tik du iš penkių sėbrų, likę trys liko gulėti ant kelio, kaip ir Gofraidas smarkiai praradę prekinę išvaizdą. Ta kart parkritęs ant kelių, su sužeisto žvėries staugimu, jaunuolis plėšė strėlę po strėlės ir stebėjosi, kaip sparčiai užsitraukia žiojėjusi skylė bei stoja kraujavimas. Jo bendravardžio Sitriuko sūnaus siųsto kapitono ant krūtinės paliktą randą taip pat jau vargiai buvo galima įžiūrėti.

- Dvėsk, normanų netikėli! - jaunuolio ausis pasiekęs šūksnis privertė suklusti ir sugrįžti arčiau šios realybės. Nepaisant nemirtingumo, jis visiškai netroško iš naujo pajusti, kaip šalti plieno ašmenys skrodžia jo vidurius, tad dešinė ranka kone pati pakėlė kardo ašmenis, žemyn ir į kairę nukreipdama galingą, tačiau negrabų kirtį.

- Nepyk, ne šį kartą, - pašaipiai atšovė jaunuolis, iš apačios užsimodamas savo kalaviju kairį šoną atsukusiam priešininkui. Ašmenų stipruma tiksliai smogė į nedidelį tarpą tarp geležinės kirasos apykaklės bei šalmo ir ėmė džergždami sliuogti grandijomis, kol beveik pračiuožė ir jų silpnuma.

- Tik tiek tesugebi?!, - nors smūgis buvo gan stiprus, tačiau jis tik šiek tiek apsvaigino kovos įniršio apimtą saksą, - Nusiųsiu tave į pragarą, stabmeeeerrrhhhllll....

Pradėto grasinimo jis nesuspėjo pabaigti, nes paskutiniu momentu jaunuolis sugavo čiuožiančių ašmenų smaigalį ir šoktelėjęs, suvarė juos tarp grandijų žiedų. Pažeisti minkštos geležies žiedai skėtėsi ir trūkinėjo, atverdami ašmenims kelią link neapsaugotos kaklo arterijos, tad laukan išsiveržęs raudono kraujo pliūpsnis taip pat mikliai užkišo ir sakso gerklę.

Tokiu pat staigiu judesiu išlupęs kalaviją iš gargaliuojančio priešininko kaklo, Gofraidas greitai apžvelgė mūšio lauką – neplanuotas mūšis prie Stamfordo artėjo prie pabaigos ir buvo akivaizdu, jog ne jie bus nugalėtojų tarpe. Ši perspektyva visai nedžiugino, nes kiti jo būrio vyrai neturėjo to naudingo nesutarimo su mirtimi ir jie tebebuvo reikalingi Gofraidui atsiskaityti su savo bendravardžiu. Jų bandymas užsidirbti, dalyvaujant karaliaus Haraldo Hardrados žygyje užimti Anglijos sostą žlugo, pastarajam gavus strėlę gerklėn jau pačioje netikėto mūšio pradžioje. Vargu, ar susiklosčius tokioms aplinkybėms, jiems pavyks gauti pinigus, žadėtus už šią Hardrados kampaniją.

Ilgiau žioplinėti nebuvo kada - keliais vikriais šuoliais išvengęs į jį besikėsinusių ašmenų ir pakeliui dar spėjęs patrumpinti pakeliui pasitaikiusio sakso ranką, Gofraidas plačiu mostu nurėžė vieną jo vyrų užspeitusių anglų kario galvą.

- Bjornai! Kur Stenas, Frėjus, Egilas, Einaras? - sušuko jaunuolis, mikliai užimdamas vieną iš žilstelėjusio barzdoto kario priešininkų.

- Steno ir Frėjaus nebėra – pats mačiau, kaip krito. Einaras, kaip jam ir priklauso – siautėja vienas. Egilo nemačiau, - pasidalijus priešus, atsirado laiko persimesti keliais žodžiais.

- Pūsk mūsų ragą! Mes privalome trauktis, kitaip mus čia išskers! - tarsi patvirtindamas jo žodžius, nuskambėjo sodrus žemas Hardrados vėliavnešio ragas, skelbiantis visuotinį atsitraukimą. Nedideliu skydu apsaugota kaire ranka atrėmęs kardo kirtį, Gofraidas atvėrė platų plyšį anglų kario krūtinėje ir čia pat puolė Bjorną spaudusį saksą. - Pūsk!

Vienam po kito subaubus ragams, Hardrados kariaunos likučiai ėmė trauktis Stamfordo tilto link, tikėdamiesi patekti į rytinį upės krantą ir ten persirikiavus apsiginti.

- Suglaust šonus, nebandykit atsukt nugarų, kol nepriėjom tilto! - garsiai rėždamas komandas, jaunuolis sparčiai traukėsi atbulas, dengdamasis skydu, pariruodamas puolimus bei kontratakuodamas kairėn ir dešinėn – ko jau ko, bet užsidegimo anglams tai tikrai netrūko, - Pasiekę tiltą, rikiuojatės po du ir maunat prie rezervo. Aš jums laimėsiu šiek tiek laiko!

- Vade mes su jumis! - riktelėjo už keleto sieksnių kirviu žvaliai besidarbuojantis šiaurietis.

- Trauktis, tai įsakymas! Man iš jūsų mirusių nebus jokios naudos! Pats aš, kaip visuomet, kaip nors išsuksiu, - piktai atšovė Gofraidas, - jei taip norit man padėti, nuo tilto vidurio dešinėje palikite porą skydų, o kairėje kelis ginklus. Ir pasirūpinkit, kad Hardrados nevėkšlos neužkištų tilto! Tuomet nekeldami triukšmo lėkit į langskipą – mūsų mūšis čia jau baigtas. Manęs laukit nė akimirkos ilgiau, nei galit ir vos tik užmatę saksus – išplaukit!

Jo samdiniams, nors ir margaspalvei šutvei, įsakymų kartot nereikėjo – kariai tuoj atsiskyrė nuo priešakinių besitraukiančiųjų pozicijų ir nurūko į užnugarį, tilto link. Kai žingsnis po žingsnio, Gofraidas pagaliau pasiekė tiltą, jo vyrai jau buvo bebaigią vadovauti paskutinių Hardrados karių persikėlimui į kitą sraunios upės pusę. Vikriai atremdamas jį spaudžiančių saksų smūgius, akies kampu šiaurietis stebėjo, kaip Bjornas su Egilu tolsta nuo kranto kitapus upės. Dar keli tuzinai kirčių atšoko nuo nepralaužiamos Gofraido gynybos ir jo kaustyti batai dunkstelėjo į siauro medinio tilto grindinį – išmušė jo žvaigždžių valanda.

Jaunuolis žengė porą staigių plačių žingsnių atgal ir šiek tiek pritūpęs, sustingo keletui akimirkų, atsispyręs dešine koja. Jis dar negalėjo suvokti kaip ir kodėl, tačiau neišvengiamo pavojaus akimirką, pasaulis beveik apmirdavo ir panirdavo į klampią miglą, pro kurią irtis reikėjo nemažų pastangų. Taip nutiko ir šį kartą - Gofraidas vėl brido per nematomą upę, kurios tėkmė palengva artyn plukdė priešininkus ir jam tereikėjo taikliai užsimoti kardu. Keistai apsunkusi ranka aukštyn iškėlė ašmenis ir grakščiai nubrėžė lanką, siekiantį neapsaugotą artyn slinkusio sakso kaklą. Pasipriešinimas kryptelėjo riešą, o jau į kitą priešą sukdamas žvilgsnį, jaunuolis dar išvydo, kaip ašmenų smaigaliui iš paskos skiriasi oda, sausai traškėdamos trūkinėja sausgyslės ir iš perkirstos kaklo arterijos išsprūsta pulsuojantys kraujo lašai. Iš pro šalį plaukusio kario kakle atsivėrusios žaizdos lėtai mušantis fontanas savo raudonais purslais pataikė tiesiai jaunuoliui į veidą – per kūną staiga nubėgo saldus virpulys, kokio jis dar nebuvo jutęs. Ekstazės apimtas, jis toliau brido per nematomą upę, keldamas ankstesnio kirčio nuleistus ašmenis, aukštai atkišęs alkūnę. Vos tik priešininko kalavijas lėtai praplaukė pro žasto apačią, šonu besisukantis Gofraidas išsisuko nuo vidurius ketinusių paleisti ašmenų ir ėmė sparčiau kelti ranką, įsprausdamas savo kardo ašmenis į jį puolusio sakso dešinę pažastį. Raumenų gumbais išsprogusi ranka ištraukė ginklą, perpjaudama raiščius ir tuoj pat bedė kardą atgal į krūtinę.

Tilto link skubėję anglai tespėjo pamatyti, kaip prie tilto atsitraukęs jaunas šiaurietis padarė porą šuolių atgal ir paskui keturi jų vyrai krito žemėn, pakirsti pilko šešėlio. Tačiau laiką sulėtinanti nematoma tėkmė reikalavo daug jėgų ir nepaisant puikios formos, trečią priešininką nukovęs Gofraidas jau pradėjo justi nuovargį. Keista migla išsisklaidė taip pat staiga, kaip ir atsirado, tačiau savo darbą ji atliko – akimirksniu netekę keturių vyrų, anglai sustojo, duodami šiauriečiui keletą akimirkų atsikvėpti. Daugiau nė nereikėjo – Gofraidas, numetė skilusį skydą ir pagriebęs savo vyrų paliktą pakaitalą, iššaukiančiai atsistojo tilto viduryje.

Jis jau buvo įsivėlęs į ne vieną kruviną velniavą, buvo žudęs, tačiau šį sykį viskas buvo kažkaip kitaip - jis ne šiaip stovėjo siauro tilto viduryje, pasiruošęs kovai su nuolat gausėjančiu anglų karių būriu. Kaitinančios šalčio bangos vilnijo visu kūnu ir jis su nekantrumu laukė kito priešo, geidė tos akimirkos, kai jo ausis pasieks šlapias mėsą pjaunančių ašmenų šniurkštimas, ilgėjosi to sunkaus salsvo kraujo tvaiko. Gofraidas mėgavosi būsimos kovos jauduliu ir nė nepajuto, kaip iš jo krūtinės išsiveržė trūkčiojantis staugimas, pamačius pajudėjusį jo link pirmąjį anglų karį. Dar kelios akimirkos ir šaižiai sužvangėję dviejų kardų ašmenys susikryžiavo, perskirdami du įsiūčio kupinus žvilgsnius:

- Góðr dagr deyja! Ljótr saxar! - išsiviepęs pro dantis iškošė Gofraidas, staigiu judesiu nublokšdamas atgal savo priešininką. Antras sakso kirtis skriejo pro šalį, o pastarajam užkliuvus už taikliai pakištos šiauriečio kojos, jis paslaugiai ištiesė kaklą besileidžiantiems Gofraido ašmenims. Nutrintas medinis grindinys tapo dar slidesniu, gausiai jį skalaujant ryškiai raudonam kraujui, besiliejančiam paskui dusliai bumbsinčią sakso galvą.

Žingsnis atgal, puolančio sakso kirčio pariravimas, kontrataka ir dar viena tiršta šilta srovė sukėlė geidulingą virpulį.

„Kas aš? Iš kur tas kraujo troškimas?“ - staiga dingtelėjo jaunuoliui.

Prie Stamfordo tilto šurmuliavo vis gausėjantis įsiutusių saksų pulkas, nekantraujančių susiremti su Hardrados armijos likučiais. Tačiau prieš tai jiems reikėjo įveikti siaurą medinį tiltą, kurio viduryje užsispyrusiai stovėjo šiaurietis, dosniai dalindamas kardo kirčius į kairę ir į dešinę. Dar keli mostai ir pro medines lentas į upę vėl ėmė gausiai lašnoti lipnūs raudoni lašai. Eilę atstovėjęs augalotas anglas pagaliau sulaukė savos galimybės ir ėmė aršiai spausti Gofraidą tolyn, kito kranto link. Jaunuolis vos spėjo pariruoti smarkius smūgius, kai jo ausis pasiekė vis stiprėjantis nemalonus zvimbimas, lydintis kardo žvangesį. Supratęs, kad ašmenys ilgai netemps, Gofraidas karštligiškai ėmė dairytis pakaitalo ir akys užkliuvo už keleto žingsnių dešinėje tilto pusėje paslaugiai palikto Bjorno kovos kirvio. Atrėmęs dar vieną smūgį, ir karštligiškai ieškodamas būdų įveikti saksą, šiaurietis giliai iškvėpė, tikėdamasis vėl panirti į tą laiką klampinančią miglą. Vietoje to nutiko kažkas naujo – pasaulis pasidabino keistomis į tinklą susipynusiomis mirguliuojančiomis linijomis. Daug negalvojęs, Gofraidas bedė kardo smaigalį į keleto linijų susikirtime žibėjusį ryškų tašką ant anglo skydo ir didžiai jo nuostabai – užuot saugojusios, kaustytos lentos traškėdamos praleido geležtę ir ji giliai susmigusi, prisegė skydą prie sakso peties. Nekreipdamas dėmesio į sustugusio anglo rankoje zvimbiančius ašmenis, jaunuolis staigiu trūktelėjimu perlaužė savo skylantį kardą ir švystelėjo ginklo rankeną su ašmenų likučiais už nugaros trypčiojančiam anglo bendražygiui į veidą. To pakako trumpam sutrikdyti priešininkus ir staigiu šuoliu pagriebti paliktą ilgakotį kirvį.

Vos sugniaužus ginklo kotą, jaudulį paskandino užliejanti vidinė ramybę – jis ir vėl galėjo žudyti. Iššiepęs dantis, jaunuolis plačiai užsimojo Bjorno kirviu – išpuoselėti šiauriečio kirvio ašmenys netruko susitepti raudonu dar vieno ant tilto savo mirtį pasitikusio sakso krauju. Tas pasaulį padabinęs mirguliuojantis voratinklis pasirodė velniškai naudingas – priešininkų ašmenys skydai, grandijos ir netgi kaldinti šarvai trūkinėjo ir skilo tarsi būtų pagaminti iš sutrešusios medienos. Gofraidui beliko tik taikytis į stambiausius linijas jungiančius mazgus ir taškyti priešininkų kraują kairėn bei dešinėn.

„Ko AŠ siekiu ŠIAME pasaulyje?“ - šmėkštelėjo kita mintis ir šiaurietis susigriebė, nesąmoningai pabrėžiąs šį pasaulį, tarsi jis būtų lankęsis kituose. Ir nespėjęs nusijuokti iš šio, atrodytų kvailo teiginio, jis prisiminė savo sapnus ir dienos vizijas. Staiga tie vaizdiniai pasidarė nebetokie jau ir svetimi. Netikėtai sau Gofraidas leido pripažinti, kad nežinia kaip ir kodėl, tačiau visa tai gali būti jo paties prisiminimai – negalėjimas mirti puikiai derėjo prie tokių keistenybių.

Transo apimtas jaunuolis tapo mirtį nešančiu gyvu viesulu su dviašmeniu kirviu, kuris sėkmingai talžydamas anglų kariuomenę, neleido jai persikelti per tiltą. Savo aukas Gofraidas nustojo skaičiuoti vos pakėlęs nuo tilto grindinio Bjorno kirvį. Ši diena tikrai buvo kitokia - jis tapo vieno žmogaus armija. Dešine sutrupinęs eilinio kario šalmą, šiaurietis įrėmė kairės rankos plaštaką į beužgęstančio kūno krūtinę, pasirengęs stumti jį per tilto atbrailą, kai netikėtai pajuto jėgų antplūdį. Pasukęs galvą kairėn, jis išvydo rausvą švytėjimą, kylantį nuo kario krūtinės jo plaštakos link – pojūtis buvo nenusakomai malonus. Bet laiko malonumams nebuvo, tad glembantį kūną teko versti žemyn į vandenį ir imti kitos aukos. Tik šį sykį jaunuolis sąmoningai plojo kairiąja plaštaka priešininkui į krūtinę, tarsi plėšrus paukštis ketindamas suleisti savo nagus ir, vėlgi, jo nuostabai piršai tarsi prasmego gilyn į aukos kūną, susiliedami su juo. Gofraidas juto, kaip šilta banga perbėga iš kairės rankos ir persilieja į jau silpstančią dešinę, leisdama šiai triuškinančiu smūgiu nusileisti ant iškelto lašo formos anglo skydo. Pastarasis traškėdamas sugėrė kirvio ašmenų jėgą, tačiau tai mažai kuo padėjo ant tilto sukniumbančiam saksų kariui.

Be vargo susidorojęs su dar kokiu pustuziniu priešininkų, jaunuolis susizgribo, jog davęs pakankamai laiko atsitraukti bendražygiams, jis visiškai nepagalvojo apie savo paties atsitraukimą. Vargu ar vieną po kito kelis tuzinus karių praradę anglai, leis jam tiesiog apsisukti ir pasišalinti nuo tilto. O išlaikyti tiltą, kol išseks visos saksų pajėgos taip pat nebuvo jo plano dalimi. Tuo labiau, kad per kritusius karių kūnus jau darėsi sunku žengti žingsnius, mojuojant masyviu Bjorno kirviu. Trumpomis atokvėpio akimirkomis, kol sumišę anglai nerangiai brovėsi per jau nebegyvas kliūtis, jaunuolis spėjo atsikratyti beveik visa savo ekipuote ir paskutinius priešininkus pasitiko vilkėdamas tik odines kelnes ir lengvo audinio marškinius, kurie taip pat netruko būti suplėšyti.

Dabar jau karštligiškai dairydamasis į šalis bei ieškodamas būdo pasitraukti iš gerokai užsitęsusių skerdynių, šiaurietis nepastebėjo nuo anglų upės kranto pusės tilto link plaukiančios statinės. Dar vienas eilinis mostas kirviu, dar viena eilinė mirtis ant krauju paplūdusio tilto ir dar vienas saldus prisilietimas prie mirštančio priešininko sielos, prieš jam paliekant šį pasaulį. Šią, ko ne rutina tapusia veiksmų seką staiga nutraukę deginantis skausmas apatinėje kūno dalyje – nepastebėtai priplaukusioje statinėję sėdėjęs ietininkas atsivėdėjęs smeigė savo ilgu ginklu Gofraidui į tarpukojį pro tilto grindinio lentų plyšius.

„Gal tai ir bus geriausias sprendimas“, - pagalvojo jaunuolis matydamas plūstantį savo paties kraują. Jam teliko akivaizdžiai susvirduliuoti ir apsimesti neišlaikius eilinio saksų kario puolimo, persisverti per tilto atbrailą. Tolimesnį darbą atliko planetos trauka iš kurios darbą perėmė srauni upės tėkmė.

Naujai užvirusio mūšio atgarsiai netruko likti toli užnugaryje, pro šalį palengva plaukė žolėmis apžėlę Dervento upės krantai. Jėgos seko ir jaunuolio sąmonę palengva ėmė gaubti tamsos šydas – iš gilios žaizdos kraujas tekėjo sparčiau, nei nežinomos galios gebėjo ją užtraukti. Vienu momentu Gofraidas pajuto keistą šilumos ir lengvumo bangą, sklindančią nuo vieno upės kranto – vangiai pasukęs galvą kranto link, šiaurietis pabandė pramerkti akis. Pro drebančius akių vokus jis tespėjo išvysti ant kranto stovintį ir, kaip jam pasirodė, švelnaus švytėjimo apgaubtą moters siluetą. Ir paskui galutiniai užslinko tamsa… Ramybė, rodos, truko ištisą amžinybę, kol ją sutrikdė kažin kokia grubi jėga, išvilkusi iš švelnių vandens gniaužtų ir nutėškusi ant kieto paviršiaus. Tamsą perskrodė gerai pažįstamas amžinai užkimęs balsas:

- Aš gi sakiau, kad jis ir vėl išsisuks! Mūsų vadas tikras berserkeris!

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti