Kadangi nepasigirdo kurtinančių švilpimų, tai nusprendžiau pratęsti savo sapaliones pasaulio bei pasaulių sukūrimo tema. Jūsų teismui trečiasis ir ketvirtasis skyriai. Likusių teks palūkėti, nes didžioji jų turinio dalis kol kas vis dar tebėra mano makaulėje.
Taigi, smagaus, tikiuosi, skaitymo...
Atlantidos tremtinys
Audringoje Šiaurės platumų jūroje ant bangų suposi keistas laivas, kurio laivagalį gaubė balzganas melsvas švytėjimas. Nors laivo burės buvo visiškai suskleistos, tačiau kažkokia nematoma jėga palengva ginė jį prieš vėją, kranto link. Uždaras laivo denis buvo visiškai tuščias ir jei ne prie vairaračio stovintis vienišas vairininkas – galima būtų pamanyti, jog tai laivas vaiduoklis. Tačiau tas pats vaiduokliškas švytėjimas, sklindantis nuo virš kompaso kybančio rutulio, aiškiai rodė laivo kilmę. Šis laivas į šiaurės platumas atplaukė iš tolimos pietų šalies, globojamos šviesos deivės. Atlantus gerbė ir jų prisibijojo vis kaimynai – helėnai, asirai, chaldėjai, persai, tačiau čia, Šiaurėje jų galios nebuvo žinomos ir Atlaso palikuonys autoriteto neturėjo. Čia jau atlantams teko skaitytis su gal kiek primityviomis, tačiau karingomis, išdidžiomis ir garbingomis vikingų bei sarmatų tautomis. Magijos užnugarį turėję atlantų kariai jiems nepadarė jokio įspūdžio, tad atlantams beliko tik džiaugtis, kad šie blyškiaveidžiai gyveno už keleto tūkstančių lygų, jų laivyba daugiausia apsiribojo vietinių jūrų teritorijomis, o pačios gentys nebuvo vieningos bei nerodė didelio noro agresyviai plėsti savo įtakos sferas. Tolimi Šiaurės kraštai atlantus viliojo ne vien elektrono, garbinto ir puošeivų, ir magų, gausa. Sarmatai ir vikingai turėjo gerų kailių ir virė puikius gėrimus, o mainais už juos mielai imdavo geležinius ir ypač plieninius ginklus ar kitus gaminius, neįkandamus kitoms tautoms, nepasiekusioms atlantų aukštumų. Tad ir šis laivas buvo gausiai prikrautas tokių turtų.






