Star InactiveStar InactiveStar InactiveStar InactiveStar Inactive
 

Article Index

 

- Ir po viso to tu sugalvojai atsivilkti ČIA?! - nugriaudėjo odinius drabužius vilkintis demonas. Tamsus balsas regis užpildė ir užgožė visą pilies menę taip, kad keli joje buvę tarnai susigūžė iš baimės. Jų šeimininko dar niekas taip nebuvo supykdęs, - tu visiškas tuščiagalvis nerfe. Jis tau perdavė žymėtą durklą, kad galėtų susekti, kur tu bėgsi!!! Aš šimtus metų ruošiau mūšio lauką, o tu ėmei ir tiesiog atvedei jį tiesiai pas mane į namus!

- Juk jūs pats liepėte pranešti, jei tik pasirodys nakties valdovas, - paklusniai nulenkęs galvą prabilo kitas daug maž žmogišką išvaizdą turintis nežmogus.

- Pranešti – būtinai, bet ne belstis čia pačiam, kai virš tavo galvos kabo šviečianti rodyklė „ieškoti čia“, - jau kiek ramesniu, tačiau įsakmiu tonu atrėžė čia akivaizdžiai šeimininkaujantis demonas, - Gatto, pasakyk man nors vieną svarią priežastį, kodėl turėčiau nenudėti tavęs tiesiog čia?

- Nežinau, šeimininke, - nuolankiai atsakė dar visai neseniai Italijos grafo titulą turėjęs demonas.

- Vat ir aš nelabai žinau. Tave gelbsti tik tai, jog esi Asag klano patikėtinis, bet nepamiršk - amžinai tai tavęs nesaugos. Kitas toks susimovimas gali būti paskutinis. O dabar dink man iš akių ir užsiimk kuo nors tikrai naudingu, - įsakmiai mostelėjęs ranka, demonas pasisuko į vis dar susigūžusius tarnus, - paspartinkite pasiruošimus portalo atvėrimui, tačiau akylai stebėkite darbus – daugiau klaidų nedovanosiu, niekam!

...

Blankiai laužų nušviestoje karo stovykloje tvyrojo įtampa. Nors rūsčios išvaizdos karių akyse galima buvo aiškiai matyti ryžto liepsneles, tačiau lygiai taip pat buvo juntama ore sklandanti kūnus kaustanti baimė. Nemažai daliai karių tai nebuvo pirmoji karo kampanija, tačiau su tokiu priešu visi jie kovėsi pirmą kartą. Gąsdino ne tik nežinomybė, baimę kėlė dar ir tai, jog mūšyje kritę bendražygiai neretai kitame mūšyje sugrįždavo priešininkų gretose, kartais netgi nelabai žmogiškais pavidalais. Tokie mūšiai prieš saviškius ėmė atsiliepti karių moralei – visi jie bijojo ne mirties, priešingai – jie ėmė bijoti nemirti ir atsidurti kitoje mūšio lauko pusėje.

Tai puikiai matė ir piktų princesė Eitnė, asmeniškai vadovavusi savo smogikų būriui priekinėse gretose. Ji suvokė, kad nedaug trūksta ir kariai gali palūžti, o tuomet tie demonai nevaržomi ims siaubti piktų žemes. Deja, regis to niekaip nenorėjo pamatyti kitų piktų vadai.

- Jei škotai dar gal sugebėtų kiek atsilaikyti, tačiau saksams ir kitiems piečiau gyvenantiems išglebėliams tikrai galas, - sumurmėjo ji po nosimi.

- Sakei, ką nors? - paklausė greta ugniakuro liepsnos blausiai nušviesto stalo palinkęs vienas iš kelių palapinėje buvusių piktų karo vadų.

- Aš sakau reikia pulti nedelsiant! Mums pavyko laimėti paskutinius mūšius ir tai palaiko mūsų karius. Mes žinome, kur tie padarai slepiasi. Reikia pulti juos, Gartai, ir išnaikinti visiems laikams! - susijaudinusiu balsu rėždama mintis, Eitnė trinktelėjo savo tatuiruotėmis išmarginta ranka į stalą, - Mes negalime leisti jiems sustiprėti ir taip laimėti.

- Palauk, Eitne, Kinado dukterie. Mes negalim taip strimgalviais vytis priešo, - Gartu pavadintas karys neskubėdamas pakėlė galvą nuo ant stalo padėto žemėlapio, - patikėk, tuos išgamas sutrinti į miltus noriu ne mažiau nei tu. Bet paskutinė pergalė mums kainavo labai brangiai ir jei mes dabar pulsime, nelaukdami tavo tėvo su pastiprinimu, tai gali būti paskutinė mūsų pergalė. Nepamiršk, bene kiekvienas mūšyje kritęs mūsiškis, kurio kūną tie padarai sugebėjo pagrobti, kitame mūšyje sugrįžo kovoti prieš mus. Manai man buvo lengva stoti prieš savo brolį Gantą? Manai lengva širdimi perskrodžiau jį pusiau?, - vienakį Garto veidą perkreipęs pykčio protrūkis, vėl perplėšė šviežiai susiūtą randą ir iš jau tuščios akiduobės ėmė sunktis kraujas.

- Iš tavo bei tavo karių ryžto mažai bus naudos, jei Ryjikas sučiaumos jūsų sielas ir apgręš šią ugnį prieš tavo bendražygius. Tuomet tikrai ateis galas visiems piktų karalystės žmonėms, po kurių tas pats likimas ištiks ir viso Albiono gyventojus, - išgirdę nepažįstamą balsą, visi kaip mat pašoko ir išsitraukę kardus, pasisuko palapinės durų pusėn, kur stovėjo tamsi balso savininko figūra.

- Kas tu toks ir kaip čia patekai?! - karingu balsu paklausė piktų princesė, nukreipusi kardo smaigalį nukreipusi į nepažįstamojo figūrą

- Pirmasis atsakymas būtų labai ilga istorija, tad manau pakaks ir to, jog esu Asmundas ir esu jūsų pusėje. O kas dėl patekimo, tai pasinaudojau šiokiais tokiais sugebėjimais, kokių tikrai imsis ir mūsų bendras priešas, - nedarydamas staigių judesių Asmundas iš lėto nukėlė gobtuvą nuo savo galvos ir parodė tuščias rankas, - Aš atėjau kalbėtis, o ne kariauti. Galiu būti geru sąjungininku arba siaubingu priešu – rinktis jums. O su tuo, kuris vadovauja jūsų sutiktiems išsigimėliams, turiu asmeninių sąskaitų. Ir galiu pasakyti, jog visa jūsų kariuomenė jam tebus lengvas užkandis, jei vieni pulsite jo tvirtovę.

- Nežinau nė vieno žmogaus, galinčio sudoroti visą kariuomenę, o jo karius, sutinku, sunkiai, bet vis vien įveikėme, - nepatikliai atšovė Eitnė, vis dar nenuleisdama kardo.

- O ar aš sakiau, jog jis žmogus? - pašaipiai paklausė antarietis, sukeldamas sumišimą piktų vadų veiduose, - nuleiskite ginklus ir aš papasakosiu, kam jūs metėte iššūkį. Jei jums tik bus ramiau, galiu pirma padėti ant stalo savo kardą, - sulyg tais žodžiais, jis greitu mostu nusimetė gobtuvą ir išsinėrė iš diržų, už nugaros laikiusių didžiulę plieno geležtę. Dar po akimirkos ištiestoje rankoje nemirtingojo rankoje sūpavosi turbūt septynių pėdų ilgio ginklas, šalia kurio piktų rankose laikomi kardai atrodė tarsi žaisliniai. Ginklo dydis, greitis, kuriuo šis plieno luitas pakibo antariečio rankoje, ir tai, kad šis paslaptingas svečias nepastebėtas praėjo pro visas stovyklos sargybas, įtikino Albiono karius, jog verta bent jau išklausyti svečio pasakojimą...

Penkios valtys tyliai mojavo skudurais aprištais irklais ir nekeldamos bangų palengva artėjo prie nedidelės uolomis apsuptos įlankos. Išsilaipinti joje nepastebėtam buvo neįmanoma – ant uolų nuolat spragsėjo keletas laužų, šildančių sargybos postuose budinčius karius. Tai daugiau, nei akivaizdžiai bylojo šen bei ten boluojantys kaulai bei besimėtantys aprūdiję sulaužytų ginklų ir šarvų likučiai. Šių niūrių ankstesnių tvirtovės puolimų bandymų niekas nė nemanė slėpti – anaiptol, tai buvo nebylus perspėjimas visiems, turintiems minčių patekti į ant kalno pastatytą tvirtovę. Nors žodis „pastatyta“ nebuvo itin tinkamas daugiau nei tūkstančio pėdų aukščio salos kalno viršūnėje iškaltai tvirtovei apibūdinti. Jos puolimas ir dar tokiomis menkomis pajėgomis buvo visiška beprotybė.

Tą patį antariečiui sakė ir piktų vadai, tačiau vieno rankos mosto pakako pastariesiems pakeisti nuomonę – nemirtingasis staiga išnyko iš akių:

- Visos armijos paslėpti nesugebėsiu, tačiau keletas glaudžiai plaukiančių valčių tikrai išnyks sargybiniams iš akių. Išsilaipinęs drauge su geriausiais jūsų kariais, aš nepastebėtas užklupsiu nieko neįtariančią sargybą ir taip drauge atversime kelią likusiai jūsų kariaunai, - nematomas balsu nemirtingasis tuomet pradėjo dėstyti Ryjiko tvirtovės puolimo planą.

Suakmenėjusiu antariečio veidu nuriedėjo prakaito lašas – išlaikyti iliuziją virš trijų tuzinų karių, plaukiančių valtyse pasirodė esant gerokai sunkiau, nei jis tikėjosi iš pradžių.

- Susitvarkysi? - nenuleisdama akių nuo ant pakrantės uolų, sunerimusiu balsu sušnibždėjo Eitnė, iki baltų krumplių suspaudusi apmūtūriuoto audeklu kardo rankeną, - mūsų visų kailiai priklauso nuo tavo burtų.

- Dėl sargybinių nesijaudink, - ramiai pratarė antarietis, - o jei Ryjikas ar kas nors iš jo svitos sugalvotų atidžiau pažvelgt į mūsų pusę, tai šis akių dūmimas vis viena būtų matomas, kaip ant delno. Tad geriau tiesiog melsk dievų, jog šie būtų palankūs, kai mes atsidursime sargybai prieš nosis. Tiesa, atrodo, jog Ryjikas šiuo metu turi svarbesnių reikalų... Svarbiausia spėti nusigauti iki M'Nagalah pabaigs tai..., - sau po nosimi pabaigė nemirtingasis.

Tarsi patvirtindamas Andajaus žodžius, kurtinančiai nugriaudėjo griaustinis – virš pilies jau keletas dienų palengva sukosi nieko gera nelemiantis tamsių debesų sūkurys, nors šiaip dangus vargiai kokį debesėlį buvo galima rasti. Nuo salos pučiantis lengvas vėjelis ir raibuliuojančiame vandenyje atsispindinti sparčiai besileidžianti vakarų saulė turėjo padėti pasislėpti trims tuzinams karių, atsargiai artėjančių prie seklios įlankos kranto. Dar vienas vangus irklo yris ir pirmoji valtis tyliai sušiukždėjo į pakrantės žvyrą. Tarsi trapius kiaušinius, vyrai atsargiai pakėlė į audeklus suvyniotus ginklus ir lėtai perlipę per valties bortą, rankomis įsikibo į virvines kilpas. Jie tyliai sėlino minkštu pakrantės smėliu, vienoje rankoje nešdami valtį, kitoje ginklus. Prie jų netruko prisijungti ir likusių valčių keleiviai, kurių viduryje ėjo plačiapetė nemirtingojo figūra, visus tris tuzinus ginkluotų karių paslėpusi po švelniai raibuliuojančia iliuzija.

Žingsnis po žingsnio lėtai priartėję prie įlanką gaubusių aukštų uolų atbrailų, Andajaus vedamas Eitnės smogikų būrys trumpam iš tiesų išnyko sargybiniams iš akių. Tačiau tai tebuvo sunkaus kelio pradžia – trumpai atsikvėpę, jie ėmė tyliai žingsniuoti aukštyn vedančiu vingiuotu akmenų takeliu, vėl prisidengę iliuzijos skraiste. Ji kol kas, atrodo, veikė be priekaištų, antraip ši kelionė jau būtų pasibaigusi nuo uolų krintančių degančių strėlių kruša.

Akmeninis ir bejausmis antariečio veidas tebuvo kaukė, po kuria sielą palengva kaitino artėjančios kovos laukimas – neišvengiamai artėjo tas momentas, kai skraistę teks nusimesti, apnuoginant savo aštrius ginklus. Dar keli žingsniai, lydimi tylaus, beveik gundančio, greta sėlinančios Eitnės alsavimo ir nemirtingasis pasiekė paskutinį posūkio, vedantį prie pirmosios sargybos aikštelės. Už jo prasidės beprotiškas bėgimas, mosikuojant ginklais.

- Toutati, Cernunai, Tarani, meldžiu mums jūsų nuolankumo šį vakarą ir jūsų neapykantos mūsų priešams..., - tyliai sau po nosimi murmėjo piktų princesė.

Šyptelėjęs į ūsą, antarietis neskubėdamas išvyniojo savo plieninę ližę, ilgiu sulyg pačiu nemirtinguoju. Jo pavyzdžiu tyliai pasekė visi likusieji – žodžių čia nebereikėjo. Juodai kruvinu švytėjimu sužibusi kairė nemirtingojo plaštaka buvo ženklas pradėti ir visi kaip vienas metėsi už kampo, užsimoję kraujo ištroškusiais ginklais.

Pastarieji netruko susirasti pirmąsias aukas, kurios nė nesuprato iš kur užgriuvo mirtis. Dar po keleto plačių mostų, nušlavusių bejausmius sargybinius, Andajus susizgribo, jog viskas vyksta pernelyg sklandžiai net ir nemirtingajam. Akimirką susikirtusių Eitnės ir jo žvilgsnių pakako suprasti, jog yra ir daugiau manančių, kad čia kažkas ne taip:

- Į užuovėją! Susiglaust ir pakelt skydus! - ko ne sykiu sukomandavo abu ir nėrė į netoliese buvusią uoloje iškirstą olą. Nors šiems kariams buvo įprasta pirma vykdyti Eitnės įsakymą, o paskui jau galvoti, tačiau septyni to padaryti nebesuspėjo ir liko tysoti aikštelėje, pasišiaušę kuokštais strėlių.

- Jūs ką, tikrai tikėjotės, jog pigius iliuzijos triukas padės jums prasmukti pas mano valdovą?! - nuskambėjo nuo uolos viršaus, - Nuvylei tu mane, iš tavęs tikrai tikėjausi daugiau, nei tokio buko bandymo brautis į mūsų valdas! Išlįskit ir pasiduokit! Pažadu visi, išskyrus tave tikrai mirs.

- Gatto, ar koks ten tavo vardas, tu tikrai mielaširdingas. Jau beveik susigundžiau tavo pasiūlymu, ypač paskutine jos dalimi, - kandžiai atšovė Andajus, gestais rodydamas Eitnei ir jos vyrams likti oloje, - tik yra vienas keblumas. Aš kaip ir neplanuoju mirti šiandien, tad tavo pasiūlymas, kaip ir neturi vertės. O kas dėl M'Nagalagh, tai gal vėl nubėk pas savo šeimininką ir pranešk, jog atvyko jo senas pažįstamas?

- Tuuu!.. Aš tave pats į gabalus sudraskysiu! - Naikintojo reakcija neleido suabejoti, jog nemirtingasis nesuklydo papokštaudamas su durklu ir Ryjikas tikrai neapsidžiaugė sekimo žyme papuoštu atsibeldusiu ne itin šviesaus proto pavaldiniu.

- Netrukus čia užvirs pragaras. Kai duosiu ženklą, lekiat laukan, pribaigiat likusius aukštesnėje aikštelėje ir kviečiat savo kariauną, - tyliai sušnibždėjo antarietis, atsargiai žvalgydamasis pro olos išėjimą, - nebandykit manęs sekti. Ten mirtingiesiem nebus kas veikti! - Kokį ženklą? - perklausė Eitnė, spausdama vis dar gynybinėje pozicijoje iškeltą kardą.

- Suprasit, kai pamatysit, - šyptelėjo nemirtingasis, kairėje rankoje spausdamas rausva šviesa švytintį akmenį, - abnu ši kabąbu emū, - sulyg tais žodžiais sutrupinto akmens švytėjimas apgaubė antarietį ir jis tarsi juodas viesulas išlėkė pro olos angą.

Pasaulis vėl paskendo klampioje laiko migloje, per kurią sunkiai brido Andajus. Jis kruopščiai skaičiavo savo judesius taip, kad susilietų į vieną visumą – atskirų kardo kirčių nebeliko. Smeigdamas smaigaliu vienam M'Nagalagh tarnui, nemirtingasis jau pradėdavo lenkti ašmenų stiprumą atremti kitus artėjančius ašmenis. O vos šie susikirsdavo, ašmenų silpnuma jis jau buvo pradėjęs naują mostą, nutaikytą į kitą auką. Nuo kardo ašmenų neatsiliko ir laikas nuo laiko efesą paliekanti kairė nemirtingojo ranka, viena po kitos plėšianti sielas ir nelaimėlių kūnų. Tokios puotos nemirtingasis neturėjo nuo pat pilietinio karo Romos imperijoje laikų.

Nemirtingasis judėjo taip greitai, jog iš šalies tai atrodė, kaip kalnų taku kylantis krauju, rankomis, galvomis ir kitomis kūno dalimis besisvaidantis juodas debesis, kurio pakraščiuose žibėjo aštrių plieno ašmenų atspindžiai. Toks kardų viesulas buvo efektyvus, tačiau varginantis kovos būdas ir jau po minutės kitos Andajus ėmė justi pradedąs išsikvėpti.

- Laikas baigti šį žaidimą, - pats sau sumurmėjo nemirtingasis ir kaire ranka sukaupęs ugnies gniužulą, išnėrė iš laiko miglos, likusią auktesnės sargybos aikštelės dalį, paversdamas ugnies ežeru. Visą apimančios ugnies liepsnos turi stebuklingą savybę akimirksniu palaužti protą dar gerokai iki sudegindamos patį kūną – sargybiniai metę ginklus, ėmė paklaikę bėgioti po uolos atbrailą, garsiai staugdami, susidurdami vieni su kitais ar tiesiog nudardėdami žemyn nuo kalno.

Akivaizdu, jog Gatto tokio spektaklio nesitikėjo, nes Andajus keliais šuoliais pasiekė liepsnose skendintį be žado sustingusį naikintoją ir suleido savo leteną į jo krūtinę. Uolas perskrodė ausį rėžiantis žviegiantis staugimas, palydėtas juodo vėjo šuoro, išblaškiusio visas liepsnas bei dar gyvus ir negyvus sargybos likučius.

- M'Nagalagh! Aš ateinu!!! - dar vienas galingas riksmas užliejo pakrantę ir nuvilnyjo kalno tvirtovės link. Šiaip jau toks pareiškimas buvo visiškai bereikalingas, nes Naikintojas ir taip akivaizdžiai jo laukė, o su trenksmu pasiųstas į nebūtį jo tarnas bet kuriuo atveju turėjo atkreipti M'Nagalagh dėmesį. Tačiau pabudęs Šeb Tech kitaip negalėjo. Staigiu mostu nukratęs kraujo likučius nuo ašmenų, jis tekinas pasileido į kalną, pakeliui nukirsdamas ar išplėšdamas sielą iš kokio po ranka pasitaikiusio nelaimėlio.

Kojos pačios nešė aukštyn vingiuotu keliu link kalno viršūnėje iškirstos tvirtovės, kai kojos staiga ėmė klimpti akmenuotame take. Dar vienas žingsnis ir koja prasmego atsivėrusioje juodoje duobėje į kurią netrukus įgriuvo ir pats Andajus. Jis kurį laiką krito bekraštėje aklinoje juodumoje, kol kojos skardžiai dunkstelėjo į metalines grindis:

- Ir tu sumanei pažaisti iliuzijomis? Ką gi sveikas atvykęs į pragarą, - pikdžiugiškai nusišypsojo Andajus. Kažkur netoliese pasigirdęs krebždesys ir melodingas purpimas neleido suabejoti – Naikintojas pasirinko pačius juodžiausius nemirtingojo prisiminimus. Būtent tuos, kurių jis ir tikėjosi, tad antarietis jau buvo pasiruošęs.

Dešine ranka jis neskubėdamas į makštis įkišo kardą ir permetė kairėje gniaužtą spinduliasvaidį. Užtaiso indikatorius rodė kiek daugiau, nei devynis šimtus šūvių – gerokai daugiau, nei buvo iš tikrųjų. Nykščiu spragtelėjęs saugiklį, Andajus šoko į priekį apsisukdamas ir sugniaužė nuleistuką, vos tik nutilo širdžiai mielas energetinio užtaiso įkrovimo zyztelėjimas. Išsiveržę spinduliai perskrodė tamsą ir apšvietę niūrų aprūdijusį metalinį koridorių, ištaškė dantis iššiepusios būtybės makaulę. Koridorių užliejo piktas šnypštimas, mirties agonijos gargaliavimas ir prisvilusios mėsos kvapas. Dar po kelių akimirkų viskas nutilo ir svilėsių tvaiko kupiname koridoriuje nuskambėjo kaustytų batų kaukšėjimas, antariečiui paskubomis skuodžiant link koridoriaus gale buvusių durų. Kaip jis ir tikėjosi, durų spynos mechanizmui vėl prireikė grubios spinduliasvaidžio bei sunkaus kaustyto bato pagalbos.

Atsivėręs mirštančios planetos vaizdas, nors ir iliuzinis bei kartą jau matytas, vis vien užėmė kvapą – oras drebėjo nuo duslaus dundėjimo ir poškėjimo, degant, lūžtant bei trupant pasaulio medžiams, nušviestiems gęstančios žvaigždės. Laiko buvo likę nedaug – trūkus bent vieno pasaulio medžio šerdžiai, kol jo šaknys dar susipynusios su kaimyniniais medžiais, jis griūdamas nuo savo svorio, paskui save patrauks likusius, o šie savo kaimynus. Prasidės grandininis procesas ir viskas skries žemyn į atsivėrusią prarają.

- Kur tas sušiktas teleportas, po galais?! - sumurmėjo antarietis, besidairydamas po persipynusiomis šaknimis nusietą laukymę. Ta nedidelė platforma, kurios jis taip karštligiškai ieškojo, pasirodė pasislėpusi už kažkada neįkainuojamus uogas auginusio sersio krūmynų likučių. Šios Gajos energijos persismelkusios visą gydančios uogos buvo priežastis, dėl kurios kilo karai tarp skirtingas žvaigždžių sistemas valdančių imperijų, tuo pačiu jos apsaugojo šią planetą nuo menkiausios žalos, nes niekas nenorėjo pakenkti šiam unikaliam gyvybės šaltiniui. Niekas, iki pasaulyje pasirodė Naikintojai, nusprendę išsunkti šį gyvybės šaltinį. Andajus nuskuodė iki runomis išmargintos sidabrinio metalo pakylos, perjungė ginklą į pakopinį režimą ir ištiesęs ranką link valdymo skydelio, nedvejodamas surinko vadavietės koordinates.

Dar nespėjus išsisklaidyti čirpiančiai ir traškančiai transporterio energijos sūkurio iliuzijai, nemirtingasis jau spaudė nuleistuką – pirma šaudyti, o paskui galvoti jam nebuvo svetima, o ypač iliuzijoje. Piktai sucypęs, spinduliasvaidis išspjovė koncentruotą energijos kamuolį, kuris nuskriejęs kelias dešimtis žingsnių su akinančiu blyksniu traškėdamas išsitaškė ant vadavietės sienos, paskleisdamas mirtinų spindulių puokštę. Pastaroji, savo ruožtu, jonizavusi orą patalpoje, sukėlė elektros iškrovų audrą. Antarietis nė neketino mėgautis fejerverku, tad vos išniręs iš teleporto, spruko už artimiausio kampo, pridengusio jį nuo tiesioginių išlydžių. Iš patalpos atsklidęs gargaliuojantis staugimas patvirtino, jog nuojauta neapgavo ir iliuzijoje Ryjikas pateko būtent ten, kur antarietis ir planavo.

- Kaip sekasi? - pašaipiai paklausė nemirtingasis, dairydamasis naujos užuovėjos, nuo ugnies ir žaibų šėlsmo, kuri ketino čia pat vėl surengti. Jau buvo bespaudžiąs nuleistuką, tačiau ausis pasiekęs trakštelėjimas privertė jį greitai persigalvoti ir liuoktelėti laiptų aikštelės link. Nugara ir šonkauliais jis spėjo suskaičiuoti bent penkis aštrius metalo kampais kaustytus laiptų kampus, iki jį pasiekė buvusią užuovėją sudrebinusio sprogimo banga. Tačiau pavymui jis visgi spėjo paleisti dar vieną energijos burbulą, kuris būtų sukėlęs naują chaosą vadavietėje ir greičiausiai pribaigęs Naikintoją, jei šis nebūtų suardęs savo paties sukurtos iliuzijos.

Rūsti tikrovė jį pasitiko skaudžiai į kaktą ir nosį įsirėmusiais aštriais kalnų keliuko akmenų briaunomis bei iliuzijos laiptų sukeltu aštriu skausmu nugaroje, kurio priežastis pasirodė nugaroje styrančios kelios strėlės. Subaubęs nesavu balsu, andajus sunkiai išsirietė ir užlaužęs ranką, trūktelėjo vieną strėlę, paskui kitą – nors šie smeigtukai nebegalėjo sulaikyti nemirtingojo, tačiau jų padarytos žaizdos nuo to skaudėjo ne mažiau.

„Tikrai laikas baigti šitą kriukį“, - pagalvojo andajus, priversdamas žaizdas sparčiai užsitraukti. Plačiu mostu ištraukiami iš užnugario kardo ašmenys su sausu trakštelėjimu nurėžė to paties lankininko, įsidrąsinusio prieiti prie savo taikinio, galvą. Tarsi to nė nepastebėjęs, nemirtingasis ištiesė plačius plieno ašmenis prieš save ir palietė juos greta skersinio:

- Namsaru sėlu išatu ummudu, - dusliai sudūzgusi, plati plieno ližė įsižiebė ryškia liepsta, bėgančia paskui ašmenimis slenkančius nemirtingojo pirštus, - namsaru sėlu išatu ummudu, - aukštėjančio tono gaudesys vis stiprėjo ir staiga nutilo, antariečiui atitraukus ranką nuo dabar ryškia ugnimi žėrinčio kardo.

- Ouja! - šūktelėjo andajus ir tekinas pasileido kalnu aukštyn, ir kur sklido aiškiai juntama pažįstama energijos pulsacija – portalo atvėrimas jau prasidėjo. Pakeliui pasipainioję M'Nagalagh parankiniai buvo išblaškyti į šalis tarsi šapeliai arba akimirksniu suvartoti ir iščiulpti iki dusliai baršktelinčių odos maišų su kaulais – priklausomai po kuria nemirtingojo ranka jie pakliuvo. Neilgai trukęs ugniniu kalaviju mojuojantis juodas šešėlis išnėrė plynaukštėje, virš kurios jau keletą dienų tarsi maitvanagių pulkas sukosi tamsių audros debesų sūkurys. Net ir nesigaudantis Senųjų keruose ar technologijose nesunkiai galėjo susieti keistomis šviesomis išmargintų ir laikas nuo laiko žaibais sujungiamų monolitų ratą ir virš jo kylantį juodą viesulą. Antarietis tikrai nepriklausė tokiems, tad dideliais šuoliais ėmė artėti artimiausio monolito link, tačiau neįveikus nė pusės kelio, jį pasitiko elektros iškrovų gaivalas.

- Neišdegs. Tu mums nebesutrukdysi ir šis pasaulis drauge su visa ta Kūrėja bus mūsų, - nuaidėjo gerai pažįstamas gergždžiantis balsas, - išnyk visiems laikams drauge su visa savo paderme!

Sulyg tais žodžiais antarietis pasijuto skęstantis juodoje tarsi suodžių debesis lavinoje, kuri užgriuvo antarietį ir šis paskutinę akimirką spėjo priešais į žemę įbesti savo kalaviją, pasukęs ašmenis kiek šonu. Tarsi arklas velėną, platūs kardo ašmenys perskyrė tamsios energijos srautą ir nukreipdami dalį jo į šoną, sukūrė nedidelę užuovėją, kur sąlyginai saugiai įsitaisė antarietis. Riaumodama lavina lėkė pro šalį, plėšdama gyvybę iš visko, kas pakliuvo jos kelyje, įskaitant ir kardo rankeną laikiusią kairę ranką, kurią mirties gaivalas kaip mat nugludino iki juodose vilnyse boluojančių kaulų. Vos juodas gaivalas nurimo, antarietis čiupo kardą sveikąja dešine ranka ir strėle šovė obelisko link, ant pakeltos kairės rankos alkūnės, nukreipęs kardą smaigaliu pirmyn. Tačiau ugnimi alsuojantys ašmenys vis dažniau žaibais apsipilančio tikslo nepasiekė ir antrą kartą, būdami numušti Naikintojo gleivo kirčio – M'Nagalagh tikrai neketino be kovos leisti sugriauti portalą į Antarį. Nelaukdamas, kol Andajus kontratakuos, Naikintojas vėl užsimojo savo ginklu, ketindamas padalyti antarietį pusiau, tačiau tas irgi nesvajojo ir mostą pasitiko greitai išmesto kardo ašmenimis. Plačiai užsimojęs, M'Nagalagh atvėrė spragą savo gynyboje ir nemirtingasis suskubo tuo pasinaudoti švystelėjęs balzgano šešėlio tinklą, apraizgiusį ir kuriam laikui supančiojusi Naikintoją. Bet Andajus nespėjo pasinaudoti ant fizinio kūno užmestais pančiais ir jam teko greitai sprukti nuo aikštelę užgriuvusių elektros iškrovų – nors ir sukaustytu kūnu, Naikintojas tebegalėjo valdyti orus. Buvo aišku, jog greita ataka neišdegė ir atėjo laikas traukti stambaus kalibro ginklus.

Atsitraukęs saugiu atstumu, nemirtingasis sustingo, sparčiai pasinerdamas į ugnies sūkurį. Vos išsikapstęs iš antariečio pančių, panašiai suskubo pasielgti ir M'Nagalagh – pulti ugnyje paskendusį priešininką būtų buvę mažų mažiausiai negarbinga, o ir efektas greičiausiai būtų menkas, nes šiuo metu Andajus buvo kažkur tarp šio pasaulio ir Chaoso. Tokiam išpuoliui reikėjo galių, suteikiamų tikrojo pavidalo, kurį abu priešininkai dabar ir suskubo įgauti.

Po keleto minučių siautėjimo ugnies viesulas ėmė rimti ir pro liepsnas ėmė lįsti dygliais, ragais ir kitokiais aštriais kampais pasišiaušęs liepsnose skendėjęs sparnuotas siluetas. Pro suodžių juodumo šarvų sandūras kur ne kur tvykstelėdavo ryškiai oranžiniai liepsnų liežuviai, o pro nuleisto antveidžio plyšį spindėjo kraujo raudonumo akys. Ansamblį papildė prie naujojo įvaizdžio puikiai derantis tebeliepsnojantis kardas – mostelėjus juo, plynaukštės uolėtą žemę urgzdamas užgriuvo ugnies lavinos lankas. Andajus kiek atitraukė kairę ranką, išskėsdamas žemyn nuleistus pirštus ir po kelių akimirkų ant žemės ėmė ryškėti švytintys vingiai, susijungiantys į ryškų burbulą, aplink kurį pradėjo suktis nedidelis sūkurys. Besisukantis energijos sūkurys sparčiai kilo ir pasiekė plaštaką, kurioje susiliejo su akinančia šviesa švytinčiu augančiu rutuliu. Aidint sausam traškesiui ir poškėjimui plynaukštės žemė ėmė skeldėti sulyg tais švytinčiais siūlais, kurie netruko virsti plynaukštę išvagojusiais plyšiais, pro kuriuose veržėsi siurbiama planetos gelmių energija.

Visa plynaukštė persismelkė kunkuliuojančia energija ir ne tik dėl tikrąjį pavidalą įgavusių Andajaus ir M'Nagalgh ruošimosi būsimai dvikovai – dabar jau nuolat elektros iškrovomis apraizgyti monolitai aiškiai bylojo, jog portalas tuoj tuoj atsivers. Ir iš tiesų besisukančio iškrovų viesulo viršūnė ėmė skleistis tarsi didžiulė gėlė, kurios žiedsostyje ėmė vertis kažkokia raibuliuojanti dėmė. Lanku išsilenkusios iškrovos netruko išnykti, o iš raibuliuojančio pilko ovalo išžygiavo pirmieji Naikintojų būriai – ilgiau delsti nebebuvo galima.

- Gallū tabritu! - sustugęs tarsi sužeistas žvėris, Andajus pašoko aukštyn ir nusileisdamas smeigė savo milžiniško kardo ašmenimis į suaižėjusią žemę – griaustinio palydėtas žybsnis išspjovė pusmaišio dydžio akmenis ir sukėlė žemės drebėjimą, iš kojų išvertusį dalį Žemėn įžengusių Naikintojų. Susvyravę monolitai, sujudino ir portalą, tačiau tiltas tarp pasaulių kol kas liko nesugriautas. Tik antarietis nelaukė žiūrėti pirmojo smūgio rezultatų ir jau kilo smogti naują smūgį, vėl plačiai užsimojęs savo kardu.

- Sakiau neišdegs! - subaubė, skersai kelio išdygęs M'Nagalagh, atkišdamas iškrovomis pasišiaušusius gleivo ašmenis. Didžiai jo nuostabai, antarietis tarsi juodas liepsnojantis vaiduoklis praslydo kiaurai ir materializavosi kažkur jam už nugaros.

Žemė vėl krūptelėjo, kardui savo ašmenis suleidus į gyvybės syvais kraujuojančią plynaukštę. Iš kažkur išdygusį M'Nagalagh parankinį Andajus perskrodė šešėlin panirusia ranka, kurioje liko ryškiai spindintis puikus sielos akmuo. Vėl plačiai užsimojęs kardu, nemirtingasis smogė eiline ugnies lavina Žemę užkariauti pasiryžusiems Naikintojams ir šie išsilakstė į šalis slėpdamiesi nuo aukštikalnės akmenis lydančios ugnies, kuri kažkodėl aplenkdavo portalą ir jį jį palaikančius monolitus. Kol dešinė Andajaus ranka kapojo bei blaškė priešininkus, kairės rankos plaštaka visą šį laiką siurbė Gajos gyvybines galias. Dar keli milžiniški šuoliai ir antarietis pasiekė portalą, iš kurio žengė dar vienas būrys Naikintojų. Pastarieji suvokę, jog šilto sutikimo nebus, pakėlė ginklus, bet buvo jau vėlu – antarietis kaire ranka į portalą sviedė sukauptą energiją, o tuomet dešine iš visų jėgų kardu šniojo į artimiausią portalo monolitą. Nugriaudėjo sprogimas ir akmuo perskilo pusiau, o smarkiai sudrebėję vartai nušvito ryškia šviesa. Išsisukinėdamas ar kardu nukreipdamas spinduliasvaidžių iškrovas, Andajus per kelias akimirkas pasiekė kitą monolitą ir plačiu kardo kirčiu suskaldė dar vieną portalo energijos atramą. Pačiu laiku, nes iš vartų į Antarį vietoje naujų Naikintojų būrių, ėmė veržtis liepsnos. Raibuliuojantys ir mirguliuojantys vartais staiga sprogo, akinančiu šviesos stulpu išlaisvindami tiltui sukurti sukauptą energiją.

- Dabar tavo eilė! - suriko Andajus, su sausu traškesiu vėl pradėdamas siurbti planetos energiją į dar vieną plaštakoje telpančią žvaigždę. Tačiau pasakyti lengviau, nei padaryti – slogus antariečio praeities šešėlis buvo dingęs iš plynaukštės. Sprogusio portalo tikrai nepakaktų pribaigti į Antario sostą besitaikiusį Naikintoją, taigi jis akivaizdžiai turėjo pasinaudoti šia sumaištimi ir paprasčiausiai pasipustyti padus. Energijos pliūpsnis ištaškė viską aplink, įskaitant ir M'Nagalagh pėdsakus, tačiau jis akivaizdžiai tebesitrainiojo šiame pasaulyje. Antarietis lėtai užsimerkė ir neskubėdamas paniro į Gajos virpesių jūrą – čia vis dar buvo galima užčiuopti gerai pažįstamo tvaiko persismelkusias dar vieno portalo sukeltas silpnas vilnis. Patenkintai suurzgęs, tarsi pėdsekys šuo užuodęs pėdsakus, Andajus metėsi paskui sprunkantį Naikintoją.

Švilpiantis oro srautai sruveno visu antariečio kūnu, šen bei ten valiūkiškai prasiskverbdami tarp tyčia paliktų plyšių tarp egzoskeletinių šarvų plokštelių. Įgavęs tikrąjį pavidalą, jis be didelio vargo galėjo pavymui atverti portalą, tačiau laisvu skrydžiu jis nesidžiaugė jau daugelį amžių. Tad dabar jis su pasimėgavimu padebesyse rijo mylią po mylios, plačiai išskleidęs savo juodus sparnus. Vaizdas iš paukščio skrydžio turėjo ir kitą privalumą – žvelgiant iš toli buvo kur kas lengviau pamatyti, tuos siurprizus, kurių tikrai nepagailės M'Nagalagh, iš paskos sekančiam Andajui.

Pastarajam prireikė ne vienos valandos kirsti Dal Riatos kalnus ir krantą kitapus jūros jis pasiekė tik visiškai sutemus. Tylus skrodžiamo oro šnarėjimas staiga peraugo į urzgiantį dūzgimą, tarsi kelios dešimtys bičių spiečių drauge davėsi aukštyn ir žemyn, kai antarietis leisdamasis, intensyviai sumojavo sparnais. Dar keli dulkių ir šapų kamuolius keliantys sparnų mostai ir šarvuotos kojos sausai girgžtelėjo ant akmenuoto keliuko, vedančio link dabar jau pasmerktos gyvenvietės – ten besisukantis juodas viesulas šaltomis adatomis dilgčiojo Andajaus sielą.

Nieko nelaukdamas, antarietis suskleidė sparnus ir murmėdamas užkeikimus, sutrupino iš po šarvų išsitrauktą spindintį sielos akmenį. Blausi aura trumpam apgaubė nemirtingojo kūną, jam pakėlus kardą ir neskubiais, tačiau tvirtais žingsniais žengus Naikintojo sukelto chaoso link. Toliau murmant užkeikimus, andajaus šarvų sandūros įsižiebė gero nelemiančia kruvino rubino spalva. Likus geram šimtui žingsnių iki išverstų kaimelio vartų, orą ėmė drebinti statiniai elektros išlydžiai, o sunkios antariečio kojos žemėje įspaudė žioruojančius, o kai kur ir tebedegančius pėdsakus. Orą persmelkė nosį kutenantis sumišęs degėsių ir ozono tvaikas.

...

„... Irkalla tebū essu. Irkalla babąlu annaka. Išątiš dadmū tabū...“ - Kūrėjos sielą tarsi peilis perskrodė kažkur šalimais esančiame pasaulyje tariami žodžiai. Jie draskė jos ausis, nors pastarųjų ji dar nė neturėjo. Ji norėjo rėkti iš skausmo, bet riksmas užstrigo nebylių žodžių užspaustame nematerialiame kakle. Persigandusiai Kūrėjai liko tik susigūžti ir nematerialiomis rankomis apsikabinus savo kelius, įsisprausti kažkur Chaoso gelmėse, tikintis, kad šis košmaras greitai baigsis.

...

Paklaikusiomis iš baimės akimis už akmens susigūžęs murzinas vaikis stebėjo liepsnojančias pėdas pievoje paliekantį milžiną, nešiną ugnimi alsuojančiu kalaviju.

- Surtas atėjo. Pasaulis paskęs liepsnose, - tylomis išsprūdo berniūkščiui. Jis galėjo prisiekti, jog demonas išgirdo šnabždesį ir todėl pažvelgė jo pusėn. Nuo ugninio žvilgsnio širdis kulnuosna nudardėjo ir vaikis staugdamas iš baimės pasileido laukais.

Ne ką geriau pasijuto ir naikintojas, ugniniam šalčiui vėl sukausčius jo sielą. Taip pat, kaip ir tuomet prieš daugelį eonų Antaryje.

- Tu, ką išprotėjai?! – suriko Naikintojas, išvydęs artėjantį ugnimi liepsnojantį kalaviją įsitvėrusį Andajaus siluetą, - tau Antario negana?

- O, ką, apsirijėliui parūpo šis pasaulis? Ar tik šiaip, sava šikna ėmė svilti? - sukandęs dantis pašaipiai atšovė antarietis, kuriam už nugaros regis tuoj tuoj atsivers vartai į patį Chaosą, - būtent Antaris man ir yra priminimas, jog jus traiškyt tinkamos visos priemonės. Tai jūs išniekinot Amžinybės pabaigos kalnų šventyklą, jūs patys iš tamsos ištraukėt ir prikėlėt tai, ką aš panorau užmigdyt amžiams. Bet ne, jums gi reikėjo uždraustųjų žodžių! Tad, nesiskųskit, gavę juos! Tuoj aš tau juos priminsiu dar sykį, ir tikiuosi, jog tai bus paskutinis dalykas, ką išgirsi!

Uždraustieji žodžiai draskė ir plėšė erdvėlaikio medžiagą, išlaisvindami milžiniškus energijos srautus ir sukeldami pragarišką skausmą netoliese buvusiai Kūrėjai. Nepaisant to, jog Kūrėja neteko savo fizinio kūno, tačiau ją ir Andajų tebesaistė Ayaos prakeiksmas, keldamas dešimteriopą skausmą Nemirtingajam. Ignoruodamas kūną kaustantį skausmą, Andajus toliau žėrė užkeikimų mantras, palengva gaubiančias abu nemirtinguosius lėtai šėlstančių energijos gijų viesulu. Antarietis puikiai suvokė, kuo tai gresia, tačiau kito pasirinkimo nebuvo – M'Nagalagh nebuvo eilinis Naikintojas.

- Verpetas įtrauks ir tave ir tu pats galą gausi! - suriko Naikintojas, dairydamasis į vis labiau artėjančius energijos iškrovų sūkurius.

- O kas tau sakė, jog mano tikslas – išlikti gyvam?.. - pro sukąstus dantis iškošė Andajus.

- Tu tikrai beprotis! Kaip ir tavo tėvas, įsikandęs kažkokį kliedesį, - Naikintojas ėmė trauktis atatupstas, - reikėjo leist tau nugaišt tuose kalnuose, kaip ir tai mergšei, kurią pasiėmiau. Kuo ten ta Kūrėja vardu buvo?.. A, prisiminiau Ištar...

Vos tik Nemirtingojo ausis pasiekė orą sudrebinęs Naikintojo ištartas vardas iš tolimos jo praeities, sąmonę užgulė slogus aklas įsiūtis – akimirksniu aplinka tiesiog sprogo energija, o abu naikintojus apgaubė didžiulė juoda sfera, kurios paviršiumi raičiojosi energijos verpetų gyvatės.

- Dabar tai tikrai iš čia nebeištrūksi, net jei dėl to teks paaukoti visą planetą! Už tai, kad prie jos prikišai nagus, aš tave!.. - andajaus siautulys akivaizdžiai atsispindėjo šėlsme, staiga apgaubusiame nemirtinguosius, - Nors ne! Tai būtų pernelyg paprasta, tu nusipelnei kentėti amžiams...

- Tu neišdrįsi! - lėtai atatupstas ėmė trauktis M'Nagalagh, supratęs kuo jam grasina antarietis. Staiga užgriuvusi energijos lavina jį ne tai, kad suglumino – kažkas nemirtingąjį tarsi supančiojo ir Naikintojas pasijuto smengantis į klampią bedugnę. Nežmoniškomis valios pastangomis, jis pakėlė gleivą ir vangiai atsispyręs šiaudinėmis kojomis, pabandė smogti Andajui.

- O kas mane sustabdys? TU?! - pašaipiai atkirto antarietis, atremdamas Naikintojo smūgį ir paskleisdamas žiežirbų ir elektros iškrovų lietų. Andajui pradėjus murmėti naujas mantras, ir taip energijos iškrovų persunkta aplinka sužibo naujomis, nieko gero nelemiančiomis šviesomis, - Matai, palikęs Antarį, tiksliau tai, kas iš jo liko, aš neleidau laiko veltui ir nusprendžiau tobulinti iš tėvo gautas žinias. Tas, kurių jūs taip gviešėtės. Galiu tave nudžiuginti – erdvėlaikio praraja gausis labai lokali ir greitai sunaikins save, per daug nenuniokojusi aplinkinės erdvės. Tu pats galėsi tuo įsitikinti, prasmegdamas drauge su ja.

Naikintojas aiškiai juto sielą vis labiau kaustančius gniaužtus – laiko liko vis mažiau. Sukaupęs visą savo įsiūtį, jis plačiai užsimojo savo ilgakočiais ašmenimis, paskui save įsukdamas energijos iškrovų verpetą. Staigus mostas ir tarsi rimbu, prikibę prie ašmenų švytintys energijos sūkuriai kirto mantras vėl murmančiam Andajui. Tarsi nuodingi geluonys, švytinčios gijos įsisegė į nemirtingojo kūną, apipindamos jį visais ugnies atspalviais švytinčiais voratinkliais.

- Na pagaliau! Jau ėmiau galvoti, jog mirsiu iš nuobodulio, - pašaipiai pro sukąstus dantis iškošė antarietis. Sugriebęs energijos giją, jis trūktelėjo savo priešininką savęs link ir kirto kardu. Naikintojas tikėjosi panašios kontratakos ir nesunkiai atrėmęs kardo kirtį, šoko šalin, paskui save tempdamas kardą iš naujo keliantį Andajų. Du sparnuoti demonai įsisuko į energijos iškrovomis besisvaidančią karuselę, netrukusia pavirsti akinančiai švytinčiu kamuoliu, besiridinėjančiu nuolat besitraukiančios juodos sferos viduje.

Sielų ginklai žaibiškai raižė energijos iškrovų lydimus lankus, kurių kiekvienas pasibaigdavo atsiremdamas į kito pradžią - vienas kito verti priešininkai negalėjo rasti nė menkiausios spragos varžovo gynyboje. Laikas nenumaldomai seko ir besitraukianti erdvėlaikio praraja grasinosi Chaoso gelmėse įkalinti amžiams abiejų nesutaikomų priešų sielas. Aklas Andajaus įsiūtis M'Nagalagh nepaliko jokių abejonių, jog nemirtingasis pažadą tesės net ir savo sielos sąskaita, tad reikėjo veikti čia ir dabar. Sukaupęs energijos likučius, Naikintojas smogė dar vieną smūgį taip, kad atrėmęs gleivo ašmenis, antarietis negalėtų jų nustumt į šalį ir pradėt kontratakos. Surakinęs ginklus, M'Nagalagh staiga kaire ranka suktelėjo gleivo koto galą ir ištraukęs paslėptą durklą, smeigė antariečio šonan. Tačiau netikėtas išpuolis turėjo priešingą efektą, nei jis tikėjosi – sustugęs nesavu balsu, antarietis paleido dešinę ranką ir ja smogė į savo surakinto kardo ašmenų plokštumą. Stora geležtė skilo ašmenų susirėmimo vietoje ir aštrus gleivo antgalis skaudžiai įsikirto į Andajaus petį.

- Dvėsk! - spėjo surikti Naikintojas, stebėdamas pro antariečio kardą prasmukusius ir gilyn į priešininko kūną smingančius savo ginklo ašmenis. Tačiau pergalingai nuskambėjusį šūksnį pakeitė siaubas, kairiai nemirtingojo rankai staiga paleidus perlaužto kardo likutį ir tvirtai apkabinus Naikintoją per sprandą. Dešinė Andajaus ranka sugriebė krentantį ašmenų galą ir užsisukusi, smeigė juos į M'Nagalagh nugarą, perverdama abu priešininkus kiaurai. Naikintojo sprandą apkabinusi ranka, susmigo į kaklą, nušvitusi kruvino rubino spalva.

- Tik visiškas kvailys per nepilną tūkstantmetį galėjo antrą kartą pasimauti ant to paties triuko, - pikdžiugiškai sušnypštė Andajus, stebėdamas, kaip į Naikintojo kūną drasko vilnimis besiveržianti andajaus energija. Iki keleto sieksnių susitraukusią sferą užpildė į pikdžiugiškai išsiviepusio andajaus spąstus pakliuvusio naikintojo kriokimas, nutildytas toliau besitraukiančios erdvėlaikio prarajos. Prie jai išnykstant, iš sferos prasiveržė akinantis blyksnis, nuo žemės paviršiaus nušluodamas vargano kaimelio likučius ir padarydamas didelę skylę nakties dangų gaubusiuose debesyse.

...

Upių santakos dugne paskendę dailūs lenkti ašmenys nušvito kraujo raudonumo šviesos gijomis ir čia pat su trenksmu suskilo į gabalus. Sunkiai pasirėmęs į krivūlę, senas krivis liūdnomis akimis žiūrėjo į kruviną švytėjimą ir burbulus, kylančius iš santakos gilumos:

- Dvasios šėlsta – liesis kraujas, - tyliai sumurmėjo sau po nosimi.

...

Blausioje žvakių šviesoje senas metraštininkas atsargiai išvyniojo pergamentą ir atsargiai pamirkęs plunksną juodame tuše, ėmė lėtai skrebenti žodžius ateities kartoms:

„Ėjo 774-ieji mūsų viešpaties metai. Šiais metais, dar nesulaukus Sekminių, šiaurės umbriečiai nusimetė karaliaus Alredo, kilusio iš Jorko, jungą ir savo valdovu pasirinko Etelredą, Mulo sūnų, kuris juos valdys dar visas keturias žiemas. Šiais metais, saulei nusileidus, danguje buvo matomas raudonas kryžius. Mersiečiai ir Kento vyrai kovėsi prie Otfordo. Pietų saksonijos žemėse buvo matytos gražios gyvatės.“

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti