Veikia

Savo elektroninių knygų skaitykle naudojuosi jau beveik pusmetis ir labai ja džiaugiuosi. Vėl prisiminiau tuos laikus, kai galėjau graužti knygas viena po kitos. O elektroninė skaityklė labai supaprastino knygų pernešimo problemą - šiame įrenginyje, net ir neplečiant vidinės atmintinės, telpa dešimtys knygų, ko visai pakanka valandos trukmės kelionėms į darbą ir atgal.

Kas dar labai šaunu - mūsų knygynai pagaliau suprato, kad atėjo laikas platinti ir elektronines knygas. Perskaitęs nemokamai platinamą R. Drakšo knygą „Žmogus“, nusprendžiau susirasti ir nusipirkti pratęsimą.

Deja, knygų platintojai vis dar nesuvokia, jog apsaugos nuo kopijavimo yra ne tik neefektyvios, bet net ir kenksmingos priemonės jų paslaugų vartotojams, t.y. skaitytojams! Kalba eina būtent apie jų paslaugų vartotojus, t.y. perkančius elektronines knygas. Kodėl? Manau paskaičius turėtų būti aišku.

Pirmiausia trumpai apie DRM. Grubiai tariant, DRM tai toks šiuolaikinis skaitmeninės rinkos „išradimas“, kuriuo paslaugos platintojas siekia neduoti maksimaliai apsunkinti paslaugos gavimą savo vartotojams. Jis taip pat suteikia daugybę būdų, kaip vartotojui netekti galimybės naudotis paslauga, turiniu ar daiktu už kurį vartotojas susimokėjo. Ir visa tai vardan pačio vartotojo patogumo. Gana akivaizdžią to iliustraciją galima rasti šiame tinklaraštyje. O ir pati „Adobe“, kurios sukurtomis skaitmeninių teisių ribojimo (Digital Restrictions), persiprašau teisių (Rights) valdymo (Management) sistema apsaugotos mūsų knygynų platinamos knygos, aiškiai nurodo, kaip galima netekti turinio už kurį sumokėjote pinigus, perinstaliavus kompiuterio OS.

Normano Learo kūrybiškumo centras surengė kūrybiškumo ir autorinių teisių konferenciją, kurią rėmė Dizaino ir produktų madų institutas („The Fashion Institute of Design & Merchandising/FIDM“). Provokuojančiu šiems laikams „Ready to Share“ vardu pavadinto projekto konferencijoje buvo nagrinėjamas entuziastingas idėjų kopijavimo sampratos įgyvendinimas madų pramonėje.

Kitaip, nei pramogų pramonė, madų pramonė nė kiek nesiskundžia tuo, kad jos dalyviai aktyviai kopijuoja vienas kito kūrinius ir jų pagrindu kuria naujus gaminius. Svetimo autoriaus idėjos panaudojimas yra tapęs neatsiejama madų pramonės kūrybinio proceso dalimi. Madų pramonė ne tik nesiskundžia, ji tiesiog klesti. Tai akivaizdžiai byloja beveik 300 mlrd. JAV dolerių vertės madų rinka vien tik JAV!

Virtualizacija yra puikus būdas išnaudoti serverio išteklius, nes dažnai nemaža dalis tarnybinės stoties išteklių lieka nepanaudota, o kompiuteris vis viena eikvoja elektros energiją ir užima vietą. Žinoma, į vieną tarnybinę stotį galima įdiegti keletą servisų, tačiau ne visuomet tai yra paranku.

Pasitelkus virtualizaciją, iš vienos fizinės mašinos galima nesunkiai padaryti 2, 3 ar net daugiau sistemų, tinkle matomų, kaip savarankiški serveriai. O su įvertinus apkrovą ir itinkamai bei tinkamai paskirsčius išteklius - tarnybinių stočių teikiamų paslaugų spartos sumažėjimas nebus pastebimas. Apie tai, kaip įdiegti ir suderinti virtualizacijos programinę įrangą - galima rasti XEN, KVM, „Virtual Box“ ar „VMWare Server“ autorių tinklalapiuose ir daugelyje kitų Wiki ar tinklaraščių puslapiuose. Bet yra vienas niuansas, apie kurį šiuose vadovuose paprastai užsimenama tik keletu žodžių ir neatkreipus dėmesio į tai, kur bus saugomos virtualios mašinos - pirmieji virtualizacijos įspūdžiai gali būti labai ne kokie.

Nors straipsnyje bus rašoma apie XEN virtualizacijos sistemą Linux terpėje, tačiau tie patys principai galioja ir diegiant virtualius kompiuterius kitose OS.

Susimokėjus ne vieną šimtą litų, „Sony“ korporacija jums, iš esmės, „kilniaširdiškai“ suteikia teisę pažaisti parduotuvėje pateikiamais „Sony Pay Station 3“ kompiuteriais. Ir jūs besąlygiškai sutinkate laikytis kompanijos taisyklių, pagal kurias jūs neprieštarausite tam, kad kompanija pašalintų iš jūsų kompiuterio vieną ar kitą funkcionalumą, kuriuo jūs gal būt naudojatės, jei tos funkcijos kompanijai pasirodys nepriimtinos ar konkuruos su kitomis kompanijos paslaugomis. Na tai tas pats, kaip sutikti, jog jūsų automobilių gamintojas nusprendus platinti firmines priekabas ar ant stogo tvirtinamas bagažines, jis savarankiškai atvažiuos pas jus ir atsirakinęs jūsų automobilį, užfiksuos galines sėdynes, panaikindamas galimybę jas sulankstyti ir taip pasididinti bagažinės tūrį.

Jei vartotojas pats pasitaisys sėdynę, tai jam gresia sankcijos - pavyzdžiui papildomi antkainiai servise ar kuro antkainis degalinėse. O tiems, kurie ne tik suras būdą, kaip sutvarkyti tokias sugadintas sėdynes (nes naujesni modeliai išsyk bus platinami su nesilankstančiomis sėdynėmis), bet ir pasiūlys pataisyti tokią gamintojo „chaltūrą“ kitiems tokių automobilių savininkams - gamintojas mikliai iškels baudžiamąją bylą dėl jo nuosavybės teisių pažeidimo ir prisiteis „patirtų nuostolių“ kompensaciją. Patirtų „nuostolių“ kompensacijos suma skaičiuojama gana paprastai. Suskaičiuojamas sutaisytų automobilių skaičius, tada padauginama maždaug iš dešimties (nes vartotojai šias intelektinės nuosavybės žinias galėjo išplatinti savo pažįstamiems ir pastarieji galėjo pasitaisyti automobilius patys), dauginama iš priekabos ir bagažinės kainos kartu sudėjus (t.y suskaičiuojami nuostoliai dėl neparduotų prekių) ir galutinė suma dar padauginama kokius 3-5 kartus (kad atrodytų įspūdingiau ir atgrasytų kitus nuo panašaus piratavimo veiksmų).

Absurdas?! Visai ne! Tai realybė, kurioje mes gyvename ir visi nuolankiai kišame savo bukas galvas į korporacijų kilpas, šypsomės idiotų šypsenomis ir neretai netgi prašome labiau paveržti kilpą, nes sako, jog trūkstant deguonies ekstazė yra didesnė... Vat tik, kai jau kas nors užgargaliuoja, tai jau tuomet „Оjojojoj.... Gelbėkite!..   Smaugia...“. Netikite?